Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Ko niekad nebus

birželis 14, 2012 Prisimynimai Nėra komentarų

Jis buvo labai aukštas asmuo.

— O jei būtum labai žemas? – mėgo pafilosofuoti pati. – Kas tada?

— Deja, tai neįmanoma, — sakė vyras.

Žiūrėjo pro pilies iliuminatorius: nameliai – kaip degtukų dė­žutės, žmoneliai – kaip degtukų galvutės. Tai buvo visai kitas pasaulis…

— O juk įdomu būtų dienelę taip pagyvent, – kikeno moteris.

— Būtų, – liūdnai šypsojo vyras. – Bet kad būti negali.

Ir vis dėlto bent sykį per metus jis susapnuodavo save žemu žemutėliu niekam nežinomu ūkininku, raštininku, o kartais – net pensininku.

Tai būdavo labai spalvoti ir labai labai gražūs sapnai.

Stilius

birželis 12, 2012 Prisimynimai Nėra komentarų

Kitur elitas formuojasi šimtmečiais, o mes susiformavom per šimtą dienų.

Kreivi buvo mūs pirmieji žingsniai Aukštuomenėj… Ko norėt! Kitur eina iš Berklio, Oksfordo… O mes taigi žengėm stačiai iš gatvės, tik vienas kitas, mokytesnis, iš Lukiškių. Daug, oi daug ko teko mokytis…

Prisimenu, Grigaliūnas, kuris jau antras mėnuo sukosi Salonuose ir atrodė gerokai prakutęs, aiškino:

– Vienas iš svarbiausių dalykų, vaikinai, čia ne rislingas, o boulingas. Boulingas tai yra toks politinis žaidimas, kuriam reikią ne tiktai technikos, bet ir įvairiausių žinių: fizikos, matematikos, ekonomikos… Skaityti tęsinį…

Kultūrų skirtumai

birželis 7, 2012 Prisimynimai Nėra komentarų

Tai buvo Paryžiuj. Išplatinę obligacijų emisiją sėdėjom Eifelio viršūnėj ir spjaudėm prancūzams ant skrybėlių.

Ponia Bovari pasigyrė:

– Laukiu kūdikio!

Oho koks kilo šurmulys! Antanas parnešė alaus. Albinas atsivedė būrį čigonų. Albertynas stvėrė armoniką. Sėdom prie stalo…

Prabėgo trys savaitės. Jau buvom pavargę, jau kažko neramu darėsi.

– O iš kurios pusės anas turi pasirodyt? – klausė Albinas.

– Kad pati nežinau, – sumišusi atsakė ponia Bovari.

– Yop aim šory matj, – pasakiau stengdamasis kalbėti kuo ramesniu tonu. – Šitaip gali ir visą gyvenimą pralaukt.

Apvertėm stalą. Išdaužėm langus. Padegėm užuolaidas.

Pakrikštijom Albertyną.

Susprogdinom krosnį ir išėjom.

Duobės kelyje

gruodis 20, 2011 Prisimynimai Nėra komentarų

Sėdėjau ant Vezuvijaus krašto, žiovavau ir mėčiau nuorūkas į kraterį.

– Kada išsiverš? – paklausiau.

– Rytoj, – atsakė Pontijus Pilotas. – Dvyliktą nulis nulis.

– Už kiek parduodat?

Jis skėstelėjo rankom.

– Tai mūsų strateginis objektas. Niekam neparduodam! Ir kam gi jums?

– Ogi pastatysiu kieme. Sueis giminės… Skaityti tęsinį…

Tiesą žinoti geriau

lapkritis 2, 2011 Prisimynimai 2 komentarai

Yra nuomonė, kad reikia formuoti Lietuvos įvaizdį. Kodėl?

Ogi todėl, kad manoma, jog europiečiai tokie pat kvaili kaip ir lietuviai. Atseit pirma įkišim pro plyšį jiems savo įvaizdį, o kai pravers duris – ir su visu vaizdu įlįsim.

Aš gi manau: tokie triukai tik žemina mus.

…Rekonstrukcijos ir plėtros reikalais atvykęs į Londoną, apsistojau pas Hamperdinkus – Angelę ir Engelbertą. Rūškanus angliškus vakarus leidom bibliotekoj: Engelbertas įnikęs enciklopedijon, Angelė studijuoja baltų kultūrą, aš mėtau į židinį trotilo briketus.  Skaityti tęsinį…

Apie lygiavą

spalis 7, 2011 Prisimynimai 1 komentaras

Sakot: neprabėgs nė tūkstantmetis, o būsim lygūs net prieš įstatymą.

Aš sakau: tiek neužtruks. Jau ir šiandien pasitaiko situacijų, kai tampam lygūs.

…Skridom tada virš Amsterdamo. Staiga atsivėrė slaptosios durys ir įėjo lėktuvo vadas. Buvo susijaudinęs, grąžė rankas ir žvelgdamas į mėnulį tarė:

– Jei norėsiu, padarysiu taip, kad lėktuvas tėkšis į žemę.

– Nedaryk! – šaukėm.

– O kas man už tai bus?

– Pinigų duosim!

– O man gal ne pinigai svarbu.

Moterys siūlė ką turinčios brangiausio. Vyrai – įstatymų paketą ir teisę dusyk per metus pasakyt kalbą JT asamblėjoje. Skaityti tęsinį…

Patarėjas

gegužė 11, 2011 Prisimynimai Nėra komentarų

Esu pirmas vyras valstybėje.

Galiu patarti vienaip, bet galiu ir antraip. O kartais tik prisisemiu pilną burną vandens ir apipurškiu ambasadorius.

Turėdamas šitokią galią vis dėlto likau toks pat jautrus kaip anuomet, kai darbavaus eiliniu vyru. Jei manęs neklauso, įsižeidžiu, pasipučiu ir tyliu. Jo Ekscelencija sėdi sumišęs, jo paloviniai slankioja ant pirštų galų. Vakarop ima drebėti ir skeldėti valstybė.

Tada jie ateina pas mane su maišais, puola ant kelių ir meldžia atleidimo.

Ir aš atleidžiu. Nesu piktavalis. Patariu visiems pavalgyt ir eiti gult.

Ir kai Tėvynę užkloja skylėta dangaus skranda, kai visi jau seniai miega, aš vis dar budžiu. Ir mąstau apie Lietuvos viziją. Kur mums, lietuviams, tokį daiktą gaut? Kiek tatai galėtų kaštuot? Ir išvis – kas ana yr?

Deja, patarėjui nėra kas pataria. Virš patarėjo – tiktai dangus.

Mūsų dienos

balandis 20, 2011 Prisimynimai 1 komentaras

Norėčiau papasakot apie liepos 3-iąją:

Graži buvo diena!

Antradienis.

Vakaras

balandis 5, 2011 Prisimynimai Nėra komentarų

Liks tolimas mėlynas lankas
Kitokios sapnuotos Tėvynės…
Pamirš mane kelias ir rankos,
Pamirš kelio dulkės auksinės.

Ir nieks nepasiūlys: „Būk sveikas!..”
Ramu bus. Tik truputį keista,
Kad nieko jau laukt nebereikia –
Nebent Paskutiniojo teismo…

Trupmenos

kovas 23, 2011 Prisimynimai Nėra komentarų

Gal kas nors kada nors pakartos mano taurę,
Kaip būtasis dažninis ruduo sau lapus pakartoja…
Mano molį ir žvyrą… Ir senąją šiaurę…
Lapai spalio spalvos – kaip ir man – kris po kojom.

Gal kas nors pakartos ir meilę mano,
Nors vaidenosi man – tai nepakartojama…
Bet jau kitas piemuo baltus debesis gano
Ir narsuoliai kiti puola mūšio nevertą troją…