Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Novelė apie novelę

Kur ir kada aš skaičiau tą novelę? Niekaip nebegaliu prisiminti. Prisimenu tik, kaip gailiai raudojau, įsikniaubęs į vystančius popierius…
Kas gi ten buvo rašoma? Ak taip… Maždaug…
Šeštų metų Joniukas jau piemuo. Gano jis žąseles. Darbas nesunkus. Atsigulęs pievoje Joniukas skaičiuoja debesis ir prisimena: šiandien ateis tėvelis. Tėvelio Joniukas labai laukia. Tėvelis tikriausiai atneš saldainį, o gal ir vėl papasakos apie tuos laikus, kai pats dar buvo mažas. „Tarybų valdžios metais…” – šitaip prasidėdavo visi tėvelio pasakojimai. Tėvelis tada lankė mokyklą ir dažnai čiulpdavo saldainį, kartais net šokoladinį. O per šventes gaudavęs netgi torto. Tortą Joniukas sykį buvo matęs. Jį valgė ūkininko vaikai. Atrodė labai gardus.  Skaityti tęsinį…

Šitaip išeina žmonės

Rudens vakaras. Ponas E. grįžta namo. „Kažin kur aš buvau?” – galvoja. Stabteli prie paminklo ir susimąsto.
Iš kitos pusės ateina durininkas Motiejus Fiodorovičius su durimis ant pečių. Kas vakarą, baigęs darbą ir užrakinęs kontorą, duris jis išsineša su savimi, bijodamas, kad kas nepavogtų. Mat yra be galo doras ir sąžiningas lietuvis.
– Motiejau Fiodorovičiau! – šūkteli ponas E. – Kaip gyveni?
– Anežinau, – atsako Motiejus Fiodorovičius. Jis turi keistą įprotį prie kiekvieno žodžio pridėti papildomą raidę, mat kitados yra tarnavęs poručiku Abchazijoj.  Skaityti tęsinį…

Lietaus novelės

1

Prie gastronomo trise mušė vieną, o ponas E. tuo tarpu stovėjo po medžiu, kadangi lijo.
„Greičiau! – nervinosi. – Muškit ir eikit. Nesmagu čia stovėti. Dar matys kas…”
Ir tikrai, kaip tyčia priėjo panelė Rok, atsišliejo į kamieną, ėmė dūsauti, vartyti akis.
– Nebeilgai jau… – suvaitojo.
Ponas E. nužvelgė ją nepastabiu žvilgsniu.
– Tai kas yr? – paklausė.
– Blogai, – čiupinėjosi šonus panelė Rok. – Spaudžia va…
– O ką daktarai sako?
– Gimdyti laikas.  Skaityti tęsinį…

Kelias į viršūnes (1)

Balandžio 1-osios partijos pirmininko pasakojimas

Rytas ar vakaras, lyja ar sninga – patogiai įsitaisęs fotelyje, žiūriu į sieną. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas: čia niekada nepamatyi nieko naujo.
Nemėgstu naujienų.
Kas naujo? Pakilo… Kas dar? Nusmuko… Dar? Pavogė, papjovė, sudegino, iššžagino. Tiek tiesos. Visa kita – melas.  Skaityti tęsinį…

Linksmasis Emanuelis

Petro Kurmelio žentas Zebediejus buvo didžiai pamaldus vyras, kas rytą giedojo himną, skaitė laikraštį ir pasitikėjo valdžia. Tveriantis Lietuvos Respublikai, Zebediejui buvo septyniasdešimt septyneri metai, jis turėjo apsčiai valgyti, namie laikė žmoną Teresę, o Taupomajam banke – septynis šimtus rublių. Viskuom patenkintas gyveno vieno cilindro bute, kurį jam kitados buvo patikėjusi tarybų valdžia, žiūrėjo pro langą ir gerbė įstatymus.  Skaityti tęsinį…

Šeimos daktaras

Nepažįstamo žmogaus pasakojimas

Metų metais trainiojomės apie Darbo biržą, bet kiekvieną rytą laukdavo ta pati ceremonija: lygiai šeštą valandą atsiverdavo durys, pasirodydavo Prezidentas ir du patarėjai. Vienas iškeldavo vėliavą, kitas ištempdavo dumples. Prezidentas užtraukdavo:
– Lietuvatėvy!..
Giedodavo plonai, bet laisvai, nukąsdamas šaknis, tačiau palikdamas galūnes. Mūsiškiai – keli tūkstančiai vargetų iš aplinkinių parapijų – stovėdavo nudūrę galvas.
Paskui trijulė nusilenkdavo ir dingdavo už durų, kurios, žinojome, vėl atsivers tik po dvidešimt keturių valandų…
Tačiau tą rytą buvo kitaip. Kai patarėjas suskliaudė dumples, Prezidentas pakėlė ranką it laiminantis Kristus.
– Ponai! Noriu pranešti jums džiugią naujieną.  Skaityti tęsinį…

Pijus nebuvo protingas

Tai prasidėjo po pusryčių, kai Radijo Taškas pranešė, jog išvogta jau pusė Lietuvos. „Vadinasi, kita pusė dar liko!..” – toptelėjo.
Visą rytą jį pylė prakaitas, kaito ausys ir raudonavo žandai, – net žmona pirmą sykį per paskutinį dešimtmetį pažvelgė su kažkokia išraiška. Drebėjo rankos ir bildėjo širdis, triskart per dieną norėjosi būdelėn. Deja, pakili būsena truko neilgai.
„Ką gali pavogti, dirbdamas korektorium? – apniko niūrios mintys. – Saują raidžių?”
– Pijau, – pašaukė žmona. – Būk viršaitis.
– Bet kaip? – paklausė jis. – Kaip juo tapti?
– O kaip kiti! – riktelėjo moteriškė ir dūrė kaulu į Lietuvą. – Kelkis ir eik. Skaityti tęsinį…

Atgimimo banga

Vieną sykį, žingsniuodamas Gedimino prospektu, deputatas DT-92 pamato savo jaunystės dienų draugą Pilypą ir pereina į kitą gatvės pusę. Tačiau Pilypas jį pastebi ir ima vytis.
„Kad tik spėčiau įsmukti pro duris, – viliasi deputatas. – Į Seimą Pilypo neįleis.”
Ir pasileidžia ristele. Tačiau ir Pilypas skuta kiek įkabindamas.
„Ne! Automobilis deputatui ne prabangos dalykas, – mąsto deputatas ir, atsargiai dirstelėjęs per petį, pastebi, jog Pilypui iš paskos tursena apykreivė moterėlė su ryšuliais. – Žmona, – dingteli. – Tąsyk vargu ar pavys…”  Skaityti tęsinį…

Valstybės studija

Tas gruodžio rytmetys išaušta toks pat gražus kaip ir visi kiti po Geležinių Įvykių. Nuo Parlamento dvelkia lengvas pietryčių brizas ir girdėti, kaip praeivių kišenėse šlama doleriai bei kelialapiai.
Tačiau deputatas DT-90 nubunda apimtas nemalonaus, slegiančio jausmo. Širdis daužosi krūtinėje tartum tankas, neapdairiai palindęs po kaustytu krašto apsaugos pareigūno batu. „Kažkas atsitiko, -dingteli deputatui. – Tiktai kas?”  Skaityti tęsinį…

Gerą įvaizdį sukurti sunku

Ėjo lemiamieji tarybų valdžios metai. Kolektyvų soduose gražiai, nelyginant dainoj, žydėjo obelys ir kriaušės, o kaimo Jurgiai ir mergės per Spalio atlaidus kūliais versdavosi nuo šiaudų. Paprasti žmoneliai gyveno sunkiai, kadangi iš gamyklų, fabrikų ir fermų nešdavo ne tik naktimis, bet ir šviesiuoju paros metu. Šiaip taip laikėsi net ir mažai panešantys: pardavus tuščią butelį, būdavo įmanoma nusipirkti kepalėlį duonos, taigi su ištiesta ranka stovėjo tik vienas Iljičius. Be abejo, tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Žmonės kažko laukė, būgštavo. Ir bemaž niekas dar nežinojo, kad tautai gelbėti Viešpats jau buvo paskyręs Vytautą…
Tais laikais šalip kelio, netoli karčemos, gyveno toks žmogelis, vardu Mykolas Lietuvis. Jis irgi nešė: iš daržinės, iš klėties – iš kur papuldavo. Kada paršelį, kada siloso maišelį… (Anuomet dar ne prie kiekvieno paršo budėdavo apsauginiai!) Tačiau nešti jam nepatiko. Skaityti tęsinį…