Sidabriniai žiburėlio atšvaitai. Ar matai?
vasaris 2, 2011 10:15 am ProzaVisiems norisi Naujuosius sutikt ypatingai, o nuo pirmos imti gyventi naujai. Bet yra žmonių, kuriems net ir tam trūksta laiko, nes jie nuolat susirūpinę mūsų gyvenimais.
O kas gi susirūpinusiais pasirūpins?
Tad pagautas gero ūpo iškėliau naujametinį žiburėlį tiems, kurių šventinę naktį niekas nenori prisimint. Susirinko daugybė svečių – bemaž visi nariai, merai, ministrai… Tie, kuriuos dažniausiai rodo per televizorių. Naivūs žmoneliai mano, kad anų ieško policija – užtat tiek skambina į televizijas…
Priėmiau ir keletą žmonos atrinktų simpatiškesnių valdovų iš užsienio, daugiausia iš mums artimojo… Deja, dėl vietos stokos antra tiek norinčiųjų liko už durų – žiburėlis buvo madingo sovietinio stiliaus, todėl visi čia veržėsi.
Pusę dvyliktos pasirodė Premjeras.
– Gyvensim geriau… – atsargiai pradėjo.
Ten buvę ėmė švilpti, juoktis – niekam gi tai nerūpėjo. Visi svečiai, išskyrus mano kaimyną Aliaksandrą, buvo iš tų, kuriems visados gerai. Laimė, Premjeras gan greitai suvokė, kad čia ne vieta paistaliot, rusų papročiu išmaukė tris stiklines ir paėjo į šalį.
Raudonojoje salėje griežė šv. Katkaus orkestras, populiarias patriotines arijas traukė garsusis tenoras Radion Aleksandrowith, juokingus antidemokratinius šokius atliko jauna Minsko omonininkų trupė…
Kuklesnėj Žaliojoj salėj ekspertės iš Briuselio derino veiksmus su vietiniais ministrais, o paskui kopė į antrą aukštą, kur buvo įrengti dviviečiai diskusijų kambariai…
Premjeras, nutūpęs orkestro duobėj, mušė būgną ir rėkė:
– Lietuviui į skūrą!
Būbt!.. Būbt!….
Juokėsi net Briuselio ekspertės, kurios nesuprato lietuviškai – taip čia viskas buvo suprantama!
Tik Aliaksandras vienas murksojo kertėj ir kalbėjosi su savim, mat jam buvau uždraudęs įžengt į apšviestus plotus, kur jau įvestas Europos laikas.
Žodžiu, viskas atrodė taip, kaip aš ir tikėjaus. Žiburėlis nebuvo žydras. „Man tas pats, ar svečias orientuojasi į gamtines dujas, ar į antgamtiniais būdais išgaunamus Europos pinigus. Noriu, kad visi čia jaustųsi lygūs”, – šitaip išvakarėse buvau prisakęs pačiai.
O kadangi spėjau išlenkti jau gal du litrus, tai ėmiau pūstis ir garsiai šūkalioti:
– Mūsų kaime laimė bus! Ubagus minus! Euro plius!
Visos salės ūžė ir plojo. Tik švedų ambasadorius, matyt, iš pavydo, kad viskas čia jau kaip Švedijoj, tulžingai klausė:
– Tai gal ir Jo Bama pasirodys?
Aš paraudonavęs sugniaužiau kumščius… Minsko omonininkai, nepaliaudami šokt, lyg netyčia išsirikiavo atakuojančiose pozicijose…
Betgi tuoj susitvardžiau ir pliaukštelėjęs delnais paprašiau tylos. Nors buvo likę dar gal dešimt iki dvyliktos, o aš buvau prašęs, kad garbusis svečias palauktų gatvėj ir įžengtų pro duris tik mušant kurantams, dabar jau nebevaliojau ištvert.
– Ply!
Atsivėrė durys, ir Jo Bama, truputį susidrovėjęs, bet šypsodamas, kaip tik jis vienas moka, peržengė slenkstį.
Visi mano svečiai nuščiuvo, supratau, kad siurprizas pavyko. Švedas niurnėdamas nudūlino į antros klasės patalpas, kur buvo tik švediški stalai.
– Sakei, kad ir rusų caras bus… – dairėsi Jo Bama.
– O mūsiškiai atseit per prasti? – vyptelėjau.
– No, no! – sušuko tas mandagus žmogelis. – Vėniba tešiti!
Bet mačiau, kad be nuotaikos, todėl paaiškinau:
– Rusų rogės įstrigo nevalytose Vilniaus gatvėse. Bet jau pasiunčiau du su kastuvais… Tarp kitko, sužinoję, kad jūs būsit, atvyksta abudu carai.
Jo Bama kaipmat pralinksmėjo ir paprašė vodkos. Įsidrąsinę ministrai apstojo, ėmė dolerių kaulyt, o į mūsų Premjerą visai nebekreipė dėmesio. Tas supykęs dar garsiau mušė būgną.
Aš vėl pliaukštelėjau. Atbėgo dvylika padavėjom persirengusių Metų moterų.
– Atspėk, katra iš jų Eurogrybaitė, – pasiūliau Jo Bamai.
Kol tas atsargiai apčiupinėjo moteris, nusileidau į duobę, mat norėjau Premjerą apramint. Atnešiau anam tūbą, ir šis tuoj pro kaminą su pasimėgavimu ėmė pūst į Lietuvą kuo bjauriausius blerbiančius garsus.
O pripūtęs, prisipažino man štai ką:
– Aš esu toks žiaurus todėl, kad dar vaikystėj patyriau smurtą. Visai mažulytį suaugėliai apvyniodavo skuduru taip, kad rankų kojų negalėjau pajudint. Buvau priverstas daryti po savim! Tie dalykai nepraeina be pėdsako. Pasąmonė viską išsaugo…
Še tau! O mes gi manėm – jis tyčiom… Susigraudinęs įpyliau į tūbą žibalo…
Kai grįžau į Geltonąją salę, Jo Bama jau buvo radęs Eurogrybaitę ir, sukdamasis rumbos ritmu, susijaudinęs klausė:
– Už ką jūs manęs taip nekenčiat?
– Klystate, Jūsų Bama, – sukdamasi trim ketvirtinėm, ramiai aiškino ta. – Aš jus labai vertinu. Bet tiesiog negaliu taip… Kažkur važinėt… Kažkokiuose viešbučiuose susitikinėt… Arba vesk mane, arba išvis jokių santykių!
Pritariančiai linktelėjau ir didžiuodamasis savo šalimi, išlenkiau stiklinę ruskajos. Girdėjau kaip Jo Bama nervingai teiravos:
– Gal Aliaksandras gražesnis?
– Galbūt, – sakė Eurogrybaitė. – Bet man tikrai ne tai svarbiausia.
Tuo metu nuo scenos nusileido šv. Katkus ir iš papratimo manydamas, kad yra televizoriuj, ėmė anuos vertinti balais.
– Už artistiškumą – dešimt, už profesionalumą – septyni, – skyrė Eurogrybaitei. – O jūsų partneriui dar gerokai reiktų pasitempt…
Svečiai irgi ėmė vertinti aukščiausiais balais. Visiems buvo linksma, tik Premjeras duobėj skundėsi:
– O manęs niekas nebevertina.
– Istorija įvertins, – guodžiau. – O gal teismas…
Premjeras apsigraibęs ištraukė saują kišeninių prokurorų ir paskleidė ant būgno. Šiam būpsint, prokurorai šokinėjo ir vartėsi kūliais.
– Viskas yra tik žaidimas… – dūsavo. – Baltieji pradeda ir laimi. Ne aš tas taisykles sugalvojau. Bet juodnugariai negal suprast…
– O ar tiesa, kad Lietuvą oligarchai valdo? – teiravaus.
– Nežinau, – jis tik rankom skėsčiojo. – Niekas man nieko nesako. Matyt, nepasitiki.
Nusigręžęs nubraukė ašarą. Aš vėl klausiau:
– Ar iš šešėlio jau paėmėt milijardą?
– Kad reik visiško saulės užtemimo, – atsakė. – Aš jau kreipiaus į Konstitucinį Teismą. Išaiškino, kad tai būsią ne vėliau kaip po dvidešimt penkerių metų…
– Palauksim, – linktelėjau. – Beje, neseniai pastebėjau, kad aš ir pats turiu šešėlį. Vakarais anas valkiojasi po kaimyno kiemą… Ne šiaip sau gi! Manau, būtų ką iš jo paimt… O jei visi lietuviai šitaip! Žiūrėk, ir nebereiktų jums vargt…
Pasakiau ir pasigailėjau… Kad tik iš mano šešėlio valdžia pirma nenugvelbtų…
O tuo metu salės subruzdo, pasigirdo riksmai:
– Rusai ateina!
Koks kilo sąmyšis! Svečiai puolė kas kur – diktesni po stalais, mitresni po sijonais, o kažkuris net į kaminą įsmuko, tik blauzdos šiapus tirtėjo… Ko gero, vienas Jo Bama nesuvokė šios paprastos frazės nepaprastumo. Geraširdis Aliaksandras priėjęs prikimšo anam pilnas kišenes kontrabandinių cigarečių ir užmaskavo eiliniu Pagėgių viršininku.
Aš gi, nėmaž nesutrikęs, pasveikinau atvykėlius:
– Zdrajžlajtwajmatj!
Trenkė būgnai, sukliko smuikai, ir raiti ant vamzdžio pro duris įlėkė du jau įraudę trumpi vyrukai, lydimi gan ilgos procesijos – ten buvo karinis čigonų orkestras, riboti šokėjų daliniai ir, rodos, neribotos galios Pskovo seksbombų divizija…
– Muzika – mūsų!
Po tokios komandos šv. Katkus, neišleidęs nė garso, paliko pozicijas, o ten išsirikiavę naujieji tuoj ėmė pūst į vamzdį. Suskambo aistringos, užu širdies griebiančios melodijos, tad nieko keisto, kad mano senieji svečiai, papratę griebt tik už kišenės, smalsaudami ėmė lįst iš pasuolių, broliautis su atėjūnais… O tie elgėsi mandagiai, nors Aliaksandrą kažkodėl išmetė pro langą. Į Jo Bamą iš pradžių žvelgė kiek įtariai – bet galop leido anam net armoniką patampyt.
Labai didžiavaus, kad pas mane tokie ponai, tad trokšdamas dar labiau įsiteikt, atnešiau Lietuvos pavidalo tortą.
– Pasidalinkim.
– Per pusę, – siūlė Jo Bama.
– Mums du trečdaliai, – sakė plonesnysis caras. – Mat mudu du.
– Tai teisinga, – pritarė storesnysis. – Nes teisybė mūsų pusėje. Tokia yra tiesa. Per amžius…
– Amen, – nusileido Jo Bama. – Bet man vakarinis trečdalis su Žemaitija ir Palanga. Žemaičius padovanosiu Angelei…
Taip taręs, susigėdo, supyko ant savęs ir treptelėjęs koja narsiai sušuko:
– O Palangoj išsilaipinsiu ir Lietuvą išvaduosiu!
– Kada tai bus? – domėjosi carai.
– Po Kalėdų. Kaip visados…
– Jeigu taip, tai mes – už…
– O kas man? – sušukau.
– Būsi vietininkas šitoje žemėje, – tarė man plonesnysis caras. – Vamzdis, aišku, eis po žeme, bet kranelį įrengsim jūsų virtuvėj. Žiūrint pro Briuselio langus viskas atrodys, kaip negali atrodyt… Bet visi gi pro vamzdį žiūrės!
– Kaipgi žinosiu, kam ir kiek papūst?
– Ateis santechnikas.
Jie ėmė raikyti tortą…
Aš dėbtelėjau į lietuviškąją pusę…. Premjeras žaidė su prokurorais, Eurogrybaitė šoko su Aliaksandru, kuris ką tik buvo įlindęs atgal pro kaminą… Ministrai, oligarchai ir autoritetai ginčijosi, kas valdo Lietuvą… Šyptelėjau prisiminęs, kad anksčiau ir pats nuolat įsiveldavau į tokius disputus, ginčydavomės ligi žemės graibymo, o atsakymas taip ir likdavo už žemiško pažinimo ribų…
Matydamas, kad niekas į mus nebekreipia dėmesio, mostelėjau žmonai, ir ta atnešė slaptuosius protokolus. Tai buvo dar išvakarėse kruopščiai paruošti plonyčiai blyneliai iš aukščiausios kokybės tešlos.
– Už jūsų mūsų!..
Pasirašėm raudona uogiene ir suvalgėm.
– Lietuva šiemet bus Baltijos triušis, – pasakiau trumpą, bet oficialią kalbą. – Visų triušių triušis! Triušių lyderis!
Jo Bama ir rusų carai sužavėti šiepė dantis.
Labai džiaugiaus, kad viskas taip teisingai ir tiesiai pakrypo. Dabar, kai Lietuvos valdovai ginčysis, kas valdo Lietuvą, aš kukliai tylėsiu ir laižysiuos.
O slaptųjų protokolų niekad niekas neras.
Loading ...