Aukštosios studijos. Naujos technologijos
spalis 10, 2011 8:00 am Proza
1.
– Kas yra žmogus? – klausė prociesorius B.
– Mokytojau! – šaukėm. – Bene mes piemenys? Pradėkim nuo rimtų dalykų.
– Tebūnie, – nusileido anas.
Išvyniojęs parodė mums tam tikrą daiktą.
– Išmanusis grėblys „Philips”, – paaiškino. – Gali smogt žmogui į kaktą iš didelio atstumo. Nebereiks ant jo lipt.
– Tai patogumas! – stebėjomės.
– Privalomas politikams, bet subalansuotas kiekvienam lietuviui.
Pasitepėm kaktas taukais, o prociesorius klausė:
– Kodėl grėblys vis puola ant žmogaus?
– Šiaip sau, – juokėmės. – Smagu.
– Neteisingas atsakymas. Grėblys nori įspėti žmogų, kad reikia būti kukliam, nes kad ir koks būtum gudruolis, vis tiek kartosi tas pačias klaidas. Jei nebūtų grėblio, žmogus visai pasileistų.
Prociesorius atsargiai paguldė grėblį į futliarą.
– Šiam kartui gana, – tarė. – O kitąsyk pakalbėsim apie išmanųjį šaukštą „Sony Ericsson” ir išmaniąją guminę lazdą „Nokia”.
Ilgai nenorėjom skirstytis iš auditorijos. Dabar jau visi džiaugėmės, kad studijuojame Riomerio universitete. O kiek andai spyriotasi: „Kam mums tie mokslai? Viską mes mokam!..”
Paikas, tingus lietuvis! Išmanioji lazda pravers…
2.
– Kažin iš kur atsiranda tie pinigai, kuriuos Europa visokiem durniam išdalija? – klausiau.
Prociesorius B. išaiškino:
– Visų šalių prezidentai, premjerai ir kiti veikėjai nuolat įsivelia į siekso skandalus ir norėdami, kad tai nebūtų paviešinta, perveda milijonus į Valiutos fondą, pavadintą Tarptautiniu, mat ir kai kurios bobos – tarptautinės. Ten jau kažin kiek milijardų prikaupta! O tokių pinigėlių bene gaila?
– Vadinas, būtent sieksas yra visokios pažangos variklis?
– Siekso skandalai, – patikslino prociesorius. – Paprastas buitinis sieksas nenaudingas.
– Tai kodėl gi šiuom nuolat užsiiminėjam?
Prociesorius skėsčiojo rankom.
– Tamsuoliai…
Tuomet aš paklausiau to, kas man labiausiai rūpėjo:
– Ar įmanoma įsivelt į siekso skandalą su žmona? Kažin kas tada būtų? Gal lova sprogtų?
Prociesorius tik atsiduso.
Supratau, kad tai opus klausimas, kurį reiktų spręsti visos Europos mastu, bet laikas tam dar nepribrendęs.
3.
Kitąsyk vėl klausiau:
– Miesto moterys dažniau skundžiasi vyrų priekabiavimu. Kodėl?
– Todėl, kad miestietis dažnąsyk damai tik delnu per užpakalį pliaukšteli. O va kaimietis lupa diržu ar net pagaliu per galvą. Kitoks kontaktas.
Kiek pamąstęs, prociesorius pridūrė:
– Vyrai priekabiauja, o moterys ieško priekabių. „Einam į lovą”, – siūlo vyras. O moteris: „Ko drybsai lovoj?..”
– Tai kaip čia pasiekt harmoniją?
– Pagal Lyčių lygybės perspektyvinį planą jau kitąmet prisiartinti prie moters vyras begalės tik surištom rankom ir užrištom akim.
– Šitaip bus geriausia, – pritariau.
– O dar po metų visos moterys net virtuvėse vaikštinės apsigobusios juodais škurliais, o po tais škurliais ryšės diržus su trotilo briketais.
– Santykiai bus dar rimtesni, – džiaugiaus.
4.
Prociesorius B. aiškino:
– Kitados gimstamumas buvo didesnis todėl, kad vaikai buvo paprastesni. O šiuolaikiniai gimsta su teisėm. Vos kiek sutrenksi – baisiausias triukšmas! Koks sveiko proto suaugėlis norės užsikraut tokią naštą?
Visus net šiurpas nukrėtė. O prociesorius tęsė:
– Jeigu vaikas turi plačiausias teises, jis privalo turėt ir kokybės sertifikatą, kuriuo tėvams būtų garantuojama, kad vaikas bus techniškai tvarkingas: neterš aplinkos, neskleis triukšmo ir neturės apsigimėliškos jungties su kompiuteriu. Tokių modelių tėvai įsigytų net keletą. Aišku, sulaukęs paauglystės vaikas vis tiek suges. Tada jis kišamas į mėgintuvėlį ir ten brandinamas, nes laikyt paauglio namie tikrai niekas nenori.
Labai stebėjomės tokiais išmaniais sprendimais.
5.
Prociesorius B. vėl aiškino:
– Yra vargingų žmonių, kurie neišgali nusipirkti net padoraus drabužio. Betgi mokslininkai jau yra sukūrę išmanųjį pakabą. Tokį gana pakabinti spintoj tarp vyriškų ir moteriškų rūbų ir po devynių mėnesių ant jo užaugs naujas rūbelis.
– Tai kodėl tiek daug skurdžiai apsirengusių?
– Todėl, kad pakabo apvaisinimui spintoje priešinasi Prekybos Tinklai. Prekijai pripažįsta tik neva natūralų drabužio atsiradimą iš dirbtinio pluošto.
– Spintoj kaip tik natūraliau, – sakėm.
– Jiems mat keista, kad drabužis gali iš nieko užaugt.
– Gal jie nėra matę, kokios pilys šitaip užauga?! – šaukėm. – Kodėl niekas neprieštarauja pilių atsiradimui iš nieko?
Prociesorius tik barzdą kraipė tatai girdėdamas. Ir kantriai aiškino:
– Pilių atsiradimas iš nieko yra laikomas natūraliu, o iš darbo – nenatūraliu ar net neįmanomu. Todėl…
Bet nuo žinių pertekliaus apsisuko mums galvos, ir mes išėjome atbulom.
6.
– Ateity viskas šiam pasauly bus išmanu, – aiškina prociesorius B. – Visut viskas!
Riomerio universiteto Teisių fakulteto Aktų salėj neįprastai tylu, niekas nesimėto bandelėm. Būsimas išmanusis pasaulis visus baugina…
– O sriuba? – pagaliau išdrįsta paklaust Morkus. – Sriuba tai jau nebus išmani…
– Būtinai bus, – tyliai, bet tvirtai atsako prociesorius. – Net šaltibarščiai.
Nuliūdę susiveržiam diržus.
– O va kai medžiai bus išmanūs, jie iškart augs reikalingų daiktų pavidalais: stalais, spintom, lovom…
– Visi medžiai norės lovom užaugt… – prunkščia Lukas.
Prociesorius stveria išilginę liniuotę ir apskaldo anam ausis.
– Medžiai nėra tiek iškrypę.
– O moterys? – kelia ranką Jonas. – Ar moterys ateity bus su liečiamaisiais paviršiais?
– Aišku, su.
– Vyresniems vyrams bus didelis vargas, – visų rūpestį garsiai išsako Matas. – Kažin ar bemokėsim paliest…
– Jūs net išmaniuoju telefonu nemokat naudotis! – šaukia prociesorius. – Tai kodėl Lietuvai tokiais rūpintis? Kodėl Europai tokius remt?
Panarinam galvas, neišmanydami, ką atsakyt.
– O kodėl Puntuką restauruoja? – įsidrąsinęs klausia Morkus. – Aš gal dar pats galiu tapti išmaniuoju ir net skaitmeniniu!.. Jei kokį priedėlį prijungt…
Tikrai! Su viltim žvelgiam į prociesorių. Bet šis tik atsidūsta:
– Pats tu priedėlis.
– Prie Lietuvos, – oriai linkteli Morkus. – Ir kažikaip skersas persisukęs ima skanduot: – O Lietuva! Kas tu be manęs?..
Žvelgiam sužavėti: matyt, anam trombas arterijoj, ir kraujas į smegenis nebeprateka.
– Tu priedėlis prie grabo, – išaiškina prociesorius.
Surimtėjam, užsisvajojam…
– Ateity turbūt ir grabai bus išmanūs? – domisi Jonas.
– Aišku, bus, – patvirtina prociesorius.
Visų galvose šmėsteli ta pati mintis, bet garsiai tik Matas ryžtasi tart:
– Kažin ar mokėsim tokiuose gulėt…
Ir visus tuomet, sakytum, koks šiurpis nukrečia…
Paprastam žmogui gali niekur nebebūt vietos.
7.
Prociesorius B. vėl aiškino:
– Išmanusis žmogus yra tai, ką jis valdo, o paprastasis – ką valgo.
Regėdamas, kad mes nesigaudom, pridūrė:
– Išmanusis turi begales mygtukų ir svertų, kuriuos užsimanęs gali spūstelt, ir paprastieji tuomet atlieka jam daugybę funkcijų… Ir vis dėlto išmanusis žmogus kai kuom skiriasi nuo išmanaus telefono, mat telefoną galima ir net būtina liest, o išmaniojo žmogaus negali paliesti nei policininkas, nei prokuroras.
– Kai kuriuos paliečia… – murmėjom.
– Tai prasti modeliai, nes neturi natūralios jungties su valdžia.
– Išmaniuosius, manding, irgi kažkas turi valdyt?
– Jie patys valdosi.
– Yra tokių, kurie visai nesivaldo, – gūžėmės. – Tie, musėt, sugedę?
– Anaiptol! Tai aukščiausia rūšis. Jūs tiesiog negalit suvokt anų veikimo principų.
– Ar išmaniuosius pakrauna paprastieji? – domėjomės.
– Kažkiek pakrauna Europa, – aiškino prociesorius. – Bet iš esmės – taip: visi paprastieji yra tik pakrovėjai.
– Atseit be mūsų anys neveiktų! – vypsojom. – O jau manėm esą čia niekam nereikalingi…
Bet po kurio laiko vėl krapštėm pakaušius.
– Tai pakrovėjas žmogus, ar ne?
– O kaip jums atrodo? Ar gyvenat kaip žmonės, ar tik žiūrėdami į kitus suprantat: gyvena žmonės…
Aišku, tik žiūrėdami…
– Ir neniurnėkit ant išmaniųjų, – sakė prociesorius. – Be anų, savaime, ir jūs neveiktumėt.
– Bet kodėl? – šaukėm.
– O bene kas draudžia jums eit į valdžią, į verslą… Jungtys atviros! Betgi teturit vieną papildomą kištuką, o ir tą metų metais be naudos kaišiojat.
Paraudonavom ir išėjom…
Praeidami prociesoriaus dvarą kažkaip savaime pakrovėm po langais…
Lengviau tapo.
Loading ...