Keturi bandymai pagerinti ir vienas pagerėjimas
kovas 30, 2011 10:44 am Proza1.
Ar būti pensininku – mada ar iškrypimas?
Aš manau – iškrypimas. Joks sveikas žmogus nelaukia pensijos. Tai ne pavasaris.
O kodėl jūs sulaukėt? Gal per mažai dirbot ir šventėt? Ko vertas toks gyvenimas?
Dabar jūs norėtumėt gyvent kaip Europoj.
O jūs – gyvenkit Europoj! Niekas nedraudžia mūsų šauniems seniukams judėti po Šengeno erdvę ir dar plačiau. Tai ir judėkit! O kad seniukas lengviau išjudėtų, galima jam ir bilietą į vieną pusę nupirkt, ir į užpakaliuką įspirt. Svetimoj erdvėj, tuščiom kišenėm, vien su gimtosios kalbos žodžiu dantyse – sukis kaip išmanai! Teks pasukt galvas ir tenykščiams veikėjams.
Bet kas gi geriau: būti našta Tėvynei, ar pačiam nešt Tėvynę Europon?
Tik piktavalis seniukas apsimes nerandąs atsakymo.
Europa taip lengvai žarsto milijonus visokiems sukčiams, tai negi nenumes šimtinės doram seneliui? Pagaliau ar stovėt prie konteinerio Vilniuj smagiau nei Briusely? Kur konteineriai gražesni?
Ak, jums sunku atsisveikint su artimaisiais… O ar jiems lengva būti su jumis? Jei sąžiningai sau atsakysit į šitą klausimą, lengviau apsispręsit.
O kad būtų dar lengviau, įsivaizduokite, kad jūs išvykstate su specialia misija kodiniu pavadinimu: „Kad Lietuvai būtų geriau!“
Ir tai – ne propaganda. Tai – tiesa.
O gali pasitaikyt net ypatingai specialių misijų: permetę didoką mūsiškių pensininkų desantą į Estiją, gal net numuštume tų pasipūtėlių lygį.
Tai ar nepagaus šiltas, geras jausmas, nors tektų šaltį ir nepriteklius kęst?
Juk tai pašaukimas! Ir net aišku, kas pašaukė. Tik drovisi Tėvynė garsiai šaukt. Kol kas…
Mieli Lietuvos pensininkai! Parodykit, ką galit! Pakelkit sparnus!
Tie, kurie jau lovose, prie lašelinių, galit ir nebekelt. Jaunesni kolegos tiesiog išstums tas lovas pro atviras Europos sienas…
Ir patikėkit: tik tol, kol lietuviai pensininkai susibūrę mažam plotely prie Baltijos, tik tolei regisi, neva kas antras lietuvis – pensininkas. O kai išsibarstysit po pasaulį, galėsit drąsiai traukt: „Mūsų tik viens milijo-onas!..“
Trupmenos…
Jeigu jums pasiūlys dvigubą pilietybę – imkit. Trigubą – irgi. Tuščius butelius, metalo laužą… Imkit viską. Juk kada nors, kai čia suklestės ūkis, seneliai galės grįžti ir pradėti viską iš naujo ne tuščiom rankom.
O kol kas mūsų šūkis tebūnie: „Išėjai į pensiją – išeik iš Lietuvos!“
Kas turi ausis – teklauso… Valdžia galėtų aprūpint senelius klausos aparatais…
2.
Skurdas – ne liga, ne iškrypimas. Būkim pakantūs kitaip valgančiam. Apsimeskim, kad ir mes taip galėtume. Ir gal anie nustos demonstravę, nebeerzins savo iššaukiančia apranga, transparantais…
Jie reikalauja, kad valdžia jiems duotų… Tik kažin kaip patys paskui žiūrėtų į valdžią, kuri duoda kiekvienam…
O būna atvejai, kai bedarbis priekabiauja prie darbdavio. Tik jei darbdavys prasidės su bedarbiais, yra pavojus, kad ir pats tokiu taps.
O būna: bedarbis stovi Darbo biržoj, lūkuriuodamas… Rausta man skruostai… Darbas už pinigus!
Rimti pinigai nėra uždirbami. Jie ateina, atplaukia… Nukrenta.
O darbas turi patikt! Darbą reikia pamilt! Tada jau galimi ir darbiniai santykiai. Tarkim, jūsų darbas – sėdėt ministerijoj. Kaip tokio darbo nepamilsi? Tik vėlgi – nereikia skubėt. Padorus klerkas tikrai nepuls prie tokio švelnaus darbo kaip miško žvėris. Jis neskubėdamas susipažins su darbu, perdien atsargiai nusegdamas vos vieną ar du lapelius. Tokie platoniški darbiniai santykiai gali tęstis metų metus. Apie tokį darbą sakoma, kad jis puošia žmogų.
Pro tokį darbą ir bedarbis nepraeis… Betgi jūs grūdate bedarbiui į rankas šluotą, kastuvą ir norite, kad jis tą daiktą mylėtų. Čia jau iškrypimas.
Dar bjauresni iškrypėliai – darboholikai, sugriovę gyvenimus daugeliui žmonių, kurie būtų galėję ramiai ir neskubėdami, dideliu būriu ir linksmai tą patį darbą atlikt per ilgesnį laiką. Nenormalūs darboholikai normalius alkoholikus ir paverčia bedarbiais.
Beje, žmogus ir nieko nedirbdamas gali užsidirbt. Nuo žmonos.
3.
Štai turtuolis pareiškia: aš dirbu tiek ir anava kiek, ir dar man paroj valandos pritrūksta…
O tu nedirbk! Juk jau turi pinigų visam gyvenimui. Nebūk panašus į darbo žmogų. Tai nepadoru. Tu – elitas. Leisk dirbti kitiems. Anava kiek bedarbių… O jei nuobodu – dirbk ką nors lengvo. Žurnalams fotografuokis….
Turtuoliai net bando mus įtikint, neva savo turtus jie susikrovę sunkiai dirbdami. Kur jau ten!.. Kasininkė jūsų krautuvėj dirba daug sunkiau. O kur jos turtai?
Šiandien jums turtus krauna vergai. O ką jūs dirbot anksčiau, žino tik jūsų partneriai. Bet jau niekam nebepasakys…
O ką pats dabar dirbi? Mygtukus spaudinėji, žinutes siuntinėji, Europą pinigų prašinėji…
„Anoks ten darbas gaidžiu giedot!“ – šitaip yra pasakęs vienas paprastas žmogus apie vieną nepaprastą artistą, kuris skundėsi sunkiai dirbąs…
Visi mes galėtume sukti verslą. Bet nenorime. Sukdamas būtinai ką nors nusuksi… apsuksi… Patriotui tai nedera.
Patriotas dirba už minimalią algą tam, kad Lietuvai būtų geriau.
O dėl ko dirbate jūs? Kas moka algą jums? Gal jūs išvis negaunate algos? Ar gaunate minimalią?
Pamokinkite mus, kaip iš minimalios milijonus susikraut.
Nepamokins… Kas anims rūp… Mūsų elitas nėra mūsų elitas. Tai jų elitas. Elitas savyje.
Kas ten per vakarėliai! Stalai švediški… Veiksmai belgiški… Mūsų elitas ne toks.
Ak, Leo… Teo… Amadeo… Jei nori sužinoti, kas yra kas, tai įsidarbink „Maximoj“ kasininku ir visų klausinėk: „Maišelio reikės?“
Kuriems nereikės, tie ir yra tikrasis Lietuvos elitas.
4.
Mes įsivaizduojame dujininką dujų debesy, grūmojantį ir spjaudantį ugnimi it slibinas.
Taip nėra. Neįtikėtina, bet iš tolo dujininko neatskirtum nuo bibliotekininko. Todėl vis dar atsiranda manančių, neva dujininkas – žmogus.
Bet iš tolo ir vilko nuo vilkšunio neatskirsi… Jei dujininkas būtų žmogus, tai suvoktų, ką darąs, ir nusinuodytų dujom.
Jei dujininko neerzinsi, jis vis tiek tave puls. Kodėl dujininkas taip nekenčia žmogaus? O gal jis neturi už ką paėst?
Kad ne. Dujininkas turi tiek, kad klojant šimtinę prie šimtinės, pinigų juosta nusidriektų nuo Maskvos iki pat Briuselio.
Manding, tokia jau prigimtis…
Dujininko draugai – naftininkas ir elektrikas. Trise jie čia visus galėtų sudraskyt.
Bet jei žmonės susivienytų – įveiktų net ir tokius pabaisas. Ilgai mušant šermukšnio lazdom, juos įmanoma užmušt.
Galimas ir taikus pasipriešinimo kelias: žmonės atsisako priimt jų dujas, elektrą, naftą…
Anų galia ims silpti, ir vieną dieną dujininkas užtrokš savo dujose, naftininkas priburbuliuos naftoj, o elektriką nutrenks elektra.
Gyvenimas pasikeis iš esmės. Visi turės darbo, nes reikės daug dirbti, kad žiemą nesušaltume.
Kaip susisieksim? Jau netolimoj ateity automobiliai bus varomi saulės energija. O saulelė motulė už tokias menkas paslaugas ničnieko iš žmogaus neims. Juk ir šildo už dyka.
O kol kas pabūkim vieni su kitais čia. Gal net susidraugausim… Kam mums tie tolimi partneriai? Gal paprastas vietinis net gražesnis kaip svetimas spalvotas…
Kuom pasišviesim? Skaisčiausiai šviečia mylimo žmogaus akys…
Šitaip susitvarkę, tapsim įdomūs Europai. Vėl pirmieji pirmuosiuose puslapiuose!
Ir ne tik! Atsikratę trijų didžiausių pagundų – dujų, naftos, elektros – būsim palaiminti popiežiaus, o Lietuva bus paskelbta Šventąja žeme.
Į šventą vietą miniom plūs maldininkai ir veltui pripūs dujų… Vatikano meistrai apšvies Lietuvą it kryžių kalnelį… O kur besim lazda, ten čiurkšlė naftos trykštels, nes šventoj vietoj negali stebuklų nebūt…
Štai mūsų vizija! Veikim!
5.
Premjeras tarė:
-Jam išėjus, tauta liko našlaitė… Suprantat, ką noriu pasakyt?
Ministrai sukruto, suklego:
-Turėsim labiau rūpintis…
-Maloniau šnekint…
-Ką čia paistot? – sušuko Premjeras. – Ar nuo interesų derinimo jau visai smegeninės išsiderino? Dirbkit!
Ministrai išraudo, susigūžė ir ėmė spręst uždavinį.
Po valandos Premjeras surinko sąsiuvinius. Sklaidydamas plėšė lapus ir mėtė pro langą.
-Niekai… Paistalai… Triušio protas… O va ir teisingas atsakymas! Še, perskaityk garsiai, Rimuk, – grąžino darbą.
Socialinės apsaugos ministras, šitaip pamalonintas, net neužsikirsdamas perskaitė:
-Tai yra puiki proga atiduot tautą į prieglaudą!
-Taigi, linktelėjo Premjeras. – Europos šalys jau dabar priglaudžia tūkstančius bedalių. Tai ilgas procesas. Kaip paspartint?
Ministrai vėl palinko prie popierų… Bet greit pasigirdo šniurkštimas, o kažkuris net balsu pravirko.
Premjeras numojo ranka:
-Klausykitės gerai… Širdim klausykit! – dabar jis ėmė kalbėt itin raiškiai: – A ir u – bus aūūū… Panašiai kaukia smaugiamas lietuvis… S, t, r, a – bus stra… Strakalas ir makalas – mūsų nacionaliniai didvyriai… Ly ir ja – bus lyja… Kaip Lietuvoj… O dabar bandykim sudėt visą žodį.
Pasigirdo neaiškus murmesys, bet dienai baigiantis vis aiškėjo, o temstant jau buvo girdėt ir visai darnus choras:
-Aūūū – stra – lyja.
-Garsiau! – šaukė Premjeras. – Kartokite! Kartokit ir klausykit.
-Aūūūstralyja!
Labai garsiai tardami tą žodį visi išgirdo potvynio bangų šniokštimą, degančių miškų tratėjimą ir net kengūros bliovimą.
-Ten daug vietos, – suprato Aplinkos ministras.
-Bet kai tautą atiduosim, kas čia bus? – klausė Ūkio ministras.
Premjeras su nuostaba žvelgė į pavaldinius.
-Aš maniau, net nesveiko proto dešiniesiems aišku, kad tauta – tai pensininkai, bedarbiai ir kiti išlaikytiniai.
-O tautos šaknys liks čia ir bus panaudotos prakuroms! – suvokė Ūkininkas.
-O tautos žiedas puoš Lietuvą! – sumetė Kultūrininkas.
Pagauti pakilaus ūpo ministrai kad šoks puošt.
Netrukus buvo parengti slaptieji protokolai ir berželiais apkaišytas viešasis transportas.
Loading ...