Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Naujas sezonas sename gale

rugsėjis 15, 2008 10:47 am Juozas Proza

1.

Vasaros pabaigoj įvykęs naujo rudens prisistaty­mas nenudžiugino. Tie patys daugsyk regėti lietūs, jau pernai įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjan­čios dienos…

Tiek tematysiu pro savo langą. Bet, va, pati pripirko man spalvotų pieštu­kų, trintukų, teptukų…

- Eisi šiemet į pirmą klasę, – pasakė.

- Aš nenoriu mokytis! – rėkiau.

Plojo delnu per užpakalį.

- Gal net žmogum tapsi.

- Aš viską moku! – spyriojaus.

Ji taip keistai pažvelgė į mane.

- Gal ir skaičiuot moki? – klausė. – Tai kur mūsų pinigai?

Aš tik nudūriau galvą. 

- O ką tu išmanai apie botaniką ir bankininkystę? Apie žmonijos raidą ir tarptautinius santykius?

Ir karčiai šyptelėjusi pridūrė: – Tu net su vienu žmogum nemoki be taure­lės pasantykiaut.

Stvėrė už rankos. Skitiniuodamas nupėdinau iš paskos… Tik atsidūręs šviesioj klasėj, supratau, kaip tamsu mano galvoj. Visi pirmokai tokie gud­rūs, visi viską išmano apie mašinas, madas ir kompiuterius, o aš bemaž nie­ko. Po teisybei, mokėjau tik skaityti ir rašyti.

Bet kad ir kaip tingėjau mokytis, supratau, kad ne pro šalį būtų šį tą suži­noti. Kas žino, gal ir į bankininkus išeisiu… Nors ir tiems ne pyragai. Skaičiau žurnale, vienas bankininkas skundėsi, kad privaląs važinėt prabangiu auto­mobiliu – antraip negerbs partneriai.

O man atrodo – jei partneris bukas, tokiam tik spirt į užpakalį ir nurident nuo banko laiptų. Pagaliau, tu nė neprivalai būt bankininku.

Verčiau aš būsiu kunigu – pati kasdien turės man ranką bučiuot. Pralinks­mėjęs išsitraukiau iš ausų vatą…

Ir bemat išgirdau daug naujo: prieš valgį reikia plauti rankas, o į mokytoją negražu mėtyt bandelėm, net jei anam ir labai norėtųsi valgyt. Sykiu supra­tau, kad mokytojas labai patrauklus taikinys, tad susivaldyti bus nelengva.

Mat pirmokų veidai spinduliuote spinduliavo gyvenimo džiaugsmą, o peda­gogų – apniukę, aptemę ir jei galėjai ten ką įžvelgt, tai tik nuovargį, nuobo­dulį ir netikėjimą šviesia ateitim. Ir vis dėlto šie tipai mums aiškins, kaip gy­vent!

Ranka savaime siekė nuograužos. Aišku, visokių taisyklių mokytojai žinojo daugiau už mus. „Kaip tatai įmanoma – tiek daug žinot ir taip mažai turėt?“ – mąsčiau. Deja, mums draudė apie tai mąstyt. Nusivylęs atsiverčiau vogtą anatomijos vadovėlį ir ėmiau studijuoti rinktines kūno dalis… Patyrusiai kla­sės auklėtojai niekas nepraslydo pro akis, tad ji pabandė nukreipt mano dė­mesį į labiau mano amžiui tinkamus dalykus.
- Papasakok, Juozuk, ką vasarą veikei? Kur buvai, ką matei?

Aš tik ranka numojau.

- Visą laiką namie su savo boba. Teliką žiūrėjom, serialus visokius…

Mokytoja atsidususi gręžėsi į klasę. Pirmokai suklego, tiesė rankas. Visi tu­rėjo ką papasakot. Tas buvęs Meksikoj, anas Malaizijoj, trečias Zimbabvėj… Kaišiojo spalvotas nuotraukas su liūtais, tėvais, krokodilais…

Užsigavęs pro ašaras sušukau: „O aš karvę melžiau! Su ragais! Varėnoj!“.

Visi nuščiuvo, pamaniau padaręs įspūdį. Išsitraukęs iš naujos kuprinės alaus butelį atkimšau dantimis ir nugurkiau pusę. Labai mat norėjau pasiro­dyti kietas esąs. Bet priėjo pati gražiausia klasės mergytė ir pašaipiai žvelg­dama man į akis tarė: „Tu lunkelis“.

Berniukai kad ims švilpti, bananais mėtyti… Grįžau namo verkdamas ir puolęs pačiai į skreitą skundžiaus, kad nebenoriu eit į mokyklą.

- Visi ten iš manęs šaiposi, per paiką drimelį telaiko.

O moteris tik atstūmė nuo savęs ir pasakė:

- Jei labai stengsies – ir tu gali šio to išmokt.

Aš trypiau kojelėm ir rėkiau:

- Per prievartą nieko nevalia mokint! Jūs pažeidžiat gyvūnų teises! Aš skų­siuos! Vaidindamas laisvą, o labiau – drąsindamas save, ėmiau skeryčiotis, šokt ir dainuot, it koks joniukas:

- Ak vija panavija… Jau pražydo… kaip lely – y…

Ji tylėdama numeta mane skersą ant aslos, išvėrusi diržą, primygia koja ir duoda, duoda… Pirmą kartą mano paikoj galvelėj ima gimti karčios mintys: lyg aš ne namie, ne su artimais kartu…

- Pražydo!.. – nuilsusi pakabina šikšną ant vinies. Nesupratau gerai, ką vi­sa tai reiškia, betgi jaučiau: atsitiko baisi, didelė nelaimė…

2.

Pradėjus lankyti mokyklą, aišku, reikėjo kažkaip prasimanyti pinigų kramto­majai gumai, cigaretėms ir čipsams. Būdavo, gatvėj pribėgu prie kokio seniu­ko.

- Reikia tūkstančio litų! Sudaužiau generolo mašiną, o paskui dar su pulki­ninku susimušiau. Matydamas, kad jis mąsto, paaiškinu:

- Esu tavo sūnus. Tik dabar iš veido išėjęs. Avarija, muštynės… Jis akylai žvelgia į mane.

- Sakiau, Antanai, važinėk atsargiai.

- O aš neklausiau, – nulenkiu galvą. – Drožk per sprandą, tėveli. Bet jis tik pašiaušia man plaukus.

- Ir kada tu spėjai, nevidone! Juk palikau riogsantį prie televizoriaus. Kiek čia pats užtrukau krautuvėj…

- Aš greitas, – šypteliu. – Visas į tėvą. Jis išpučia krūtinę.

- Mėgau palakstyt pas mergas.

- Reikia pinigų, – skubinu. – O tai išgirs apie avariją sukčiai, ims skambinėt į namus – išvilios ir brangenybes.

- Girdėjau apie tokius, – linkteli. – Niekšai. Bet ir žmonės durni.

- Stresas… – skėsteliu rankom. – Kai išgirsti apie artimo nelaimę… Ar aš nepulčiau tavęs gelbėt!

- Dėkui, sūnau, – seniukas tiesia piniginę. – Greičiau grįžk, motina blynus kepa.

- Ar brangenybių turim namie?

- Jeigu reiks… Tu mums brangiausias… Brūkšteli ištryškusią ašarą ir susid­rovėjęs nusigręžia. Ir aš vos neverkiu. Gerai turėt gerą šeimą. Kad mano žmona tokia būtų… Ak, sakau, yra susitikimų, kai taip skaudžiai sugelia šir­dį: gyveni ne su tais…

3.

Daktaras kunigas Mikalauckas dėstė dorinį ugdymą.

- Yra dalykų, kuriais žmogus dosniai dalijasi su kitais, mieliau atiduoda, nei priima. Tik apsileisk – ir tave apdalins savo tiesomis.

Kad taip pinigais žmonės dalintųsi!.. Bet jie dalijasi tik tuom, ko nevertina. Tiesą nelengva atskirt nuo kito panašaus produkto. Todėl taip dažnai vie­nam atrodo, kad jis tiesą skleidžia, kitam – kad anas šūdą mala.

Yra tipų, kurie savo silpnose galvose turi galingus šūdo malūnus ir primala tiek, kad žmonėms ir išsikapstyti sunku. Tokius reiktų kuo skubiau izoliuoti, deja… Kiti skęsta, o malūnininkas sėdi ant krūvos ir dar smarkiau mala. Krū­va didėja, o malūnininkas, žiūrėk, jau aukščiau visų betupįs.

Ir kas tokį pabaidys? – Pradedančiam tiesos mėgėjui nuo tiesos geriau lai­kytis atokiau, – pabaigė daktaras kunigas Mikalauckas. Aš klausiaus ir dėjaus galvon.

4.

Darbų mokytojas Mikaila aiškino gyvenimą: „Jei siela išvien su protu – daug galima nuveikt“.

Sėdžiu prie varstoto. Protas kažkur išėjęs, o siela snaudžia. Padėjęs galvą ant kaladės aš ir užsnūstu. Protas grįžta ir aš protauju: gerai būtų atsisėst virtuvėj. Krūtinėj kad suplazdės!.. Manding, siela nubudo. Po pietų protas si­ūlo išgert. Klausaus, ką pasakys siela. Tykus balselis: negerk, avinėliu pavir­si…

Protas triukšmingai įrodinėja, kad – liūtu. Išgeriu… Siela ima siautėt, riau­mot, indus daužyt… Kam tad reikėjo maivytis? Bet vienybė pasiekta.

5.

Literatūros mokytojas Mykolaitis Putinas savo pasakojimais mus viliojo į di­delį ir aukštą kelią.

- Vakar einu gatve… Staiga išdygsta būrys jaunimo, aptalžo man šonus ir įmeta į šiukšlių konteinerį. Netrukus privažiuoja darbininkai ir išverčia kontei­nerio turinį į šiukšlių mašiną. Nepasirinkęs saugaus greičio šiukšliavežio vai­ruotojas ties posūkiu nesuvaldo mašinos, išlekia į priešingos krypties eismo juostą ir susiduria su policijos automobiliu. Neprisisegęs saugos diržų aš sa­vo ruožtu išlekiu iš šiukšlių ir atsiduriu griovyje. Ten šalta, sopa šonus, o kai susinervinęs policininkas dar nusišlapina į griovį, tampa visai nyku.

- Bet ar tai reiškia, kad gyvenimas blogėja? – žvaliai klausia mokytojas. – Tik įsivaizduokit, kiek aš per vieną vakarą sukaupiau patirties, kaip praturtė­jau dva… Seniukas žagtelėjo ir ėmė stirenti kojelėm. Ir mums kažikaip liūd­na tapo. Gal ir per smarkiai vakar patirtį perteikinėjom…

6.

Pati pareikalavo, kad lankyčiau kokį nors būrelį, atseit, mažiau laiko liks vi­sokioms eibėms. Pasirinkau „Kelio į žvaigždes“ studiją. Tapus žvaigžde tai jau nieko mokytis nebereiks! Juk kas ant scenos, į tą visi lygiuojasi, iš to visi mokosi, net jeigu anas ir nieko nemoka. Nesupratau, kodėl scena taip keičia žmogų, bet kad keičia, pajutau vos užlipęs.

- Ou! – spygtelėjau.

Visi kad ims klykt. Sceninę patirtį bandžiau taikyt ir mokslų srity. Paklaus­tas, kiek bus dukart du, atsigręžiau į klasę:

- O dabar visi kartu!..

Deja… Nuo žvaigždės iki debilo tik žingsnis, bet kalta ne žvaigždė, o relia­tyvumo teorijos dėsnis: tie patys žodžiai skirtingose erdvėse labai skirtingai skamba. Kai burbulų iš nosies pūtimo konkurse laimėjau pirmąją vietą ir ma­ne parodė per televiziją, žvaigždžių liga visai surietė – ėmiau bėgti iš namų. Juk ir kiti nori mane matyt! Vien savo buvimu aš puošiu gatvę ir teikiu žmo­nėms džiaugsmą. Visi norėtų mane pa kviesti į savo kambarius, sodinti ant pagalvių ir grožėtis. Tik nedrįsta, mat, galvoja, kad aš labai išdidus.

Bet aš nesu išdidus. Kartais net pats prieinu gatvėj prie žmogaus ir pasa­kau jam ką nors grožinio ar pamokančio:

- Bum – bum.

Įsivaizduoju, koks anas dabar laimingas! Ir man malonu, kad aš darau žmogui gera.