Ką reikia daryti. Neeiliniai tautiniai nušvitimai
birželis 29, 2012 2:25 pm ProzaNaujasis išmanusis paratautinis krepšinis
Su šviesiu grauduliu palydim oranžinį kamuolį, skriejantį į šiukšlių krepšį:
– Ciao, basketbool!
Anokia tai mūsų religija! Basketbolas atneštas iš svetur. Juodaodžiai dievai trumpam šmėsteli mūsų padangėj ir prapuola turtingesnių garbintojų kišenėse… Kuom tikėti? Tradiciniu krepšiniu seniai nebesidomi moterys. Ilgšiai trumpom kelnėm, su didžiausiu entuziazmu kraunantys į kiaurą krepšį, joms neatrodo patikimi.
O kaip jaustis blaivininkui ar šiaip nestabilios būsenos vyriokui, girdint: „Šimtą!”
O sykį vienas įžymus krepšininkas skundėsi:
– Sunku žaist.
– Sunku tau, nevala, žaist – eik dirbt, – atsakiau.
Dabar žaisim mes.
Mūsų žaidimui nereikia brangių dievų, prabangių arenų. Žaisti galima visur.
Žaidžia dvi komandos po pusantro milijono žaidėjų. Viena komanda (mūsiškiai) turi krepšį su vaiku, o kita (jūsiškiai) bando jį atimt. Jei per du kėlinius (po dvidešimt mėnesių) vaikas atimamas, laimi jūsiškiai. Jeigu ne – mūsiškiai.
Sugadintas vaikas keičiamas nauju. Bet siekiant, kad žaidimas būtų malonus akiai, už tyčinį sugadinimą gresia baudos.
Mat tikrasis žaidimo tikslas – ne sugadinti vaiką, o tiksliai perduoti jį už galinės linijos tykantiems saviškiams.
Jei pavyksta vaiką perduoti ne tik į užribį, o ir į užjūrį – komanda pelno papildomų taškų.
Kaip vaiką perimti, kaip jį perduoti ir būtent kam perduoti… Šiandien apie tai visi išmano jau taip pat gerai, kaip ir apie senąjį krepšinį. Deja, įspūdingais vaiko perdavimais garsėjančių žaidėjų vis dar neturime. Svarbiose pavasario rungtynėse mūsiškiai pasirodė prastai. Dauguma žiūrovų įsitikinę, kad teisėjai šįsyk nuolaidžiavo svečiams. Kiti atšauna: užtat anksčiau nuolaidžiavo jūsiškiams!
O pasitaiko teisėjų, kurie patys ima žaist…
Žodžiu, žaidžia visi, kas netingi. Profesionalai (politikai, policininkai…), mėgėjai (kirpėjai, kunigai…). Todėl treniruotėse patartina naudoti ne vaiką, o benamį savanorį… Tokį, kurį negaila pagadint.
Žaidėjų amžius neribojamas. Betgi bus gudriau, jeigu priekinėse jūsų komandos linijose grumsis veteranai, pageidautina – kadenciją baigiantys pensininkai: šių grėsminga išvaizda ir nerišlūs riksmai priešininkų jaunimą išgąsdins ir privers atsitrauti. Žaidimas užkrečiantis. Pradėjęs nebegali sustoti. Todėl finalinės rungtynės nebūtinos, nes pasiekti finalo niekas nenorės.
Žaidimas unikalus dar ir tuom, kad čia į darnią visumą susipi na visi politiniai ir sportiniai žaidimai. Čia randame ne tik krepšinio, bet ir regbio, ripkos mušimo, rinkimų viliotinio elementų.
Žaidėjams ne tik nedraudžiama – jie net skatinami atspardyti priešininkams užpakalius. Tad netolimoj ateity galim tikėtis pergalių ir futbole.
Žaidimą tiesiogiai transliuoja visos Lietuvos televizijos geriausiu laiku. O žaisti vienodai gera visais metų laikais.
Lietuvos žaidėjams pasiekus itin aukštų rezultatų, žaidimas siūlomas Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių programai.
Lietuviams tapus čempionais, žaidimas skelbiamas pagrindine Lietuvos religija.
Nauji žygiai paraleliniuose pasauliuose
Sykį buvau pakviestas į iškilmingą priėmimą, kur, žinojau, dalyvaus vien tik elitas. Eidamas labai jaudinaus, todėl net keliskart atsitrenkiau į sieną ir atėjau pavėlavęs.
– Pirmąsyk matau vienoj vietoj šitiek elito, – nusilenkiau.
Visi ten santūriai šyptelėjo.
„O jei granatą įmest?” – šmėstelėjo mintis.
– O jeigu granatą įmest? – pasakiau. – Nekreipkit dėmesio. Aš pajuokavau, – bandžiau šyptelt. – Mes dar ne taip pasakom. Jei elitas klausytųs, tai kas čia būtų…
– Išgerkit, – maloniai šypsodamas tiesė taurę vakaro šeimininkas, matyt, Premjeras.
– Jūs elito liūtas? – klausiau. – O kur jūsų barakuda? Man smalsu, ar elitas daro tą dalyką… Šiaip jau tai runkelinis procesas…
„Bet ką aš čia paistau?..” – net ašaros man ištryško.
– Ne, ne! Aš tikiu, kad visi žmonės yra žmonės, – puoliau teisintis. – Visi jaučia vienodai. Jeigu bakstelčiau šakute, jums sopėtų kaip kokiam kiemsargiui… – ir kažikaip plonai sukikenau: – Chi chi…
– Užkąskit, – siūlė anas.
– Juk žinot, kad tokių mes neėdam! – riktelėjau. – Betgi tyčia siūlot, nes norit, kad aš visą vakarą šikinyke pratupėčiau… O jūs tiesiai sakykit: išeik!.. Ir aš išeisiu… – čia aš vėl apsiverkiau. – Mes visi išeisim… Iš Lietuvos…
– Ką jūs kalbat…
„Ką aš kalbu?” – pagalvojau.
– Mes kalbam, kaip mokam, – kūktelėjau. – O gal aš turėčiau nemūsiškai kriuksėti: gudbaj… okej…
Ir nežinia kodėl dar sušukau:
– Heil Hitler!
Visi dabar žiūrėjo į mane.
– Žiūrit, a ne? – vyptelėjau. – Pagaliau atsigręžėt į paprastą žmogų! Bet pakraipysit galvas ir vėl nusigręšit… Kokios ten mūsų problemos – paėst, už būstą susimokėt… Bene jums įdomu? Tai ir nevaidinkit! Perki vieną, gauni du… Kam tos akcijos? Perki vieną – gauni pusę, o perki du – gauni į snukį. Štai kaip turėtų būt! Mūsiškiai imtų itin saikingai ir atsakingai vartot. Sukaus ratu ir tampydamas svečius už skvernų, klausinėjau:
– O kokios jūsų problemos? Aš gi jus tik per televizorių matau ir per radiją girdžiu… O juk smalsu, apie ką jūs vieni terpu savęs kalbat. Gal apie simfonijas? „Išeik!” – mintyse vis raginau save.
– Aš išeisiu, – tariau. – Nesijaudinkit. Išeisiu ir negrįšiu… Žydės vasilkos mėlynai, tik aš… „Solistas, matj!..” – išplūdau save.
– O kur jūsų ranko-os? – riktelėjau.
Visi ten sužiuro kažikaip rūsčiai.
– Ak, atleiskit, – išraudau. – Bene aš koks žlibas prokuroras? Aš gi žinau, kad jūsų rankos mūsų kišenėse… Tyliu, tyliu! Mūsų dainelė seniai sudainuota. Ūmai man pasivaideno, kad vėl kalbu ne tai, ką reikia. Todėl akimirkai užsimerkiau, susikaupiau ir panaudojau pozityvaus mąstymo priemones.
„Tu protingas! – triskart griežtai prisakiau sau. – Tu gali ir sugebi kalbėti apie tai, kas elitui rūpi.”
Tada, santūriai visiems nusilenkęs, ramiai prabilau:
– Senos dainos skamba vėl naujai: mes tikrai išeisim! Jūs gi norite, kad taip būtų? Kam tie žmonės? Reikalinga tik darbo jėga. Šitos parsigabensit iš Trečiojo pasaulio. O kad žmonės reikalingi rinkimams – juokai! Patys pabalsuosit. Savi už savus. Tikrai išsirinksit geriausius. Ir netiesa, neva negalima žodžių išmest iš dainos. Viską čia galima išmest. Gerai valstybei nebūtini trys milijonai. Gana trijų tūkstančių.
Pasvajokim! Trys tūkstančiai ponų ir būtent tiek, kiek reikia, pigios juodos darbo jėgos iš pietų. Jokių bedarbių. Jokių pensininkų. Jokios pilietybės. Atidirbai kadenciją ir – lauk iš Lietuvos… Bet dvylikos lietuviškų pasų – reikės. O yes! Juodukai vikriau strikinėja po salę… Dabar man pasivaideno, kad visi sukluso, pralinksmėjo. Tad nejučiom kėliau balsą:
– Štai mes jau drąsiau žvelgiam į ateitį! Net Premjeras tuoj šypsos, gražulį pabučiuos… Tiktai va problemėlė… Kada mes išeisim? Dėl manęs nesijaudinkit, aš tikrai šiandien pat į Londoną. Bet aš – sąmoningas! O daugelis mūsiškių, patys žinot, kokie… Taip įsikarščiavau, kad net seilės man tyško. Pagrobęs nuo stalo servetėlių, padalinau ponams ir tęsiau:
– Siaurakakčiai bukapročiai – va kokie! Tik jau nesiginčykit! Aš geriau žinau, mat ir pats iš jų… Nebūtume tokie – patys ponavotume. Betgi daugelis mūsiškių tiek buki, kad net nesuokia ryšio tarp proto ir pinigų.
Pastebėjau: net Premjeras vyptelėjo. Norėdamas dar labiau ten visus prajuokint, tariau: – O ar žinote, kaip mūsiškiai jus vadina?
Paraudęs ilgai prunkščiau į saują…
– Durniais vadina! Durniais ir asilais. Įsivaizduojat? Ministrus… Milijonierius… Nors kas gali būt durnesnis už tą, kuris metų metais lenkia nugarą už minimumą? Tik kad žmogus savo ausų nemato… Atleiskit, – nusilenkiau, – netyčiom išsprūdo… Anoks iš mūsiškio žmogus. Runkelis! Šikniavaisis be lapų!
Juokdamasis skėsčiojau rankom ir svarsčiau:
– Sienos atviros. Dangus – irgi. O mes vis tiek – čia. Jūs pagąsdinkit! Atseit jau kitąmet visi degalai bus tik iš biomasės. O runkelis taigi šimtaprocentinis bio… Tarpdury pasirodė vyrai juodais drabužiais. Supratingai šyptelėjau:
– Vis dėlto renkatės prievartinį iškeldinimą į kitas planetas? Gyvulinėm raketom…
…Kai atsipeikėjau, iš akių lėkė žvaigždės, tad nesunkiai įžvelgiau Marsą. Bet nebuvo nei raketų, nei kariškių su šunimis. Per dvidešimt metų nieko nepadaryta. O daryti reikia!..
…Po pusvalandžio grįžtu atgal, užsidėjęs Prezidentės kaukę. Vyrai juodais drabužiais pabąla ir palydi mane į salę. Svečiai nuščiūva.
– Kas čia vyksta? – klausiu. – Iškilmingas priėmimas? Ak, ponai!.. Ar tinka šventoj vietoj imt? Ir dar su iškilmėm! Atsigręžkim istorijon.
Jei koks signataras ir imdavo, tai tyliai, kukliai, be muzikos. Sakot, negalim sustoti ties tuom, kas pasiekta. Puiku! Nesustosim. Gąsdinančiai pablykčioju akimis, pasipudruoju kaukę ir išsitraukiu popierius.
– Ponai ir ponios! Yra priėmimas, turi būt ir išėjimas. Gražios valstybinės šventės proga skelbiu iškilmingų palydų pradžią. Už didelius nuopelnus iš Lietuvos išlydimi…
Ilgai skaitau pavardes: nariai, veikėjai, kiti kenkėjai…
– Prieštaraujančių yra? – baigiu kalbą.
Kas prieštaraus? Kiekvienam jo nuopelnai ant snukio surašyti. O juk norint dar galima paieškot paežerėse, pajūry, banko sąskaitose…
– O gal norėtumėt, kad jūsų nuopelnus garsiai perskaityčiau? Dairaus visuomeninio transliuotojo, graibaus kišeninio prokuroro. Skubiai ir nuolankiai, kaip ir tinka žmonių tarnams, valdininkai palieka Lietuvą. Dar keletas tokių renginių…
Ir, žiūrėk, emigrantai pradės grįžt.
Loading ...