Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Šventės ir kiti nenormalūs reiškiniai

liepa 30, 2008 10:09 am admin Proza

1.

Kiek yra šventinių dienų, tiek ir geriu.

O ką daryt? Tik priešas, gyvenantis už ryšio zonos ribų, gali pasiūlyti žiūrėt televizorių. Juk pažiūrėjus, net darbo dienom ima drebėti rankos, gniaužtis kumščiai, norisi nieko nebematyt.

Skaityti knygas… Geriausios jau kažin kada perskaitytos, o nuo euroromanų – tie patys simptomai…

Aplankyt draugą… Pakalbėję apie orus ir sportus, prisiminsim jaunas dieneles. Tuoj prie taurės…

Galima išvažiuot į gamtą, atsisėst ant marių kranto… Bet kiek ten gali tuščiom sėdėt? Ir vėl tas pats.

Kapstytis sode? Ką ten iškapstysi? Mano pati nėra tokia baisi, kad turėčiau slėpti butelius po žemėm.

Tai gal likti namie, šluoti grindis ir šluostyti dulkes?

Vien nuo tokios minties ima džiūti gerklė.

Nueiti į simfoninės muzikos koncertą.

Patys pabandykit!

Jau geriau kopti į kalnus, lįsti į urvus, ieškoti užkeiktų lobių ir žūti tyloje.

Bet kam tos kančios? Galima ieškoti priekabių.

Tai labai įtempia ir suveržia dieną. Vietoj buvusios tuštumos, galvoj atsiranda net minčių. O rimtą šeimyninį konfliktą taip lengva pradėti nuo kokios nori smulkmenos…

- Kur mano akiniai?

Balse – grėsmės gaidelė. Gerai!

- Tu nenešioji akinių.

Gal be reikalo nuo akinių pradėjau. Bet tęsinys – įmanomas.

- Akiniai ne skrybėlė. Jų nenešioja. Jais nosį balnoja.

- Nesikabinėk prie žodžių!

Lukteliu, kol many užverda ir smagiai sukunkuliuoja pyktis. Jausmas – lyg po taurės.

- Ar tai aš kabinėjuos?!

- Tu niekada neturėjai akinių.

- Kas nekaišioja nosies, kur nereikia, tam nebūtina ją balnot.

Taikli pastaba. Mano pati su akiniais.

- Kuo čia dėta nosis? Akiniai – akims!

Moteriškė jau nervinasi.

Vadinas, demonstruoju aukštą klasę.

- Aš nežiūriu pro akinius todėl, kad tave blogiau matyčiau.

- Ką nori pasakyt?

- Pasakiau, ką norėjau. Jei nesupranti…

Dabar pats metas su neviltim – bet sykiu ir su savo išskirtinumo žyme – šūktelt: „Niekas manęs nesupranta!“ Trinktelt durim ir išeit į barą.

Aš juk noriu kitaip gyvent!

Tai kad nėr kito kelio…

2.

- Duok į snukį, – prašo kiemsargis.

Visai žmogus persišventęs.

- Vyrai išgeria, pasimuša ir gyvent smagiau.
Stovim prieš kits kitą tuščiom galvom. Tikrai norisi trenkt, kad suskambėtų. Bet negi nieko įdomiau nesumąstysim?

- Yra tipų, kurie gyvena intensyvų dvasinį gyvenimą, – primenu.

- Bet kaip tokį gyvent?

- Sėdi visą dieną skaitykloj…

- O nuotykiai?

- Yra dvasiniai nuotykiai.

- O kas tai?

- Gal, kai sėdėdamas užmiegi, o apsauginis lauk išmeta…

Sublizga žmogelio akutės.

- Kažin, kiek reikia perskaityti, kad smigtum?

- Jei knyga gera, jau po antro puslapio aš gatavas.

- O juk yra tipų, kurie kasdien!..

- Užtat ir neturi nieko. Viską praskaitę, iš namų išgrūsti… Bet kas skaito saikingai ir tik per šventes…

Deja, ir skaitykla uždaryta. Nusvyra rankos. Valstybės diena… Bet jeigu tu ne valstybininkas… Bus dar Dangun ėmimo diena. Čia jau tik išrinktiesiems.

- Eik į Seimą, – raginu. – Nebus kada niekais užsiimt – apie valstybę galvosi.

- Kas man rūp ta valstybė!

- Tai dabar… O kai rasi aruode skylę, dar ir kaip rūpės aną saugot.

- Aš neturiu charizmos.

- Atsiras. Pažiūrėk į žvaigždes. Snukis kaip žiurkės, pagal protą tiktų nebent pampersų fabrike darbuotis, o tik išlįs į ekraną – mergos šniūrais eina. Charizma išdygo – snukis pražydo.

Senis susikaupia, surūstėja.

- Tai ir eisiu.

- Atrodai, lyg eitum plėšt, – purtau galvą. – Rėmėjams tai nepatiks. Tu eik į Seimą, lyg eitum į gatvę. Ir, šiukštu, nenusipigink. Juk esi dar nekaltas.

Nueina krypčiodamas. Žmonės juokiasi. Tegu. Paverks vėliau…

3.

Visur durys užrakintos ir tai nuteikia nemaloniai. Pats aš nemėgstu dirbt, bet man gražu pažiūrėt, kaip darbuojasi kiti. Tada gyvenimas atrodo kažkoks prasmingesnis.

Šūktelėjęs pulką abiturientų, perteikiu patirtį:

- Štai jūs žengiate į gyvenimą, a ne? Gyvenimas tai…

Toliau nebežinau, ką sakyt. Žinau, kad gyvenimas eina, bet nežinau, kur. Girdėjau šnekant: „Aš matęs gyvenimo“. Bet labiau pasitikiu rėkiančiais: „Nėr gyvenimo!“ Šie tikrai atrodo šio to matę. Ir nuolat pridygsta drąsuolių, bandančių gyvenimą pagerint, tik viskas baigiasi ašarom.

- Nuo gyvenimo geriau laikytis atokiau, – reziumuoju patirtį. – Taip pat ir nuo gyventojų. Ypač – gyvenančių visavertį gyvenimą. Tokie visa verčia, kas jų kely.

Apverstas ir paridentas į šalį, susimąstau: o jei niekam niekada nereiktų dirbt, bet visi visko turėtų… Ir tiek daug, kad niekam nė mintis nekiltų – atimt iš kito. Jei visi tik ramiai vartotų ir atrajotų…

Pirmieji nukentėtų valstybės veikėjai, nes jų tikslas – rūpintis žmogumi. Netekus šio tikslo imtų džiūti jų rūpybos padargai, atrofuotis apytakos indai – nesugebėdami savarankiškai maitintis jie greit išnyktų.

Gyvenime išnyktų įtampa tarp turtuolių ir vargšų. O be įtampos nebūtų srovės – gyvenimas liautųsi tekėjęs. Liktų dvokianti bala, kurioj plūduriuotų vartojimo atliekos.

Ten tupėtų sotūs vartotojai ir žiūrėtų nuobodžius filmus apie vartojimo kultūrą

Nukrečia šiurpas. Akivaizdu, kad gyvenimą galima gerinti tik iki tam tikros ribos.

Gerai, kad ta riba dar toli, bet būkime budrūs.

Daugelio valstybininkų veikla rodo, kad jie suvokia savo atsakomybę.

4.

Trečiąją švenčių dieną aptemęs kiūtojau namie…

Staiga įėjo daili ponia, atsigulė į mano lovą.

- Laimingi būsime kartu! – tiesė rankas.

Ir bemat šviesiau tapo. Drąsiai žengiau lovon – visados troškau laimės dviese…

Tik ar buvo taip?

Bet kodėl kitiems – būna? Rytą susipažįsta su ponia, vakare – ana jau lovoj.

Aš gi kai kurias pažįstu daugel metų, o jos vis tiek neateina. Gal vyrai neleidžia? Bet aš juk neketinu su jų moterimis gyvent! Aš tenoriu, kad moterys imtų mane kaip žaislą, kaip uždelsto veikimo siekso bombą, nes greitai veikti aš negaliu.

O gal jos neateina todėl, kad privengia mano žmonos? Bet žmonos aš nė nemanau apgaudinėt! Būtent todėl ir pageidauju, kad moterys pačios vaikščiotų pas mane į namus.

- Jūs su kita? – kyšteltų galvą žmona.

- Taip, aš su kita, – atsakyčiau. – Pataisyk, mieloji, skrebučių su parmazonu ir įpilk krupniko du po penkiasdešimt.

Tai kur čia apgaulė?

Gal žmonai nepatiktų, kad aš lovoj su kita? Bet jeigu ji nenori, kad man būtų geriau, vadinas, pati apgaudinėja mane, sakydama, kad myli.

Aš tenoriu, kad tarp žmonių viskas būtų paprasčiau – tada būtų patogiau gyventi.

5.

Išėjau nusipirkti laikraščio.

Nesureikšminu šio fakto, nes jei iš vakaro imčiau galvot: rytoj eisiu laikraščio, tai sapnuočiau košmarus, atsikelčiau bejėgis… O aš einu gatvėn, lyg eidamas pasivaikščiot. „Jei nenusipirksiu laikraščio, nieko man neatsitiks“, – štai kaip aš galvoju. Praeinu pro spaudos kioską, tik dėbtelėjęs ton pusėn.

- Pirksiu laikraštį, – dūsauja kiemsargis. – O tu?

Paaky – mėlynė. Kai ką nors sureikšmini, visados gauni per galvą.

- O aš apie tai negalvoju, – šypsaus.

Aš galbūt nupirksiu gėlių ir parnešęs įteiksiu žmonai. O gal ir ne… Šito taip pat nevalia sureikšmint. Jei kasdien grįši su gėlėmis, žmona galų gale išeis pas tą, kuris kasdien grįžta su buteliu. Tokie pusiausvyros dėsniai.

Pasuku atgal ir praeidamas pro kioską – nėmaž neįsitempęs, lyg pirkčiau alų – paberiu centus ir pasiimu laikraštį.

6.

Atsitrenkiau į policininką.

- Jūs vėl girtas? – klausia tas.

- Blaivas nedrįstu karan jot, – aiškinu.

Karas Lietuvos keliuose – ne taikos misija karštuosiuose taškuose. Čia tik pamatai dideliu greičiu atlekiantį priešą – ir atšąla kūnas.

Bet niekas medalių nekabina ir iš patrankų nesaliutuoja.

Policininkas supranta ir pats įpila.

7.

Užėjau į meriją.

- Labas rytas! Maišelio reikės?

- Taip, – linkteli meras. – Didelio.

Savo ruožtu pats domisi:

- Nuolaidų kortelę turite?

Deja, nesu nuolatinis klientas, tad atkišu lygiai tiek, kiek priklauso.

Bet viskas telpa į maišelį. Palinkim kits kitam geros dienos ir išsiskiriam.

Vilnius – kultūros sostinė.