Tarytum kurmis – nematai –
Bėga Elektra laidais.
Skuba ji į stiklo butą –
Pasipūtusią lemputę.
Pasidarė karšta gal –
Suka Elektra atgal,
Įlenda į šaldytuvą,
Šaldo Žuvį ir Liežuvį. Skaityti tęsinį…
Prokuroro draugo Riaubos
Kabinetas ankštas,
Bet jis daro susikaupęs
Rytmetinę mankštą.
Užsitaiso pistoletą,
Kumštį išvaškuoja,
Šauna dukart į parketą,
Triskart – į rytojų. Skaityti tęsinį…
… Tai iškeliausiu auštant
Pirmai Birželio dienai,
Per Pusryčius ataušusius
Tolyn, link Vakarienės.
Paimsiu su savim tik
Aš vartelius ir katiną… –
Kokia ta Vasara plati,
Žalia ir neužmatoma!.. Skaityti tęsinį…
Per naktį kūdroj repetuoja
Varlių simfoninis orkestras,
Žaliai nuo kranto diriguoja
Varlėnas – įžymus maestro.
Ir klausosi nustebę paukščiai,
Pakreipę snapelius kaip šaukštus,
Nedrįsta niekaip pakartoti jie
Tą keistą žaliąją melodiją. Skaityti tęsinį…
Tada, kai žvaigždės ir mėnulis dingo,
Kai verkė vėjas tartum senas kranas –
Susapnavau aš sapną stebuklingą,
Kaip Fenimoro Kuperio romanas:
Ten horizontas – dyvinas kaip Alpės,
Kalnynai – lyg jaunuolio aukštas tikslas…
Ir ežeras iš nuostabos apalpęs –
Poliarizuotas paslaptingas stiklas. Skaityti tęsinį…
Sapnavau aš mišką –
Rinkome grybus
Ir sutikom mešką –
Ak, kas bus, kas bus?
Pranas į berželį ropščias –
Tupi ant šakelės.
Aš į tą šakelę – pokšt! –
Atmušiau galvelę. Skaityti tęsinį…
Ko gi šiąnakt verkė stogas? –
Gal jisai sapnavo slogą? –
Ne! Tai Kovas ir Vasaris
Ten ant stogo barėsi.
O iš ryto šokinėja
Termometras išprotėjęs,
Viena koja moja man:
Bėk greičiau kieman! Skaityti tęsinį…
Jeigu būsi tu išdykęs,
Kulsi, kas mažiukas, -
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Būsi Politrukas.
Jeigu būsi niekam tikęs,
Jeigu draugą skųsi, -
Tai turbūt užaugęs, Mikai,
Zampolitas būsi. Skaityti tęsinį…
Dangus, it kalėjimo sienos…
Ūžia, lyg vieškeliai, vėjas…
Kaip šluotą, apžergusi dieną,
Pūga, tartum ragana, skrieja…
Karklų kačiukai dar miega –
Kas juos pažadins, kas?
Bet, pažiūrėk, iš po sniego
Stiepias į dangų – kažkas…
Nuleidžia Šiaurys savo dūdą…
…Pro purvinas sniego grotas
Stiepias maža Žibutė –
Kelią Pavasariui rodo…
Atėjau pas Mūriką,
Nes nebuvo eit pas ką,
Niekas laiko neturėjo –
Laikas į Pietus išėjo.
Nebebuvo nė vienos
Tąsyk Dievo valandos.
Buvo ne Naktis, ne Rytas,
Kas? – Nei tas, nei kitas. Skaityti tęsinį…
Loading ...