Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Nauji vėjai senuose malūnuose

rugsėjis 14, 2009 12:01 pm Juozas Proza

Gatvėj mane sustabdė toks ponas.

- Jūs – samdomas žudikas?

Aš net išsižiojau. O visi man sako, kad išsižiojęs atrodau labai žiaurus. Tas ponas, manding, pamanė, kad nesuklydo.

- Šitą reikia pašalint.

Įbruko man kažkokį paketą, o kol užsičiaupiau – prapuolė.

Praplėšęs radau adresą, pinigus, foto…

Pinigai, mano akimis, didžiuliai. Tai ką turėjau daryt? Kreiptis į policiją? Mano tauškalais nepatikės, o pinigus tikrai atims. Jei paskui mane susiras užsakovas ir pareikalaus grąžint – iš kur tokią sumą gausiu?

Taip susinervinau, net ašaros ištryško. Tyčia pasukau nurodytu adresu. Po medžiais išvydau tą žmogų…

Bet lengva pasakyti: pašalint… Kaip aš jį pašalinsiu? Tas vyras neatrodė diktesnis už mane, todėl tik dar labiau niršau ant savęs. Jei ir tokio negaliu…

O jei kaip nors ir pašalinčiau… Kas po to?

Kita vertus, su tuo žmogum aš niekaip nesusijęs. Gal niekas manęs neįtartų? Tik nereikia čia styrot, nes kaimynai gali būti matę mane televizoriuj – kartais aš ten dainuoju ir šoku.

Nuotaika bent kiek pasitaisė. Gal verta pabandyt? Atsliūkint čia naktį, susikaupti, patikėti savim…

Ir kas tada?

Geriausia būtų nušauti, bet jokio šauninko nė rankoj nesu laikęs, tad vargiai pataikyčiau net prisikišęs. Smeigti peiliu? Tačiau į kokius organus ir kur anuos rast? O dar prisiminiau amžinus žmonos priekaištus, neva aš peilių nesugebąs pagaląst, valandą tenka zulint, kol kietesnę mėsą atpjauni.

Iš kur man žinot, kokio kietumo šitas žmogėnas? Jei padurtas susinervinęs šoks vaikytis kiemais…

Ne, visa tai ne man.

Bet užčiuopiau kišenėj pinigus… Nusipirkčiau lendroverį ir dar liktų! Pasistengęs pagaląsčiau tą peilį. Sykį vieną pagalandęs net įsipjoviau, apalpęs buvau…

Tik ūmai prisiminiau: prieš daugel metų, kai tėvas skersdavo kiaulę, aš, plūsdamas ašarom, lėkdavau laukais… Iš apmaudo vėl pravirkau ir nudūlinau namų link. „Kvaily, – raminau save. – Ten kiaulė, o čia žmogus. Yra skirtumas“.

Bet nusiramint neįstengiau, tad ėmiau įtikinėti save, kad šitaip net geriau: žudyti – negražu! Deja, rimtas vidinis balsas prieštaravo: „O kas jau čia tokio? Negražu iš girtumo ar savo malonumui. O už pinigus… Darbas, ir tiek. Juolab jei niekas nesužinos…

Gal su žmona pasitart? Pirštines nupirks ar moterišką kojinę, jei tokią nuspręsčiau ant galvos užsimaukšlint…

Grįžęs paskleidžiau pluoštus ant stalo. Pati pastvėrusi apsikamšė – kaipmat įgijo formas. Bet čiupinėti neleido.

- Tik po vestuvių!

- Tai jau nebežinau, ar žudyt… – aš visai praradau ūpą.

- Žudyk, – drąsino. – Nupirksiu tau akinius.

- Aš tai norėčiau lendroverio…

Ji pamatavo mane šnairu žvilgsniu.

- Didelis daiktas mažą žmogų padidina. O asmenybei to nereik.

- Bet ar aš esu asmenybė? – dvejojau.

Ji mostelėjo mazginiu. Aš iškėliau rankas.

- Dar nesi, – tarė. – Bet gal būsi po viskam…

- O jei sąžinė ims graužt?

- Pagrauš ir praeis. Išgersi kokių miltelių…

Ji teisi, pamaniau. Sąžinė juk ne prostata – negirdėt, kad kam būtų padidėjusi. O kad kokios – turbūt ir išoperuoti galima…

- Bet gal ir kitokiais būdais įmanoma pinigo užsikalt…

- Kažin kokiais?

- Doru dar… bū… – blioviau it veršelis.

- Ša, – ramino. – Dar kas išgirs. Tokį darbą gavęs, nebegali būt juokdariu.

- Darbas tikrai įdomus, – pritariau. – Tik, va, bėda, kad niekas nesužinos, ką aš padirbęs…

- Sužinos, – guodė. – Tu juk toks atgrubnagis.

- Jei atlikt darbą bile kaip ir sėst… – išsižiojau. – Tai kam tie pinigai?

- Dėl to nesirūpink, – tarė moteris. – O kai pagaus, apie jokius pinigus, šiukštu, neužsimink, – prigrasė.

- Juk tardys! Klausinės, kodėl?..

- Pasakysi: ne taip pažiūrėjo… Šiais laikais žmogų ir nė už ką daužia.

- Bet aš nenoriu sėdėt!

- Ot mažvaikis! – barėsi. – Juk ir dabar sėdi valandų valandom, nieko nenusitverdamas. O ten sėdėsi darbą padirbęs – tai visai kitoks sėdėjimas. Tai jau, gali sakyt, prasmingas poilsis.

Protu suvokiau, kad ji teisi, bet širdis nerimo.

- Gal įgaliotinį pašnekint… Gal ką patars…

- Patarti gal ir patars. Tik pusės pinigėlių pareikalaus.

- Galima ir tą sykiu nudaužt…

- Supermienas! – riktelėjo. – Marš į kampą.

Iškeltom rankom atsiklaupiau ant žirnių. Sunku buvo, o vis tiek man vaidenos, kad geriau savo nameliuose vargą vargt nei kažin kur tarp svetimų dinderį mušt.

Paskui sumąsčiau, kad reikia man su būsima auka šnektelt, – geras ar blogas tai žmogus, pasiaiškint.

Apsivilkau švarius marškinius, pasirišau po kaklu plaktuką.

- Ar mes turime tualetinio vandens?

- Pakelk unitazo dangtį!

Kyštelėjau galvą, pamakalavau – kitu žmogum pasijutau…

Tą tipą vėl radau stovintį po medžiu – matyta lietuvio inteligento pozicija.

- Galvojate: būti ar nebūti? – kreipiaus. – Bet visiems šiandien rūpi – kuom būti.

Jis priekaištingai nužvelgė mane ir taip prabilo:

- Sapnavau, kad esu oligarchas, ir mano verslo imperija driekiasi nuo Baltijos iki Juodosios. Bet aš likau kuklus – į priekį važiavau vienu automobiliu, o Trakų pily tik vasarojau ir net nekeičiau projekto. Kas be ko, turėjau asmeninį premjerą, kišeninį prokurorą ir bemaž tris frakcijas patyrusių narių. Bet oligarchui tiek ir priklauso. Visi įstatymai buvo man palankūs, užtat ir aš pats visados buvau palankiai nusiteikęs: jei ir įkirsdavau premjerui rykščių, tai tik sykį per savaitę ir grynai dėl profilaktikos…

Čia jis pasirąžė, nusižiovavo ir paklausė:

- Ir kaip manote, kas buvo toliau?

- Nejaugi, visa tai turėdamas, vis tiek ryžotės nubust? – aš net pritūpiau.

- Taigi, – šyptelėjo. – Kiek galima!

Aš apsiverkiau ir puolęs ant kelių viską išpažinau.

- Ir kas gali ant tokio švento žmogaus piktumą turėt? – nesuvokiau.

Tas vyras atsakė:

- Jie įsitikinę, kad dorus žmones reikia izoliuoti, o likusiems išaiškinti doros žalą.

- Bet kodėl?

- Jie mano, kad pasaulį sunaikins dora. Mat dori žmonės susimažina skrandžius, o patys doriausi – net dvarus. Mažiau lieka vietos maistui ir daiktams – todėl mažėja vartojimas, smunka gamyba…

Iškėlęs kumščiuką, pagrūmojo kažkam nematomam.

- Bet juk taip ir turi būt! Gaminti reikia lėtai, bet gerai, o vartoti – ilgai ir atsargiai. Neišmesk seno daikto! Pažvelk į veidrodį! Juk tu ir pats jau gerokai nusidėvėjęs. O šeimose nuolat gaminami nauji modeliai… Užtat ir sakau: nedaryk sau to, ko nenorėtum, kad tau padarytų.

Šis žmogus man atrodė labai protingas.

- Kryzės padeda žmogui dvasiškai tobulėt, todėl jos rengiamos specialiose laboratorijose. Žmonijos geradariai pučia burbulus, kol šie sprogsta ir ištaško netikras vertybes. Iš griuvėsių krūvos pakyla naujas alkanas žmogus su tikrų vertybių sauja…

- Kas tas yr? – baugiai klausiau.

- Meilė, draugystė, teisybė…

- O televizorius?

Jis nusigręžė.

- Bet kaip tada gyvenimą pagerint?

- Jei kyla noras tai daryt, reikia įsikibti į radiatorių ir ramiai stovėti aštuonias valandas. Būtent taip turėtų elgtis valdžios vyrai. Mat gerinti gyvenimą yra tas pat, kaip obliuot patrankos sviedinį, norint, kad jis taptų dailesnis. Tiek metų gerino, kas išėjo?

Linktelėjau galva. Ir man atrodė, kad nuo gyvenimo geriau laikytis atokiai.

- Tikiuosi, pokrizio laikais žmonės bus labai atsargūs, – tęsė jis. – Išvydę vartojimo reikmenį, jau nebestvers, kaip andai, plikom rankom, o ilgai suks ratais, svarstydami, ar pavartoję vėl neatkris.

Bet, aišku, kažkas privalės vartoti, nes tik aktyvi vartotojų pozicija padės išsaugoti nykstančią verslininkų rūšį.

Manau, kad vartotojais galėtų tapti asmenys, jau atlaikę didžiausius krūvius, taigi įgiję imunitetą masinio naikinimo priemonėms: menininkai, pensininkai ir kaimo žmonės.

Abejojau, ar tokius įmanoma ko nors išmokint, bet nenorėjau veltis į diskusijas, mat labiau rūpėjo kiti dalykai.

- Moterys… Ar tai tikros vertybės?

- Jei riebios, turėtų būt tikros.

- O vyrai?

Jis numojo ranka.

- Ateities žmonės bus su jungtukais, tad vienu spūstelėjimu galės pakeisti savo orientaciją. Tuomet, aišku, jokia moteris į vyrą nebesiorientuos. Į vyrus orientuosis tik vyrai, ir ne paslaptis, kodėl.

- Bet jei šitaip orientuosis ir blaivūs?

- Prieš pradėdamas gert, kiekvienas yra daugmaž blaivus.

- Bet jei vyras eina su vyru į lovą…

- Reiškia, jis nori vaiko, ir būtent mergaitės, nes du minusai – o vyrus tik šitaip galim pavadint – duoda pliusą. Todėl tokį elgesį vertiname teigiamai. O kai visuomenė bus su pliuso ženklu, vyrų vaidmuo savaime sunyks. Moterys laikys juos specialiuose rezervatuose, kur vyrai orientuosis į alų, naftą ir kitus jiems patrauklius dalykus… Jums įdomu, ar vyras gali žengt takais dorybių? Tik pavėjui ir prilaikomas už parankių.

- Tai kaip tokiam Tėvynę mylėt? – klausiau. – Juk mylėt Tėvynę – tai dirbti jos labui…

Jis nepalankiai nužvelgė mane.

- Atseit vėl dirbsim netikras vertybes? Doros ir teisybės tai nepadirbsi! Atsikvošėkim ir liaukimės mylėję tą, kuriai tik pašvaitai rūp…

Baugiai dėbtelėjau į Tėvynę, bet ta, regis, nekreipė į mus dėmesio – lėbavo maljorkose, ūžavo kanarijose…

- O kokia jūsų pavardė? – paklausiau.

- Vincas Kudirka, – atsakė jis.

Tada aš supratau, kad stoviu prie paminklo, ir nuėjau pavėjui.

Nauji vėjai senuose malūnuose, 9.6 out of 10 based on 43 ratings