Pinigų karta
sausis 21, 2010 2:47 pm PrisimynimaiPasidėjau į banką pinigus, o pasiimt nedrįstu. Ateinu, pasėdžiu ant laiptų ir dūlinu namo.
Gal ir atiduotų… Bet reikia įeiti kažkaip ypatingai, kalbėti skardžiai, o gal net pagrasint. Tai ne man.
Kai darbas baigiasi ir pinigų skirstytojai išeina, aš tik čiaudėju. Niekas dėmesio nekreipia. O kad norėtų atiduot, tai paklaustų: „Ko čia, gerbiamasai, čiaudėji? Bene pinigėlių nori?” Bet ir klaust nereiktų – pažvelgus aišku. Tik kas tau žvalgysis ir kas tau norės atiduot! Paimti – prašom. Sunkvežimiu atvežk -nesakys, kad per daug.
Suprantu juos. Jei kiekvienam atiduotų – ne spindinčiuos rūmuos, o medinėj lūšnoj murksotų. Kas to norės! Bene aš kitaip elgčiaus?..
Banke pinigai auga – užtat visi bankininkai mūrus išsistatę. Kažin, kiek maniškiai užaugo? Matyt, jau niekados nebesužinosiu. Ir kodėl pinigai namuos neauga? Dulkės tai kuo puikiausiai… Ir, beje, iš nieko. Pinigai irgi atsiranda iš nieko. Bet – tik dideli pinigai. Ir dideliems. O mažiems mažus reikia uždirbt.
Ir še tau!
Betgi pats kaltas, kad atidaviau. Toks jau charakteris: man smagu žmogų pradžiugint. O juk nė neketinau tuomet atiduot, užsukau tik sušilt ir pagautas kažkokio jausmo leptelėjau: „Ogi va, pasidėsiu pas jus”. Ir kaip maloniai atsakė: „Bet prašom!” Paskui jau nesmagu buvo apsisukt ir išeit. Labai mane veikia, kai žmogus atsako maloniai. O taip būna tuomet, kai duodi jam pinigų. Kai pats paprašai – retai išgirsi gerą žodį.
Ne kažkiek ten tebuvo. Užtat ir gėda triukšmą kelt. Įsivaizduokit, įsiveržiu visas raudonas, su šunimis… „Rankas aukštyn! Pinigus ant stalo!” Pameta man – kaip šuniui! – tas kelias šimtines. O bankas pilnas ponių! O visos juokiasi… Kaip jaustis?
Pasidėjęs tai iš pradžių gerai jaučiaus. Sėdžiu, būdavo, ant laiptų, spjaudau lukštus ir lyg tarp kitko sakau praeiviui: „Aš tai savo pinigus čia laikau. O jūs?” Pasižiūri taip įdomiai. Ypač moterys. Žinia, vyras, laikantis pinigus banke, kitaip atrodo nei paprastas.
O kokios mašinos čia privažiuoja! Kad aš bent trečdalį tokios turėčiau! Smagiausia man vidurinė, pramoginė dalis — priekinėj nieko nenutuokiu, o galinėj neturiu ką vežiot. Ogi vidurin įsisodinčiau dailiausią banko ponią, nusivežčiau miškan ir paprašyčiau, kad mane pririštų prie medžio…
Dabar jau kvit – prapuolė gyvenimėlis… Tik su pardavėjom dar pajuokauju: prisikrovęs dideliausią vežimą, pristumiu prie kasos, man suskaičiuoja ir sako: „Šimtas!” Aš padarau baisias akis ir šaukiu: „Hansą – hansa – ha ha ha!”
Bet argi tokios supras…
Vietoj pinigų tąsyk davė man kortelę. Atseit kyšteli kortelę būdelės skylėn ir skylė tau šika pinigais.
Netikiu tokiais dalykais. Dar ranką nutrauks.
Pabūgęs keliuos nuo laiptų, slenku namo. Atsigręžęs regiu ant banko sienos trijų raidžių rusišką kombinaciją. Visai smulkios raidelės. Stambesnėm nedrįsau. Bet ir tai teikia vilties.
Loading ...