Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Apie labai svarbius, net ypatingus dalykus

kovas 16, 2011 8:25 am Juozas Proza

1.

Lietuviai skirstomi į politikus, verslininkus ir Lietuvos žmones.

Būti žmogumi – ne iškrypimas. Tačiau tai nėra ir natūrali būklė. Mat į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Todėl žmogui sunku įveikti net menką kliūtį. Sako: pasyvūs mūsų žmonės. Iš negalėjimo visa tai…

Žmogus yra nematomas.

Šiek tiek matosi toks, kuris turi pinigų. Deja, įprastinė žmogaus padėtis – gyventi nuo algos iki algos. Arba išvis be algos. O kadangi mūsų žmogus sugeba šitaip gyvaliot neribotą laiką – kam šaus į galvą juo rūpintis? O kaip žmogui tai pavyksta – mįslė. Paranormali būsena – nėra už ką pavalgyt, bet visados atsiranda už ką išgert – žmogui tapusi norma.

Tačiau kai žmogui ko nors prireikia valdiškoj įstaigoj arba žmogus pakliūva į ligoninę, į teismą – tada jam labai sunku. Nes tokiose vietose reikia, kad tave matytų. O tavęs – nėra. Tik kažkoks kvapelis, šešėlis, dėmė sąrašuos…

Todėl žmonės labai stengiasi tapti žvaigždėmis – šoka, bliauna, dantim griežia… Aišku, tai ne žvaigždės, tik mažulyčiai meteoritai. Bet vis žybtelėjimas…

Ryškiau žmonių padangėj šviečia pramogų žvaigždės. Pačios jos neskleidžia šviesos – tik atspindi. Taigi mokslo požiūriu tai jokios žvaigždės, o vien chaotiškai ekrane judančios pilkos masės, kurias apšviečia galingi jupiteriai. Bet stebinčiam nuo lovos kitaip atrodo…

O tikros žvaigždės turi tvirtas pozicijas ir metų metais riogso tose pat vietose. Nors, būna, kai kurios pajuda – iš vienų girgždančių partinių Grigo ratų persirita į kitus. Todėl, orientuodamiesi pagal žvaigždes, žmonės nuolat pasiklysta.

Nuo seno žinoma, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą. Tai – politikos žvaigždės. Bet naivu manyti, kad žvaigždėms rūpi žmogus. Pernelyg skirtingi dydžiai. Nesuvokiamos trajektorijos.

Pagaliau žvaigždės per toli, kad įstengtų sušildyt žmogų.

Nors tarp žvaigždžių ir žmonių nieko bendro, patirtis rodo, kad pasikliauti horoskopais – verta. Jei tu avinas – tai ilgam.

Pirmosios žvaigždės atsirado po Didžiojo Sprogimo – bene 90-aisiais – kai sprogo ūkiniai-partiniai kompleksai, o kiaulės žviegdamos išlėkė į dangų, išsipūtė ir sužibo. Nuo žemės paviršiaus nušluoti objektai virto milžiniškais karštų dujų debesimis – iš jų susiformavo aplink žvaigždes besisukančios palydovės ir savarankiškos žvaigždutės. Žemėn krito ir liko ten riogsot mažesni kieti dangaus kūnai: pilys, dvarai… Iš dulkių atsirado Lietuvos žmonės.

Sakoma, kad žmogus – neįkainojama vertybė. Tai tiesa. Kas galėtų įkainot dulkių debesį, kuris lieka praūžus limuzinų kortežui?..

Dulkės kartais jungiasi į kamuolius, bet juos lengva išsklaidyti vandens čiurkšlėm.

O šiaip dulkės nekenksmingos, gali jų kažin kiek praryt – nieko.

2.

Būti menininku – tai jau iškrypimas, liga. Tokius reiktų gydyti.

Kai kas sako: pašaukimas. Bet kas gi tave pašaukė? Kas girdėjo šaukiant?

Tėvai gal andai šaukė prie darbo, o tu, neklaužada ir tinginys, jau tuomet pasislėpęs kažką peckiojai, kraigaliojai… Dabar šaukia žmona. O tu vėl – savo…

– Koks tu vyras, jeigu eilėraščius rašinėji? – ūdija moteris. – Gėjus būtum, tai gal dar suprasčiau…

Deja, tu ir pats savęs nesupranti. Nesgi puikiai žinai, kad visa, kas svarbu, jau kažin kada užrašė Lukas ir Matas. Bet ir jų nurodymų niekas nepaiso. Nujausdamas, kad tavęs tuo labiau nepaisys, tu jau nieko ir neberodai, tik po save knaisiojies. Bet kam reikalingos tavo išmatos?..

O dabar pažvelkim į juokdarį, į dirigentą… Koks anas pasipūtęs, koks patenkintas savimi… Kaip narsiai grūmoja lazda pavaldiniams ir kaip saldžiai atsigręžęs šypsosi…

Kam gi jis ten taip šypsosi, lankstosi? Kas mėgsta oratorijas ir simfonijas? Leninas ir Hitleris. Kas eina į tokius koncertus? Politikai, verslininkai ir kiti kraujasiurbiai su savo lervom.

O kas matė rimtosios muzikos koncerte rimtą žmogų? Ūkininkai, darbininkai, pedagogai – kur jūs?.. Net smulkaus verslininko ten nerasi.

Bet kai smulkusis pastambėja, tai tučtuojau ima viską suprast. Net muziką.

O muzikos nereikia suprast. Muzika tik pažadina žmoguje snaudžiantį žvėrį. Tokia yra didžiųjų kompozitorių muzika, mat šie nuolat grūmėsi su savaisiais žvėrimis, kol galingais muzikos taktais ir specialiais raktais jiems pavyko anuos užrakint. Deja, tom pačiom priemonėm galima ir laisvėn išleist… O žvėrys nūnai alkani…

Mažųjų kompozitorių muzika migdo arba erzina. Darbo žmogui tai irgi ne į naudą, o naivuoliui, įsivaizduojančiam, kad „menas taurina”, sukelia šizofreniją.

Betgi elitas ne klausytis eina, o pamatyti ir parodyti.

Beje, knygų pristatymuose elito – nė kvapo. Taip yra todėl, kad tie pristatymai vyksta tokiose vietose, kur ponioms nė nusirengt neįmanoma. Jei knygos būtų pristatomos Kongresų rūmuose ar Operhauze – ir ten knibždėte knibždėtų parazitų.

Be to, elitas neis į knygos apie vampyrus pristatymą, nesgi ten būtinai atsiras piktavalis, kuris sugretins: aha, saviškius užuodė!..

Aišku, ne visos knygos – apie vampyrus, ne visos – kulinarinės. Vyresni dar prisimena grožines. Bet Lietuvoj tokios išnyko išgriovus kolchozus, o Europoj – Berlyno sieną.

Mat vaidenos, kad grožis paslėptas už fermos… Už sienos… Iš to ir tie sapnai grožiniai, nenaudingi…

Iš nenaudingų eilėraščių kitados buvo dirbamas naudingas produktas – dainos. Dainų nauda yra ta, kad jos išblaško ir net ištaško mintis. Jei dainų nebūtų, tai stojusioj kraupioj tyloj ūmai išgirstum gailiai ciepsintį save – kažkur, gal rugiuose prie bedugnės…. To neištvertume.

Tačiau dabar eilėraščių dainoms nebereikia, nes eiliuojasi tiesiai iš atlikėjo širdies. Bandyta ir iš galvos, tik tokie bandymai nepavyko. Kitaip nė negalėjo būti, nes kiekvienas geras dainininkas dainuoja širdimi. Dainų muzika taip pat kuriama širdimi. Užtat ir ritmas: tuk – tuk… Ir žodžiai tokie pat. Absoliutus suderinamumas! O jei kokiam nevėkšlai pasireiškia aritmija, toks bemat pašalinamas iš žvaigždžių kalvės.

Bet kodėl gi Vyriausybė, kuri laikosi tvirtos ir teisingos nuomonės, kad kultūra nereikalinga, kartais vis dėlto paremia kultūros kūrėjus?

O kur, jei nebūtų koncertų, elitas susiburtų aptart verslo reikalų? Alubaryje? Ten prišnerkšta. Net blakių gali būt…

Tačiau kodėl šiek tiek remia ir tokius, kurie visiškai o visiškai nenaudingi? Tie poetai…

Todėl, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, valdžioj – irgi žmonės. O žmogus, išvydęs badu dvesiantį kitą žmogų, nepaspirs koja.

Gal ir paspirtų, jei niekas nematytų…

Bet valdžios žmonės – matomi.

3.

Būti pedagogu… Ar šiandien tai normalu?

Jis myli vaikus! – taip anuomet sakydavom apie gerą mokytoją, ir tai skambėjo kaip pagyrimas.

O pasakyk taip šiandien…

Vienintelis tų įtartinų tipų privalumas – vaikus jie myli ne už pinigus.

Bet už ką gi tą mažą egoistą mylėt?

Vienintelis paaiškinimas: meilė akla…

O juk reikia maskuotis – ateiti mokyklon kukliais drabužėliais, su kvailu portfeliuku rankoj… Kalbėti apie kažkokius nuobodžius dalykus, braižyti niekam neįdomias formules… Didelė rizika, kad tapsi vaikui atgrasus.

Daugelis tėvų šiandien irgi nebedrįsta prisipažinti mylintys vaikus. Ir kad neatrodytų įtartini kaimynams, stengiasi kuo daugiau laiko praleist darbuose, baruose… Arba išvažiuoja toliau nuo vaikų – į airijas, amerikas… O kiti tiesiog palieka vaikus valstybės globai. Tai saugu. Valstybė nemyli nei žmonių, nei jų vaikų.

Šiandien jau įtariai žiūrim ir į ūkininkus, kurie prisipažįsta: „Aš myliu gyvulius.” „Vargšai gyvulėliai…” – atsidūstam. Įdėmiau nužvelgiam to veikėjo avį ar ožką. „Kokios liūdnos akelės! Turbūt daug iškentėjo, daug ką norėtų pasakyt, o negal…” Siaubas apima, jei tariamajam „ūkininkui” išsprūs: „Aš myliu žemę!” Tuoj prisiminsim – ėgi aną savaitgalį matėm kniūbsčią drybsantį ant dirvos… Tas teisinsis: „Girtas buvau.” Tik bene girtumas – lengvinanti aplinkybė? Kas iš tokios žemės begal išdygt? Kokie genetiškai modifikuoti grybai?

Kažkodėl atlaidžiau žiūrim į tuos, kurie myli gamtą. Vasarom miestiečiai būriais pasileidžia mylėt… O juk tai – grupinis. Po tokios „meilės” gamta ilgai negali atsigaut. Vėjai pusto plėnis išniekintais plotais… Tad nieko keisto, kad pati gamta žmogaus nemyli ir, pasitaikius progai, dideles gaujas „mylėtojų” nuplauna nuo žemės paviršiaus.

Lietuvos gamta švelnesnė kaip Azijos. Tik ar ilgam?..

Įdomiausi dalykai vyksta su meile Tėvynei. Ši net skatinama! Tiesa, mūsų Tėvynė dabar jau pilnametė. Bet prieš dešimt, penkiolika metų!.. Ordos mylėtojų perėjo… Net krikščionys demokratai! O juk ankstyvi santykiai blogai paveikia ir vystymąsi, ir psichiką… Ar ne todėl Tėvynė tokia keista užaugo?

Mažametė, aišku, nesuvokė, kas su ja daroma. Bet šiandien… Gal jau galim tikėtis, kad partneriai nebesikeis kas keleri metai? Gal Tėvynė, pamilusi konservatorius, gyvens su jais ilgai ir laimingai – iki pat Lietuvos valstybingumo pabaigos?

Kažin… Juk aplink nuolat zuja šeimos draugai – išdykę demokratai, patvirkę liberalai… Anava ir prisikėlėliai taikosi kuo greičiau prigult…

Užtat ir vilionės, pagundos…

Manding, viskas čia dar negreitai pasikeis…

Nebent po ekopauzės, kai Tėvynė taps nebevaisinga…

4.

Visi žino, kad televizija bukina. Bet visi žiūri. Vadinasi, mūsų žmonės nori būti buki.

Tik reiktų žinoti, kad ne visos laidos veikia vienodai. Geriau žiūrėti tas, kurios bukina iš lėto. Taip įdomiau. Ir, aišku, žiūrėti porom ir atbukti kartu. Nes jei vyras atbuks greičiau nei žmona, natūralu, kad ims dairytis į bukesnes. Taip išyra šeimos.

Deja, vyrai žiūri dažniau. Supratinga žmona turėtų neleist vyro vieno prie televizoriaus. Tik ar sulaikysi? Todėl reikia sėsti ir žiūrėti kartu, kad ir ką rodytų.

Bėda, kad skirtingos laidos vyrus ir moteris bukina skirtingu greičiu. Vyrus itin sparčiai bukina koviniai fimai ir politiniai debatai. Moterys gi, matydamos tą pat, bunka lėčiau, mat spoksodamos mažiau įsijaučia.

Moteris stipriai veikia serialai ir gyvenimo būdo laidos. Sakysit, vyro tuomet galima nė nesodint šalia, o skirti kokį ūkinį darbelį. Arba tegu jis kitam kambary žiūri kovinį…

Bet juk kiekvienas pats sau atbuks tiek, kad antras jo niekad nebepavys.

Pagaliau daug gražiau, kai bunkama drauge. Tas pasiaukojimas, kai vyras murkso šalia moters, žiūrėdamas tai, kas jį silpnai teveikia… Ir atvirkščiai… Taip išsaugomos šeimos.

Kai kas klausia: ar vaikus būtina bukint prie televizoriaus? Ne! Vaikai turi geresnius bukintuvus. Tėvai gali tik pavydėti vaikams, mat patys jau yra tiek atbukę, kad šių nuostabių, bet šiek tiek sudėtingesnių nei televizorius prietaisų nebesugeba suvaldyt.

Kai kurie tėvai didelėm valios pastangom atsiplėšia nuo televizoriaus ir bando bendraut su vaikais. Bet jei vaikas jau ūgtelėjęs tiek, kad gali pats prirėpliot prie kompiuterio, ryšio nebebus.

Vienas – šiaip bukas, kitas – fėis bukas…

Tėvai tą supranta ir grįžta prie televizoriaus.

Tačiau kodėl gi mes taip trokštam atbukti?

Todėl, kad bukam viskas kitaip atrodo.

Bet ne bukam gal irgi kaip nors atrodytų? Gal net geriau?

Gal… Tik mes taip greit atbunkam, kad nė nespėjam pamatyti, kaip iš tikro čia viskas yra.

Apie labai svarbius, net ypatingus dalykus, 9.2 out of 10 based on 37 ratings