Žodžiai nežinomo liaudies poeto
Ant aukšto kranto upės mėlynos
Malonu pasvajoti ir išgerti,
Atėję kolūkiečiai padainuos,
Papasakos apie šių metų derlių.
Apie brigadinės rangos metodą
Papasakos brigadininkas Rapolas,
Ir apie naują bulvių veislę – tokią,
Kuri nebijo kolorado vabalo. Skaityti tęsinį…
Žodžiai Helen Blinkevičienės
Nebuvau aš Paryžiuj nei Romoj,
Gyvenu aš kaip vėjas kalne,
Tiktai dvylika juodvarnių brolių
Vėlų vakarą lanko mane.
Neturiu aš sidabro nei aukso,
Broliai plunksnomis rengia mane.
Jūs nešaukit – manęs neprišauksit,
Neieškokit – paskęsit liūne… Skaityti tęsinį…
Žodžiai Birutės Ramanauskienės
Į žydrąjį tolį vis plaukia laivai,
O tu prieš savaitę ir vėl paskendai,
Taip šalta ir tuščia manojoje sieloj,
Ant kokio tu dugno guli, mano mielas?
Ar tu dar sparnuotas, ar siela dar skrenda,
Gal mėtosi prie gastronomo ant slenksčio…
Kalbėjo, kad matė tave prieš savaitę
Nuo Gintaro Kranto nužengiant į laivą. Skaityti tęsinį…
Žemiau pateikiamas rankraštis, rastas Kėdainių Centrinio pašto šiukšlių dėžėje. Tekstas priklauso tam tikrose įstaigose gana žinomo Prano P. Blinkevičiaus plunksnai. Stiliaus netaisiau, nes autorius rašo stiliumi, kurio pataisyti neįmanoma. Kokia šio rašinio paskirtis ir kaip jis atsidūrė savo vietoje –neaišku. Čia nutarta išspausdinti kaipo pamokomą pavyzdį jauniems literatams, kaip nereikia rašyti.
Su pagarba – J. Erlicko Raštų poezijos skyriaus vedėjas
Petras Garnevičius Skaityti tęsinį…
Jei nieko įdomaus nesugalvoji, –
Tačiau vis tiek knygas rašyti nori, –
Tai ir rašyk.
***
Atėjo štai pavasaris, ir tu va
Į moteris kraipai keistoką žvilgsnį vis,
Tačiau suprask – kitaip tik apsivilkę jos,
O viduje – tas pats, kas žiemą buvo. Skaityti tęsinį…
Buvo vasara. Klykė žuvėdros.
Buvo pievos nepaprastai žalios.
Aš sėdėjau ant kalno žiūrėdamas,
Kaip gyvenimas eina pro šalį.
O jis ėjo saulėlydžio vieškeliais
Pro malūnus, pro krautuves uždaras,
Pro smukles, pro stotis ir pro viešbučius,
Kaip kareivis pavargęs – į vakarus… Skaityti tęsinį…
Nežinau, vamzdi, aš, kam tu skirtas,
Juk radau griovyje šalia kelio.
Tu gulėjai ant šono pavirtęs
Atsisukusiais vario varžteliais.
Negražus, susisukęs it lankas,
Pačiame vidury žvirblių pulko
Tu gulėjai nuliūdęs kaip rankena,
Visas apkrėstas kosminėm dulkėm. Skaityti tęsinį…
Suprantu tavo prigimtį meninę,
Kai, suradęs vis kokią nors progą,
Tu bandai atspindėti gyvenimą
Lyg gimtoji lietuviška proza.
Drąsiai, tartum koksai laureatas,
Tokius mus, kokie esam, atspindi,
O kai kam tai labai nepatinka,
Užsimoja ir kumščiu kai kas net. Skaityti tęsinį…
Loading ...