Kai mane vadina klasiku, aš neprieštarauju
rugpjūtis 25, 2009 10:00 am Interviu“Jeigu, tarkim, į tave, brangusis lietuvi, spjaus Lietuvos Respublikos pareigūnas, ar tu galėsi nubėgti pas Europą kaip pas motiną? Pulti Briuseliui kaip tėvui ant kaklo, išlieti širdį?.. Vargu. Bet vis tiek, aš manau, geriau įstot į Europos Sąjungą negu į karvašūdį…” (Juozas Erlickas).
Siūlome pokalbį, kuris buvo transliuotas Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” 2003 m. balandžio 4 dieną. Su rašytoju Juozu Erlicku kalbėjosi leidyklos “Tyto alba” vyriausioji redaktorė Lolita Varanavičienė.
Lolita Varanavičienė: Prieš pradėdama kalbėti apie Juozo Erlicko jubiliejų, kuris buvo kovo mėnesį, ir jo naująją knygą “Aš moku augti”, noriu prisiminti senas recenzijas. Nėra nieko įdomiau, kaip vartyti senus tekstus ir skaityti tai, ką sakė kritikai apie seniau pasirodžiusias knygas. Juo labiau kad apie Juozą yra rašę asmenys, kurie apie kitas knygas nelabai rašo – Sigitas Parulskis, Markas Zingeris, Vytautas Rubavičius… Erlicko kritika iš tiesų yra rinktinė, nes ir pats Juozas jau irgi yra klasikas ir nepakartojamas.
Tai štai S. Parulskis, recenzuodamas “History of Lithuania”, sako (ir aš jam visiškai pritariu), kad “kalbant apie Erlicką visada norisi juokauti ir visuomet tai išeina kvailai. Erlickas – reiškinys, kurio centre stovi asmuo, privatizavęs ir monopolizavęs lietuvių juoką…” Tai, kad mūsų tas pokalbis irgi neišeitų nejuokingas, o kvailas, noriu pradėdama ir apsiginti, kad ne tik man taip atrodo. Rašytojas yra visiškai su niekuo nepalyginamas, labai svarbus ir nėra abejingų jo kūrybai. Vieni jį priima beatodairiškai, kiti jį taip pat atmeta. Bet tai yra reiškinys, kurio mūsų literatūrai iš tikrųjų galėtų pavydėti bet kuri kita literatūra.
Na, Juozas – nei daugiau, nei mažiau – dešimties knygų autorius. Naujasis eilėraščių rinkinys “Aš moku augti” yra dešimtoji knyga, išleista 50-mečio proga. 1997 metais rašytojas apdovanotas Nacionaline premija. Ir čia jau noriu klausti paties Juozo, kaip atsitiko, kad po 1997-ųjų, įteikus Nacionalinę premiją, rašytojas gerokai apsimelavo visai Lietuvai. Tada interviu tu, Juozai, buvai prisižadėjęs, kad knygų neberašysi, o šoksi baletą arba pageidausi, kad Petras Repšys sukurtų medalį, skulptūras ant Katedros stogo… Visa tai neįvyko, o praėjo jau šešeri metai. Tai kaip čia dabar yra – Lietuva laukia ir nesulaukia tavo pažadų ištesėjimo…
Juozas Erlickas: Aš baletą būčiau mielai šokęs jau seniai, bet manęs nepakvietė. Bet dabar, kai neseniai “Lietuvos ryte” dar sykį pakartojau, kad norėčiau šokti, man paskambino iš Operos ir baleto teatro ir gana piktokai pasakė: “Nedaryk mums gėdos, Juozai, gali ateiti bet kurią dieną ir šokti”. Tai manau, kad aš galbūt ir nueisiu, ir šoksiu. Gal ne su tais puantais, kaip jie ten būna apsiavę, nes tai yra jau praeitas dalykas: būtų kvaila, jeigu dabar imtų žmonės rašyt kaip koks Vištelis-Višteliauskas… Aš galbūt šoksiu su kaliošais, o gal ir visai nešoksiu, tik perbėgsiu per sceną iš kairės į dešinę. Žiūrėsim, kaip žiūrovui geriau.
L. V.: O kaip su skulptūrom, kurias pažadėjai užkelti ant Katedros?
J. E.: Tų skulptūrų aš nebuvau pažadėjęs pats lipdyt, aš tikėjaus, kad mane nulipdys ir pastatys tenai. Iš pradžių stovėsim keturiese, paskui po vieną nuims ir liksiu aš galų gale, kaip ir dera, vienas. Bet, na, ką aš žinau, taip neatsitiko kol kas.
L. V.: Juozai, o ar labai gražu būti klasiku? Visi jau sutaria, kad tu esi gyvas klasikas. Tai ką reiškia juo būti ir ar gražu?
J. E.: Kai mane vadina klasiku, aš neprieštarauju, nieko blogo tame nematau. Bet šiaip aš pats gerai nežinau, kas yra tie klasikai. Štai viena leidykla leidžia knygas, kurias vadina “XX amžiaus aukso fondu”. Aš iš pradžių irgi labai griebdavau tas knygas skaityti, maniau – oho! – čia jau tikrai klasika. Dabar jau beveik nebeskaitau, bet jeigu, tarkim, 10 perskaitytų knygų peržiūrėčiau, tai, manau, kad penkias aš padėčiau į “šūdo fondą”, tris – į “eilinių fondą”, na, ir kokią vieną ar dvi – gal būtų galima ir į tą vadinamąjį “aukso fondą” padėti. Apie savo kūrybą, manau, kad yra ten kūrinių, kuriuos galima būtų padėti į “aukso fondą”. Kad ir paskutinė knyga “Aš moku augti”. Jeigu jau visokie idiotiški eilėraščiai apie zuikį puikį, lapę snapę, meškiuką rudnosiuką ir panašius tipus yra laikomi vaikų literatūros klasika, tai ko jau čia man kuklintis?..
L. V.: O apskritai, tavo manymu, kodėl žmonės turėtų skaityti knygas, kai tiek daug yra visokių kitokių užsiėmimų?
J. E.: O kokie tie užsiėmimai?
L. V.: Na, žiūrėti televizorių, žaisti kompiuteriu, nardyti po internetą, vaikščioti gražiomis Vilniaus gatvėmis ir stebėti, kaip baigs išrausti Gedimino prospektą… Arba šiaip spoksoti į parskrendančius paukščius…
J. E.: Man tai atrodo, kad paskutinis dėmesio vertas išradimas buvo tikrai ne televizorius ir ne kompiuteris, o arklys, vežėčios ir knyga. Ir man labai gaila, kad dabar yra tiek daug žmonių, kurie skundžiasi, kad neturi laiko ne tik knygą skaityt, bet išvis jie neturi laiko. Jie turi daug reikalų, bet laiko neturi. Nežinau, kaip jie tą laiką įsivaizduoja. Jeigu laikas pinigai, tai vadinasi, tie žmonės yra dideli nusidėjėliai ir gal net Antikristo išperos. Nes laikas yra Dievo dovana ir jo nevalia grūsti į dvokiančias kišenes. O reikalai… Kokie čia gali būti reikalai, juk mes ir į šią žemę atėjom be reikalo.
L. V.: Juozai, o jeigu tave ištremtų į negyvenamą salą, kur leistų pasiimti vieną knygą, bet tai neturėtų būti tavo paties knyga… Tai kokią knygą tu vis dėlto pasiimtum?
J. E.: Yra daug knygų, kurios man patiko ir patinka. Tarp jų ir lietuvių autorių knygos. Bet kad tie autoriai neįsižeistų, aš geriau pasakysiu taip – aš pasiimčiau savo knygą.
L. V.: Tau jau 50 metų arba, kaip tu pageidavai sakyti, jau per 30. Taigi buvo pakankamai laiko išmokti pažinti žmones. Kaip juos skirstai? Gal turi kokį nors testą, kaip atskirti draugą nuo priešo?
J. E.: Mano draugai jau yra seniai susiformavę ir ten jų kaip nors atskyrinėti nereikia. O naujų ieškoti taip pat nėra jokio reikalo. Priešų įvardyti net negalėčiau, nors tikriausiai yra žmonių, priešiškai nusiteikusių… O šiaip kokius žmones, kuriuos matau, per TV, tarkim, politikus, tai aš juos iš snukio atskiriu – kuris kalba tiesą, kuris ne. Paprastai tai pasitvirtina po kurio laiko.
L. V.: Paskutinė tavo knyga tvirtina, kad moki augti. O ar nori augti ir ar dar ilgai žadi augti?
J. E.: Labai geras klausimas. Labai geras… Bet gaila, kad nėra tokio gero atsakymo. Aš gal ir norėčiau augti, bet įtariu, kad ne vien nuo manęs priklauso…
L. V.: Na, o ką gi tu dabar patartum žmonėms, norintiems ir turintiems apsispręsti dėl stojimo į Europos Sąjungą, dėl artėjančio referendumo? Apie tai esi kalbėjęs nuosekliai visoje savo kūryboje. Stojimas į NATO, stojimas į ES, arba, kaip tu vadini, ėjimas į Europą, – tai nenunykstanti tavo kūrybos tema. Tai ką šiandien galėtum pasakyti šiuo klausimu naujo, juolab kad situacija jau spiria kažką pasakyti. Į tavo burną žiūri tiesiog masės.
J. E.: Gaila, kad jos dabar manęs nemato. Bet aš galiu pasakyti. Stokite, broliai, stokite! Bet nebūtina stoti visiems kartu: mes juk ne kokia avinų banda. Aš, pavyzdžiui, pats įstojau dar 1999 metais kovo 8 dieną, 12 valandą vakaro. Ir nieko… Kodėl reikėtų stoti? Aš nežinau… Jeigu, tarkim, į tave, brangusis lietuvi, spjaus Lietuvos Respublikos pareigūnas, ar tu galėsi nubėgti pas Europą kaip pas motiną? Pulti Briuseliui kaip tėvui ant kaklo, išlieti širdį?.. Vargu. Bet vis tiek, aš manau, geriau įstot į Europos Sąjungą negu į karvašūdį. Aš pats esu tą išbandęs.
L. V.: Pasirodžius knygai “Aš moku augti”, internete tiesiog kitą dieną kilo smagi diskusija tarp skaitytojų. Susipliekė gerbėjai ir tie, kuriems Juozas Erlickas yra – na, nesąmones rašantis girtuoklis. Ir vienas jų taip suformulavo savo požiūrį: “Kas nori juoktis, tegu nusiperka rusiškų anekdotų kasetę ir vargo nematys…” Kaip vertini tokį požiūrį į savo kūrybą?
J. E.: Kai vienas tipas sykį šitaip pasakė Martynui Mažvydui, prisimenu, tas tik nusijuokė ir atsakė: “Imkit, broliai, ir skaitykit, ir tatai skaitydami permanykit…”
L. V.: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie vyrų ir moterų literatūras, jų skirtumus. Ką apie tai manai? Ir koks tavo požiūris į moterį apskritai?
J. E.: Aš į moteris žiūriu labai gerai. Kitaip ir žiūrėt negaliu. Aš jau daugelį metų gyvenu vienas tarp trijų moterų ir kol kas dar esu gyvas.
L. V.: O kaip dėl moteriškos ir vyriškos literatūros?
J. E.: Čia aš jau tikrai negaliu pasakyt nieko naujo, nes manau, kad viskas priklauso tiktai nuo talento. Štai kad ir tam pačiam humore: prieš daugelį metų, na, tarybiniais laikais, buvo daug vyrų, rašančių humorą, bet iš tikrųjų dėmesio verta buvo tiktai viena Vytautė Žilinskaitė.
L. V.: O koks norėtum būti ir ar norėtum būti kitoks, jeigu galėtum pakeisti viską – amžių, lytį, tautybę, profesiją, piniginės storį, grožį, talentus… Ar rinktumeis kokį nors principinį pokytį, ar viskas gerai, kaip yra?
J. E.: Piniginė, aišku, galėtų pasikeisti į storąją pusę. Amžius… Norėčiau būti amžinai trisdešimties metų: tai labai geras yra tarpas… O visa kita gali likti kaip buvę.
L. V.: O kas buvo gero tam trisdešimtmety? Kodėl tau trisdešimt metų atrodo gerai, o tie likę dvidešimt metų, kurie tau atnešė išoriškai tiek daug visokių gerų dalykų, nelabai patinka? Per tą laikai juk tu tapai ir dainininku, dabar ir dailininku, laukiame skulptūrų, Operos teatras tau siūlo vaidmenis, tave visi pažįsta gatvėje, “Lietuvos rytas” tavo tekstus nuolat spausdina… O kodėl tu nenori to pripažinti? Kas gi buvo tada tokio labai jau ypač gero, kai buvai trisdešimties?
J. E.: Bėda ta, kad jaunesni vyrai kažkodėl moterims labiau patinka, nors turėtų būt atvirkščiai. Juk pagyvenęs žmogus, o juolab senelis, tikrai yra sukaupęs daug daugiau patirties. Jis viską moka, žino, po jo dvasinį pasaulį gali moterys klaidžioti kaip po kokį sendaikčių turgų. O juk po turgų moterims patinka vaikščiot. Bet, va, kažkodėl jos vis tiek labiau žiūri į jaunesnius…
L. V.: Juozai, noriu tau priminti tavo paties eilėraščio eilutę: “Man patinka žmonės laimingi”. O kas ta laimė? Kas tau yra laimė?
J. E.: Čia vėl labai geras klausimas. Aš manau, man apie tai dar reikėtų dešimt metų pagalvoti ir tada atsakyti, kai kita panašia proga susitiksime…
L. V.: Bet tada tu moterims visai nebepatiksi jau, dar būsi pasenęs labiau…
J. E.: Aš galbūt pasidarysiu šitą vadinamąją pla… pla… plastikinę operaciją, susidėsiu sau plastikinius šonkaulius, plastikinius dantis ir net nusipirksiu plastikinį talentą. Ir, va, tada aš būsiu – oho!
L. V.: Aišku. Na, o dabar sakyk, ką turėtų daryt lietuviai, t.y. mes visi, kad tu nebeturėtum nieko blogo ką apie juos rašyti?
J. E.: Aš manau, kad reikia vidury Lietuvos supilti tokį aukštą kalną. Ant to kalno turėtų būti pastatyti mūrai. Visi lietuviai turėtų sėsti ant žirgų ir joti pro tuos mūrus. Tas reiškinys yra jau tiek sykių apdainuotas, kad tada aš tikrai jau turėčiau užsičiaupti ir pats nei rašyti, nei dainuoti. Bet kažkodėl lietuviai vis pakeičia kursą ir, užuot sėdę ant žirgų, jie sėda viens kitam ant sprandų ir joja į tą vadinamąją Europą.
L. V.: Dabar, Juozai, turime radijo klausytojo klausimą. Klausia A. A. Jonynas iš Vilniaus. Kaip sveikatėlė?
J. E.: Ačiū, Antanai, už rūpinimąsi. Neseniai buvau pas psichiatrą. Sakė, kad inkstai ir kepenys gerai. Tulžies nėra, pats žinai, kad aš nesu tulžingas. Kasa nedidelė, ne kažin kiek uždirbam. Širdis, sakė, išsiplėtusi, bet ir man pačiam patinka plačios širdies žmonės. Tiesa, mane truputį nemaloniai nuteikia, kad, pasirodo, širdis yra kairėj pusėj… Bet, ai, ką čia… tiek to…
L. V.: Noriu priminti dar vieną seną recenziją, kuri pasirodė 2000 metais “Verslo žiniose”. To laikraščio korespondentas Ciprijanas Malinovskis, apsilankęs tavo garsiajame “History of Lithuania” knygos pristatyme, kuris buvo mokslinė konferencija ir vyko tada dar “Muzikiniame angare”, savo recenzijoje rašo: “Visas knygos tiražas apdorotas psichine energija. Nežinau, kas taip padarė, man pavyko nuskaityti tik įdėtą programą…” Tai kaip dabar paaiškintumei: juk 2000 metais dar Lietuvoje nebuvo nei Lolišvili, nei kitų svarbių šiandien asmenų, o tavo knygos jau buvo susijusios su psichine energija, apdorojimu ir visais kitais paslaptingais dalykais. Taip iš tikrųjų buvo? Ir kodėl šiandien tai jau tapo ne tik knygų pristatymo objektu, bet ir visos Lietuvos… na, sakyčiau, problema?
J. E.: Su savo knygomis tai aš pats taip padariau… Ir, beje, dabar gana dažnai išeinu į balkoną (aš gyvenu tryliktame aukšte), stoviu ir mąstau, o kas būtų, jeigu aš palaikyčiau rankas delnais žemyn viršum miesto. Minutę… Dvi minutes, o jeigu pusvalandį?… Gal visi žmonės pasidarytų riebūs, turtingi, išmintingi? O gal visi nugaruotų? Todėl aš nelaikau tų delnų viršum miesto, o kuo greičiau pasitraukiu iš balkono. Nes aš dar, tiesą sakant, ir pats nežinau, kokia galia slypi mano delnuose. Bet aš žinau, kokia slypi kumščiuose, todėl išeinu į gatvę su tautiečiais individualiai padirbėti.
L. V.: Na, ir pabaigoje dar norėčiau priminti keletą sakinių iš senos kritikos, iš pageltusių laikraščių. Visa tai buvo pasakyta apie Juozo kūrybą ir, kad ir kaip atrodytų paradoksalu, šiandien visa tai puikiausiai galioja.
Vytautas Rubavičius 1996 metais yra pasakęs taip: “Juozas Erlickas sugebėjo pagauti lietuviško mentaliteto esmę. Pagauti ir atvirai parodyti. Kas išryškėja ilgai žiūrint į lietuvį – prezidentą, ministrą, premjerą, bankininką, verslininką ar valkatą? Tai, kad jie visi neišaugę iš šimtasiūlės. Ją liudija ir psichologija, ir akys, ir aprangos detalės. Jos neįstengia pridengti jokie apsauginiai sluoksniai. Kilk, brangus Juozai, ten, kur dar lietuvio nepabuvota. Varyk išsijuosęs galingąją gėrio vagą, užstok mus savo plačiąja krūtine nuo blogio ir mentaliteto. Kišk savo skvarbiąją plunksną į visus valdančiųjų sluoksnius. O mes žiūrėsim į tave, brangus Juozai, ir tyrai, kaip vaikai, juoksimės…”
Ko norėtumei palinkėti savo skaitytojams ir kokios būtų tavo ateities temos? Tai klausimas pokalbio pabaigai.
J. E.: Palaukit, dabar aš verkiu, išgirdęs tuos žodžius… Gražius tokius… Jūs kažko klausėte?
L. V.:Ko palinkėtumei savo klausytojams, kokios naujos temos dar pasirodys tavo kūryboje?
J. E.: Tai ir yra pats baisiausias klausimas – “kokios temos pasirodys ar net ką jūs dabar rašote…”
L. V.: Na, šitaip aš neklausiau.
J. E.: Čia tas pats. Ir tada labai pasidaro kažkaip sunku, nežinai, ką atsakyt. Norisi paklaust žmogaus tokio kaip tu, Lolita. O ar jau esi perskaičiusi viską, ką aš parašiau?
L. V.: Taip.
J. E.: Taip? O kodėl tu manęs anąsyk klausei, kodėl mano kūryboje nėra kanibalizmo temos?
L. V.: Aš dabar to tavęs galiu paklausti. Kodėl tavo kūryboje nėra kanibalizmo temos? Ir ar jinai atsiras?
J. E.: Tu manęs klausi ir tai yra puikiausias įrodymas, kad tu neskaitai to, ką leidi. Nes jeigu skaitytum, galėtum atsiversti mano, t.y. jūsų išleistos “History…” 69 puslapį, kuriame yra kūrinys “Trečiadienis”. Ten prie stalo sėdi tėvas, motina bei sūnus ir valgo savo kaimyno Jokūbo koją. Ir kalbasi, kad skani kojelė, tikrai nebloga. Ko gero, su šita Jokūbas ir į Lietuvą rėmėsi, į Baltijos kelią žengė… Beje, pats Jokūbas taip pat valgo savo koją. O kai ten pasirodo policininkas, ir tą pavaišina. O kai policininkas ima reikšti kažkokias pretenzijas, Jokūbas jam atsako: aš, gerbiamasis, valgau savo koją, o jūs – svetimą. Juridiniu požiūriu tai visiškai skirtingi dalykai. Ir t.t. Taigi mano kūryboje kanibalizmo tema yra. Nežinau, kodėl jūs jos nepastebėjot.
L. V.: Na, ką gi. Visai baigiant dar norėčiau pacituoti vieną sakinį, šįkart iš Marko Zingerio 1997 metų įspūdžio, kai Juozas Erlickas viešėjo Kaune. “Septynių vienatvių” knygyne surengė savo prozos skaitymus ir dainavo. Ir štai rašytojas sako taip: “Skambėjo Juozo Erlicko dainos. Tai buvo balsas, politinių jėgų nenusavintas per jokius rinkimus”. Tai taip ir palinkėkime Juozui, kad taip būtų visada.
J. E.: Gerai.
Loading ...