Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Stebuklai, kurie gali aplankyti ir jus

vasaris 25, 2008 10:24 am Česlovas Proza

Pagyvenusio pono pasakojimas

1.

Gavęs pensiją, nusiunčiau šimtą litų į Briuselį. Gerumo akcija! Reik paremt senąsias valstybes…

Gaunu penkis, gyvenimas kaštuoja septynis, o aš vis tiek gyvenu. Dėl to ir jaudinuos. Sustabdęs policininką paprašiau, kad įkrėstų guminės košės. Bet aiškiau netapo.

O kartą grybavau girioj ir sutikau ponią. Išsigandęs įlipau į medį. Ponia gi krito į samanas ir apsimetė mirusia. Todėl greit kits kitam pajutom simpatiją. Iš girios išėjom kartu.

Bet aš nesakiau, kas esąs. Nenoriu, kad manim žavėtųsi vien todėl, kad aš pensininkas.

Vakarais susitikę mėgdavom apie ateitį pakalbėt.

- Vienam mano bičiuliui pati kadaise tik kavos atnešdavo į lovą, – pasakojau. – O dabar neša ir sriubą, ir sutrintus antruosius… Ir įsivaizduojat – jis turi teisę net šlapintis į lovą! Aš visados apie tai svajojau.

Susijaudinęs pažvelgiau lovos pusėn…

- O kitas bičiulis apkurto. Kokia laimė nebegirdėt radijo, žmonos balso, gatvės triukšmo… O trečias nieko nebeprisimena. Čia tai jau laimės viršūnė! Man visi tie puikūs dalykai dar ateity. Gyvenimas gražės!

- O į mane anuomet vyrai dairydavosi, – pasiguodė ponia. – Akimis nurenginėdavo, tai nuolat peršaldavau. Daugelis žadėjo vestis į pasaulio kraštą, o nueidavom tik iki lovos. Net Airijoj nebuvau… O būdavo, einu šaligatviu – tai gatvėj vairuotojai sulėtina, kad į mane galėtų paspoksot. Dabar gi net pėsčiųjų perėjoj partrenkę, nestabteli, dar pagazuoja…

Ir drąsiai, linksmai sušuko:

- Laisvė! Nebereikia atrodyt, gali būt.

- Į mane moterys gatvėj niekad neatsigręždavo, – pasigyriau. – Tik policininkai.

- Ir aš į vyrus bemaž nesidairiau, – prisipažino ponia. – Pabaisų pasižiūrėt į zoologijos sodą eidavau. Ten jie už grotų.

Supratingai linktelėjau galva.

- Aš kai pasižiūriu į veidrodį, tai visados užsimerkiu. Bet įsivaizduokit – kitados ir man buvo tik viena galvoj.

- O dabar ten daug? – smalsavo ponia.

- Dabar – nieko. Metų metais kaupiau išmintį, o kur jinai?

- A kam anos reik?

Ilgai abu juokėmės.

- O žinot ką… – paraudau, bet vis tiek neištvėriau nepasigyręs: – Aš jau greitai imsiu griuvinėt!

- O aš – nusišnekėt, – sakė ponia.

- O aš jau nusišneku!

Susijaudinęs paėmiau ją už rankos.

- Seniai norėjau paklaust vieno dalyko…

- Klausk, – ji droviai nugręžė akis.

- Koks tavo cholesterolio kiekis?

- O kiek tujen turi estrogenų?..

Tada ir supratom, kokie esam artimi. Išgėrėm puslitrį kisieliaus ir spindinčiom akim žvelgėm į ateitį.

- Girdėjau, yra žmonių, kurių gyvenimas kupinas nuotykių, – šyptelėjau. – Man smalsu, kas yra tie nuotykiai?

- Gal kai traukinys pervažiuoja…

- Kad nėr pas mus gerų traukinių. Visi trumpi.

- Yra meilės nuotykiai… – sakė ponia.

- Girdėjau apie tokius. Bet, manau, neimsite tvirtint, kad nuotykis – gulėti lovoj. O jeigu taip, tada ir prie stalo sėdėt – nuotykis.

Atsisėdau ir ilgai, drąsiai valgiau. Žinau, kiek yra neprivalgančių… Todėl valgydamas niekad nepamirštu ir truputį pabadaut. Paprastai tai darau tarp pirmo ir antro patiekalo, bet kartais – ir prieš trečią antrą. Tai labai nuskaidrina sielą.

- Yra įdomių žmonių, – sakė ponia. – Tie skundžiasi, kad neturi laiko valgyt.

- O man atrodo: geriau gyventi be nuotykių ir būti neįdomiu žmogumi, – atsakiau. – Tada laikas lėčiau slenka, vadinas, ilgiau gyveni.

Abu sutarėm, kad ir toliau taip gyvensim. Ateitis atrodė be debesėlių.

Bet sykį ponia paklausė:

- O ką tu veiksi po mirties?

- Nežinau, – gūžtelėjau pečiais. – Numirėlių visi nekenčia.

- Kad jie labai pasikeičia, – aiškino ponia. – Ir ne į gera… Kai numirsi, šiukštu, neateik vaidentis. Man tai nepatiks.

- Gerai, gerai, – atsakiau.

Bet buvau įskaudintas iki širdies gelmių. Dabar jau nebegalėjau pasitikėti šia moterimi. Net suabejojau ar tai meilė, ar tik atsitiktinė pažintis…

„Tyčia numirsiu“, – pasiryžau.

Kadangi mirt tarp svetimų žmonių – užvis baisiausia, tai išėjau į gatvę. Klimatas vėl buvo atšilęs ir tai pataisė nuotaiką. „Turės mūsų vaikai bėdų, – šyptelėjau. – O vaikaičiams gal išvis nebebus kur gyvent…“ Kad dar labiau padidėtų anglies dvideginio koncentracija, nusprendžiau: grįžęs sudeginsiu palikimą.

Kiek paėjęs, jau kitaip mąsčiau: „Paliksiu ir tegu pjaunasi giminė… Bet ne šiandien. Noriu dar pabūt, kitiems gyvenimą gadint“. Pagavo džiugi, šventiška nuotaika.

2.

Aš manau, kad kiekvienas pensininkas privalo turėti savo vadybininką. Gyvenimas nuolat gražėja, o žmogus prastėja. Tokioj situacijoj tik specialistas gali padėt.

Mano vadybininkas, kurį suradau prie konteinerio, pasiūlė steigt grožio saloną.

- Jokiu būdu! – sušukau. – Ir taip su kiekvienais metais pastebiu vis daugiau gražių moterų. Tai erzina ir trukdo gyvent, nesgi moterys turi galią suviliot vyrą. Pačioms moterims šia prasme patogiau – vyras neturi detalių, traukiančių akį. Vyras gali suviliot nebent alkaną smauglį.

Jis pritarė, bet vis tiek ragino imtis verslo.

- Steigsiu bjauro saloną, – ryžaus.

Jis atkalbinėjo: nebūsią klientų. Bet aš kitaip maniau.

- Yra protingų moterų, kurios supranta, kokį pražūtingą poveikį vyrams daro jų ištepliotos marmūzės, todėl mielai sutiks pasibjaurint. Mat moteris nėra prigimtinis vyro priešas – tokiu tampa tik po tam tikro sykiu nugyventų metų skaičiaus.

- Moterims patinka, kai vyrai jas užkabinėja.

Apstulbęs net atšokau.

- Nagi, užkabink mane.

Jis pabandė. Aš ėmiau demonstratyviai žiaukčioti.

- Toks poveikis, – paaiškinau. – Kodėl moterims turėtų kitaip būt? Rimtai moteriai jau anam šimtmety buvo nemalonūs vyrų grybšniai. O ką šnekėt apie nūdieną, kai vyrai išėję iš mados! Lyčių trauka… Nesąmonė! Vyrai ir moterys sveria bemaž vienodai, tad traukos jėga praktiškai nejuntama.

Ir specialistas nebežinojo, ką atsakyt…

…Kaip ir tikėjaus, į mano saloną gražuolės plūste plūdo pasibjaurint. Dažniausiai prašydavo pasiaurinti akis, pastorinti liemenį ir suvelti kaltūną.

Taip pat neretai atidengdavau tikruosius veidus, nugremždamas nuo skruostų net kelis dešimtmečių senumo kalkių sluoksnius.

Sykiu dirbau ir aiškinamąjį darbą:

- Yra dvi vyrų rūšys: naminiai ir laukiniai. Naminį kartais naudinga laikyt – jį galima išmokyti pinigus nešt. Laukiniai gi – medžiotojai. Tai tegu ir medžioja kits kitą. Kuo jų liks mažiau, tuo geriau.

Užsiėmiau ir prevencija. Išleidau įsaką, draudžiantį vyrams dairytis į moteris. Už trumpą, neva atsitiktinai mestą žvilgsnį grėsė baudos iki šimto litų, už ilgą, piktybinį – tūkstantis. Recidyvistams – išbobinimas: griežto režimo namų areštas, kur iš vyro būdavo konfiskuojamas vyriškas pasididžiavimas (butelis, bambalis…) ir jis priverčiamas dirbt su moteriškom priemonėm: žnyplėm, suktukais… Dar didesnė bausmė grėsė už žodį, nesgi žodis po devynių mėnesių tampa kūnu ir klykdamas gyvena tarp mūsų…

Toliau tyrinėdamas žmoniją, numačiau, ką daryti, kad priešingos lytys būtų dar labiau supriešintos. „Politinis pasitenkinimas… Štai kas vyrams puikiausiai atstoja lytinį, – rašiau laiške Benediktui. – Politika – ne apsigimimas, o papratimas, tad ir pratinti reikia nuo mažens. Subrendę politikai pasmirdę nešvariais pinigais – su tokiu nė viena švari moteris neprasidės“.

Dabar laukiu, kol atsiųs skiriamuosius raštus, kuriais vyrai oficialiai bus atskirti nuo moterų. Gyvenimas taps dar paprastesnis.

Trys Kalėdų stebuklai

1.

Kalėdų rytą atėjo santechnikas. Atseit vamzdį pakeist… Bet aš žinojau, kad jie vaikšto po namus, ieškodami atsitiktinių meilės nuotykių. Santechniko kerams sunku atsispirt. Ir man jis atrodė romantiškas. Kai tarė: „labadienj“ – net kojas pakirto

Kai kriauklėj išsiskleidė – šiurpuliai kūnu perbėgo. Įsikibau į radiatorių… O ką silpna moteris galėtų padaryt? Gerai, kad maniškė Paryžiuj…

Bet kaip sykis nuaidėjo gongas, ir į namus įžengė žmona – visa Šanel debesy, vienoj rankoj fleita, kitoj – moliūgas…

- Gult! – riktelėjau.

Gal ir ne tokią komandą reikėjo duot… Kita vertus, ar tai aš, eilinis raštininkas, galiu santechnikui komanduot?

- Išvirsiu kopūstų, – atsidusau.

…Taip ir likau ten virėju. Kartais atrodo: jie manęs nė nepastebi. Tačiau aš viską matau! Jųdviejų aistra jau blėsta ir gal kada nors… Vakar nutiko šis tas svarbaus: pirmą kartą – o juk prabėgo jau pusantrų metų! – santechnikas paklausė mano žmonos:

- O tas kas toks?

Vadinas, atkreipė dėmesį! Negaliu apsakyt, kaip dabar jaučiuos. Todėl baigiu…

2.

Kitąsyk Kalėdų rytą atėjo monteris. Jis skelbė:

- Tebūnie šviesa!

Ir šviesa atsirado.

- Kaip jūs tai padarėt? – šaukiau.

- Lemputę įsukau.

Labai stebėjaus tokiu mitrumu. Viso labo keliais grakščiais judesiais tas narsus vyras nuveikė tiek, kiek man nebūtų pavykę per visą gyvenimą. Susijaudinęs klausiau:

- O būna, kad du nepažįstami žmonės kalbasi apie šį bei tą ir staiga tarp jų kyla… – sumišęs dairiaus tamsesnės vietos, – erotinė įtampa?

Jis blykstelėjo akimis.

- Vadinas, trumpas sujungimas įmanomas… – sukuždėjau.

Jis nužvelgė mane skvarbiu specialisto žvilgsniu.

- Vienas gyvenate?

- Vienas, – kūktelėjau. – Bet su žmona.

- Gali nutrenkt…

- Plikom rankom aš neliečiu moters! – šūktelėjau. – Ir jai tai draudžiu…

Sušukau ir apsiverkiau. Ką aš galiu uždraust… Virtuvėj sudrebėjo žemė – tai artinosi žmona. Pasiūliau monteriui pasilikt. Šalia vyro vis kitaip jauties. Ir tamsos bijojau…

Taip mes ėmėme gyventi trise. Tamsiuoju paros metu jis būdavo su mano pačia, o šviesiuoju aš.

Daug elektros srovės nutekėjo… Ir gyvent šviesiau! Visados atrodė keista – gyventi dviese. Juk tada nuolat įsiveli į rimtus pokalbius, imi santykius aiškintis…

O trise – vis pokštai, išdaigos… Trise – tai jau kompanija.

3.

O pernai Kalėdų rytą atėjo stalius. Pats jį išsikviečiau… Kaip drįsau? Ogi išgėriau šimtą gramų ir suįžūlėjęs paskambinau į atraminį punktą.

- Lova kliba.

Kai stalius ėmė knebinėtis apie lovos kojas, man išseko jėgos, kritau ant tos lovos, netyčia patraukęs vieną kelnių klešnę, apnuoginau savo koją, o tada jau specialiai ranka įsisprendžiau į klubus ir užsitraukęs cigaretę ėmiau dūmus pūst.

- Lova ima klibėt nuo vienatvės… – vepėjau.

Ir kaip tyčia tuo metu įėjo žmona. Toks pagavo piktumas! Dar pamanys meistras, kad juokauju… Ir tikrai! Jis priekaištingai nužvelgė mane.

- Jūs trukdote.

Supratau, ką anas turi galvoj ir kas toliau bus, tad nedelsdamas palindau po lova, strėnas pakišdamas taip, kad mažiau girgždėtų spyruoklės.

Buvo sunku, bet lengva.