RSS

Klasiko skleidžiamos tiesos – patogios

9:40 am Interviu

Ateinu su šaukštu„Padoraus politiko bent aš nesu matęs. Bet gal pats ir kaltas. Juk man net padorios moterys atrodo kažkaip nepadoriai”, – kalbėjo 58 metų Juozas Erlickas, prieš pat Naujuosius metus išleidęs naują knygą.

„Ateinu su šaukštu” („Tyto alba”) – taip vadinasi 58 metų Nacionalinės premijos laureato J.Erlicko patogių tiesų rinktinė.

Naujoji klasiko knyga – ne iš laibųjų. Šis 880 puslapių veikalas net 336 puslapiais pranoksta prezidento Valdo Adamkaus populiariuosius dienoraščius „Paskutinė kadencija”.

– Juozai, kas tame šaukšte, su kuriuo, pasak jūsų knygos pavadinimo, ateinate? – paklausiau J.Erlicko.

– Su pilnu šaukštu niekur neičiau, nesgi bijočiau, kad atims. Bet esu iš tų, kurie pabudo vėliausiai, atsikėlę ilgai nesuvokė, kas čia vyksta, o kai pagaliau atėjo prie vaišių stalo, visos geriausios vietos jau buvo užimtos. Tai ir klaidžioju tykodamas iš kito pakabint.

– Girdėjau, kad „Ateinu su šaukštu” – vidurinis tomas iš jūsų sudarinėjamos triknygės. Pirmasis tomas „Mano meilė stikliniais kaliošais” pasirodė prieš porą metų. Ar tikrai kitąmet pasirodysiantis paskutinis šios triknygės tomas bus ir apskritai paskutinė jūsų knyga? Juk dar per anksti padėti šaukštą?

– Anas tomas buvo apie meilę. Šitas – apie Lietuvą. O tretysis, paskutinis, bus apie tai, kas svarbiausia. Taigi toliau tiesiog nebebus apie ką rašyti… Nebent paaiškėtų, kad kai kas labai svarbaus praleista. Tuomet pasirodys specialus papildymų tomas.

Tai moksliniai, enciklopedinio pobūdžio leidiniai. Vadinamajai „meninei išmonei” čia ne vieta. Esu pasistatęs kieme greičio matuoklį ir kasdien pamatuoju, kokiu greičiu Lietuva juda į priekį. Turiu ir valdžiaspūdžio matuoklį, ir daug kitų prietaisų.

– Ar liautis leisti savo knygas nusprendėte dar ir todėl, kad, kaip sako vienas jūsų knygos personažas, dabarties žmonės jomis tik „pasišluosto ir numeta”?

– Vienas rašytojas, radęs būdelėj ant vinies pamautą savo knygą, net labai apsidžiaugė: „Kol šyksim, tol skaitysim!”

Pridursiu: ir kuo toliau, tuo labiau. Mat pagal Kultūros ir švietimo taupymo programą jau nuo kitų metų visos nenaudingos („grožinės”) knygos bus leidžiamos tik tualetinio popieriaus ritinių pavidalu, tad nėr abejonių, kad skaitomumas padidės tūkstanteriopai.

Skaitys faktiškai visi, ir tas skaitymas bus kokybiškas. Juk toj vietoj kiekvienas taip susikaupia, kad įstengs perskaityti net eilėraštį. Nei kūrėjams, nei leidėjams nebeliks dėl ko skųstis.

Atkreipsiu jūsų dėmesį, kad gera literatūra yra dviejų sluoksnių, o geras tualetinis popierius – netgi trijų. Rašytojams tai didelės galimybės tobulėti, o skaitytojams, kurie andai skųsdavosi neįžvelgią kitų kūrinio sluoksnių – didelis patogumas.

O svarbiausia: ritinio pavidalo knygos niekada nepakeis elektroninė. Niekada!

O jei dar prisiminsim, kad pirmosios knygos buvo papiruso ritiniai… Knygos istorija apsuko didelį ir gražų ratą.

– Ką patys ištikimiausi jūsų skaitytojai turėtų daryti, kad jūs nesiliautumėte leidęs knygas?

– Skaitytojas turėtų įtikinti mane, kad jam trūksta. Jei kažkur gyvena žmogus, perskaitęs viską, ką aš esu parašęs, ir vis tiek rėkia: „Dar!..” Išgirdęs tokį riksmą nesuabejočiau, kad jam trūksta. Ir net labai.

– O jei premjeras Andrius Kubilius jums pasiūlytų nemenką atlygį (patarėjo postą, Energetikos ministeriją ar pastatyti jūsų paminklą ant Katedros stogo) ir paprašytų parašyti vadovėlį apie neva sėkmingą jo vadovaujamos Vyriausybės veiklą, ar imtumėtės šio kūrybinio užsakymo?

– Jei leistų man gyvam (ir būtinai – vienam!) stovėti ant Katedros stogo – už tai aš viską padaryčiau.

– „Ateinu su šaukštu” – solidus veikalas, kuriame grakščiai fiksuojate lietuvių dvasios istoriją. Įdomiausia, kad toji istorija labai glaudžiai susijusi su šalies politikos tragikomedija. Juozai, ar kada nors teko matyti padorų politiką?

– Kaimynas gyrėsi matęs cirke. Aš nesu matęs, bet gal pats ir kaltas. Juk man net padorios moterys atrodo kažkaip nepadoriai.

– Tokie jūsų knygos tekstai kaip „Taisyk kyšiui kelią” kuo aiškiausiai liudija, kad antroji lietuvių religija yra anaiptol ne krepšinis, o kyšininkavimas. O jūs pats ar esate kada ėmęs kyšį, kurį kalbininkai kažkodėl drįso pervadinti pakiša?

– Kyšio nesu ėmęs. Bet tai nereiškia, kad nemokėčiau paimti. Bėda ta, kad man niekas neduoda. Vieni gal mano, kad aš neimsiu, kiti – kad pasijuoksiu, aprašysiu…

Dar kitas gal bus girdėjęs, neva aš nemėgstąs tų dalykų.

Mieli Lietuvos žmonės! Nepasiduokite piktavalių provokacijoms. Belskitės ir bus atidaryta.

Žinau, atsiras chamų, kurie paklaus: o už ką tau duoti?

Pats gražiausias kyšis man būtų – už nieką. Bet galima – už visą gyvenimą. Juk nė sykio negauti – tai tas pat, kaip nė sykio neskristi lėktuvu, nepamatyti Paryžiaus…

Tokiems neįgalintiems pati valstybė turėtų duoti.

Manau, kyšininkavimas taptų populiaresnis už krepšinį, jeigu jį rodytų per televiziją.

Kodėl nerodo? Todėl, kad tokius primityvius triukus kaip dėjimas į krepšį iš viršaus šiandien naudoja tik kyšininkai saviveiklininkai. O ką išdarinėja meistrai! Plika akimi nė neįžiūrėsi. Valstiečio protu nesuvoksi. Tai jums ne „Duokim garo”. Tai – elito žaidimai.

Sakot, pakišos… Poliklinikoj – galbūt. Bet politikoj…

Kaip vanduo, pakaitintas iki šimto laipsnių, virsta garais, taip kyšis, pakeltas iki šimto minimumų, virsta provokacija. O čia jau visai kiti dėsniai, visai kitos žaidimo taisyklės.

Žiūrovui būtinas aukštasis kyšinis išprusimas. Per antrąją LTV programą, aišku, būtų galima rodyti.

– Jei šaukšto įsikibę paprasti lietuviai, tokie kaip knygos personažas Juozapas, puikiausiai supranta, kad politika – tai mėšlas, kodėl dauguma jų vis dėlto svajoja pasimurkdyti tame mėšle?

– Aš pats tai maniau, kad nesuprantam.

Bet jei suprantam ir vis tiek svajojam…

Tai gal šūdvabaliais esame mes gimę?

– Knygoje fiksuojama tautos dvasios istorija apima net 60 milijonų metų. Atrodo, esate optimistas, įsitikinęs, kad Lietuvoje kaip prieš milijonus metų, taip ir po milijonų metų ir toliau virs gyvenimas – deputatai, kandidatai ir ministrai stengsis išsilaikyti orbitoje, o tauta kosmines audras įveiks įsitvėrusi šaukšto?

– Viskas bus būtent taip.

– Kalbamės Naujųjų metų išvakarėse. Ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms – šaukštą su šaukštu vos suduriantiems darbininkams, samčiais prie lovio mojuojantiems politikams, kiaurasamčius įsitvėrusiems elito vakarėlių liūtams ir, žinoma, jūsų naujausią knygą atsiversiantiems skaitytojams?

– Didelė mūsų klaida, kad vis dar laukiame, ką atneš Kalėdų Senelis. Bet ką gi senelis gali atnešti? Skundų maišelį… Blusų pulkelį… Pareiškimą pašalpai gaut…

Tegu jie tupi po eglėmis ir džiaugiasi, kad barzdos dar neapkarpytos.

O mes gi drąsiai žvelkime į rytojų. Darbininkai! Valstiečiai! Komunistai! Tegyvuoja Gegužės Pirmoji! Ura!!!

O jei nėra darbo… Ne bėda. Svarbu, kad pinigų būtų.

Politikai! Liūtai! Smaugliai! Jums kasdien – Velykos. Taip ir toliau bus. Tik kitąmet nesišypsokite. Sunkmečiu besišypsantis veidas – tai kriminogeniškai aktyvus veidas. Toks veidas savaime prašosi plytos ar akmens.

O jūs, mieli skaitytojai!… Imkiet mane ir skaitykiet… Ir nieko nebijokiet.

Apie vieną garsų rašytoją girdėjau: nepatogių tiesų sakytojas.

O aš – patogių. Mano giliu įsitikinimu, tiesa privalo būti patogi. Antraip – kam jinai reikalinga? Būna, žmogus visą gyvenimą kovoja už tiesą, o iškovojusiam paaiškėja, kad ana net labai anam nepatogi. Kai kam – jau dvidešimt metų.

Verksmai ir aimanos…

Čia to nebus.

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 9.4/10 (32 votes cast)
Klasiko skleidžiamos tiesos – patogios, 9.4 out of 10 based on 32 ratings
Patiko? Pasidalink su draugais!
    Vienas atsakymas
    1. Pencinykas[EU] :

      Data: sausis 14, 2012 @ 5:02 pm

      ….LAUKIAM SU BLIŪDU…SRĖBSIM SU JAUSMU

    Pastebėjimai bei nusistebėjimai...

    Atsiliepimai bei nuomonės

    Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po administratoriau patvirtinimo.