Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Kaip įveikti nerimą ir pradėti gyventi

rugpjūtis 4, 2010 12:41 pm Juozas Proza

Geros naujienos

- Doram žmogui visados sunkmetis, – aiškino Matas. – Juk pati dora – bemaž nepakeliama našta.

- Bet dori žmonės visiems mieli, – sakėm.

- Todėl, kad juos lengva apsukt. Mat kas doras, tas ir durnas.

- Tai ką mums daryt? – šaukėm.

- Doros židinius reikėjo šalint, kol neišplitusios metastazės, – barė Mokytojas. – Dabar kentėkit. Bet jau netolimoj ateity viskas keisis – moralinės vertybės bus įstatomos piliečiams panašiai kaip dantų protezai.

Susižvalgėm… Atseit nakčiai pamerki vertybes į stiklinę ir – žygin… Smagiau tapo! Kad ir kaip čia stengiamasi blogint gyvenimą, o anas – šast! – ir pagerėja visai netikėtoj vietoj.

Spalvoti gyvenimai

Kartais iš televizoriaus dėžės išlenda koks tipas ir pareiškia:

- Per mėnesį už būstą sumoku tiek ir tiek… Maistui nelieka nė kiek. Pamėginkit jūs taip gyvent! Užveriu dėžę. Dar mat tyčiosis! Tokiems triukams reik ypatingų talentų… Aš gi tik paprastas raštinykas.

Turbūt jie ir miega ant vinių, bėgioja stiklo duženom, lediniuos kambariuos tūno… Nuostabus, nuotykių sklidinas gyvenimas.

Yra ir kitas ypatingųjų porūšis. Šie patys nemėgsta girtis, todėl apie jų daromus stebuklus praneša kiti:

- Anas per mėnesį gauna tris tūkstančius, o pilį statosi už tris milijonus. Irgi stebimės, bet mažiau, mat jau senų senovėj kažkas mokėjo padaugint duoną ir vyną. Plytas ir skiedinį gal paprasčiau…

Nieko nedomina tik nieko nesugebanti vidurinė klasė. Todėl jos čia ir nėra.

Buitiniai laimės modeliai

- Einam į lovą, – pakvietė Grygas. – Lovoj aš esu buvęs, – atsiliepė Grigalius.

Grygas nužvelgė draugą, lyg pirmąsyk regėdamas. „Turi mat išdidumo!“ – Aš noriu tave paimt kaip vyrą, – patikslino. – Tu knygą paimtum! – suriko Grigalius.

Grygas atsiduso ir paėmė knygą kaip knygą…

Po penkių minučių atstūmė apverstą knygą, priekaištingai žvelgė į draugą.

- Dėl ko tu su manim toks? – tyliai klausė.

Grigalius ilgai tylėjo, paskui apsiverkė ir sušuko:

- Man moterys patinka!

„Nesuprasi vyrų, – dūsavo Grygas. – Vyriška logika, mat!… Gal su moterim ir paprasčiau būtų…“

- Ar nežinai, ką vyrai veikia su moterim? – klausė.

- Televizorių žiūri, – kūkčiojo Grigalius. – Aš tau nupirksiu, jei būsi geras.

Kitą vakarą jiedu susiglaudę sėdėjo ant lovos ir spoksojo į dėžę, kur skraidė žvaigždės. Suprato, kad yra ir kitoks gyvenimas…

Taip jie pradėjo gyventi kaip vyras ir moteris.

Mano modelis

Įėjo graikų pasiuntinys.

- Ar priimsite, Jūsų Kilnybe? – Eik lauk, kvaily! – surikau.

Iš tikrųjų tai mano žmona, apsitaisiusi pasiuntinio drabužiais, nes aš taip liepiau. – Karietą!

Įsliūkino vežikas. Aišku, tai mano uošvis, apsirengęs vežiko rūbais. Pirstelėjo, atseit, limuzinas užvestas.

- Pas švedų karalių, – nurodau kryptį.

…Sėdžiu pas senį Zebediejų. Tas dar abejoja, ar jis švedų karalius, todėl pastato butelį trauktinės. Išgėrus iškart šviesiau akyse – trauktinė iš langų skysčio.

- Šimtą rykščių švedų karaliui!

Įeina ginklanešys su rykštėm – kaimynas Petras, ką tik paleistas iš beprotnamio.

- Už ką? – rėkia Zebediejus.

- Už jūsų švedišką modelį, kuris Lietuvoj neužsiveda, – paaiškinu.

…Gyvenimas yra toks, kokios tavo mintys. Aš apie save galvoju tik teigiamai.

Paprasti santykiai

- Gal norėtum, kad Petras išeitų? – klausia žmona.

- Tikrai, – muistosi Petras. – Gal aš trukdau?

- Tai kad nieko neveikiu, – numoju ranka. – Eikit gult.

Man patinka, kai žmona su kitu mūsų namuose. Tikrai blogiau, jei valkiosis gatvėm, šlaistysis po barus ar ieškos kur tamsios vietos. Dar vėjas perpūs…

…Neprabėgus nė valandai jie grįžta iš miegamojo. Petras sumišęs krapšto pakaušį.

- Jaučiuosi kažkaip…

- Tai aš kaltas, – sakau. – Galėjau kavos atnešt į lovą.

- Tarp mudviejų nieko rimto, – aiškina žmona.

- Gal Petras dar surimtės, – guodžiu.

Silpna moteris. Ir Petras silpnas. Ir aš ne iš stipriųjų. O jei dar imtume visi meluoti, slapstytis…

Va tada tikrai būtų negerai.

Nepaprasti santykiai

Šįvakar pats einu pas moterį, pas kaimynę…

Sėdim virtuvėj, apšnekam pažįstamus… Daros nuobodu. Gal pakviest ją į lovą?

Tai kad lova – ne mano!

Gal be žodžių pult, drabužius draskyt, kaip rodo filmuose…

Jau imu nervintis… Gal su kaimynu pasitart?

- Kur jūsų vyras?

- Kabinete rašo…

„Galėtų man instrukciją parašyt…“

- Miegoti laikas… – žiovauja ponia.

Man net kūnas pagaugais… Juk – „miegoti“ – vienaip skamba su žmona ir visai kitaip su moterim…

Bet jei vyras netoliese… Andai gyrėsi rašąs romaną apie meilę, tad išgirdęs braškant lovą, ko gero, ateis pasižiūrėt. Rašytoją tie dalykai turėtų domint.

- Vėlu jau… dūsauja ponia.

Norėčiau nuraminti, paaiškinti, kad niekada nevėlu. Tik pats netikiu, jaučiuos išsekęs ir šliaužiu prie durų…

Bet jei šūktels: „Juozai!..“

- Juozai, – girdžiu kaimyno bosą. – Eikš, paskaitysiu, ką parašiau. Atsidūstu ir einu. Gal pasiklausius aiškiau bus…

Lietuviški likimai

Kažkas beldžia į duris… Aš irgi pabeldžiu, pasiklausau… Anoj pusėj vėl beldžia ir net pašūkalioja. „Ėhė-hėj!“ – atsiliepiu. Smagu!

Bet dažniausiai dienų dienom niekas nebeldžia. Dėl to nepanikuoju, suprantu, kad visi užsiėmę. Kartais net pats bandau kažką veikt. Žmona rodė – rozetė sugedus… Tai tokia vieta sienoj su dviem skylutėm. Purkšteliu į skylutes skystalo, kurį puršk į nosį. Jei nepadės, vadinas, problema ne skylutėse – visoj sienoj.

O gal net visam daugiaaukščiui – paskutinė stadija? Seniai negirdėti beldžiant… Sunerimęs einu prie durų ir beldžiu pats. Niekas neatidaro, niekas nelaukia… Verkdamas grįžtu prie televizoriaus. Matau, kad kažkur yra kitoks gyvenimas… Tik kam aš ten reikalingas?..

Vienatvė dviese

1.

Gatvėj sutinku pažįstamą. Jis basas ir be kelnių. – Buvau pas tokią ponią, o tuo metu jos vyras grįžo… – skundžiasi. – O aš, įsivaizduok, grįžtu namo – iš mano lovos strykteli kažkoks tipas ir pro langą… – pasakoju. Bet matau, kad anam tai nė motais, jis susirūpinęs, kaip nuogam namus pasiekt. Manęs jo problemos irgi nedomina. Aš susinervinęs, kad namų židinys išgriautas. Du nelaimingi žmonės. O kontakto nėr…

2.

Kiaurą dieną surūgęs slankioju po namus. Ir tas man blogai, ir kitkas… – Įsimylėtum, ir prašvistų pasaulis, – pataria žmona. – Tau kad tik paerzint! – šaukiu. Žino gi, kad aš nė nenutuokiu, kaip įsimylima. Regis, tai jausmas, kai be tam tikro žmogaus gyvent nebegali. Kas gi tai per žmogus? Visados antraip būna – su žmogum nebegali… O jeigu… Toks žmogus turėtų vaikščiot apie mane ant pirštų galų, be žodžių atspėt ir išpildyt visus mano norus. Pats nekalbėt, tik klausytis mano pamokslų. O kai vis tiek susinervinčiau, jis turėtų spėti padavinėti man apysunkius daiktus ir, pab į kampą, taikiniu būt. Aš tokių žmonių, išskyrus žmoną, nepažįstu.

3.

Kartais pas mus ateina tipas, kuris moka ir kraną užsukt, ir veržlę priveržt… Ir net užkimštą kriauklę specialiu pagaikščiu prastumt!

Todėl vis dažniau pagalvoju: o kodėl aš gyvenu su žmona? Kodėl ne su šituo įdomiu žmogumi?

Bet vis delsiu. Ką aš, po teisybei, apie tokius žinau? Kai namie viskas bus užsukta, priveržta ir prastumta – kaip santechnikas elgsis tada? Ar neatsidrėbs nuobodžiaujančia mina į mano vietą prie televizoriaus? O jei santechnikas ims kalbėt apie kriaukles ir veržles, ar sutaps charakteriai? Ar neimsiu graužtis, neva žmona buvus geresnė?..

Liūdna, kad aš jau toks patyręs… Nebetikiu romantika.

Šalutiniai sveikatos reformos reiškiniai

Būna, kad sėkmingai išoperuotas ligonis grįžta ir skundžiasi:

- Pilve kažkas skamba. – Ką valgėte? – šypteliu.

Jis irgi bando vypsot. – Žadintuvo nevalgiau. – O durų skambutį? – Kad panašiai kaip telefonas skamba… – Jei telefonas, tai atsiliepkite, – patariu. – Gal skubus reikalas, nelaimė…

Jis purto galvą.

- Užblokuotas numeris. Niekas negali paskambint. – Juokus krečiat? – pykteliu.

Žmogelis atsidūsta ir dūlina lauk. Matau, kieme stveriasi už pilvo… Tai aš jam skambinu! Mat užsiuvau naują telefoną, kurio numerį tik aš vienas ir težinau.

Kitas lygis

Kada nors aš imsiu kurti šiuolaikinį meną. Pardavinėsiu jį Vilniaus miestui ir krausiuos milijonus. Pilna skardinė su skumbrės konservais – dar ne šiuolaikinis menas. Pirma reikia skardinę atidaryt ir skumbrę išvalgyt.

Bet ir tuščia skardinė – tik kūrybos pradžia. Reikia net kelių skardinių ir jos turi būti išdėstytos tam tikra tvarka. Į skardines priberiam sliekų.

Kairiajam kompozicijos kampe statau suplyšusį batą. Atseit kažkas valgė, svajojo… O kur jis dabar? Kiekvienas parodos lankytojas galės įkišt į batą koją. O bate – pelėkautai! Kur eini, žmogau! Batas – aulinis. Kvailiui – šiaip gražu. O išminčius susimąstys: „Gal aš durnas, kaip bato aulas?“

Kaip įveikti nerimą ir pradėti gyventi, 9.3 out of 10 based on 12 ratings