Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Pašnekesys su giesminyku

„- Kur bėga Šešupė?” – „Tai bene man rūpi!
Užėjo ant seilės – ir surimavau…
Taip šneka viršūnėje beržo nutūpęs
Maironis: – Rimtai to nevertink, sūnau.

Rašiau, nes norėjau, kad mergos mylėtų,
Man tiko čigonų švelni gitara.
Vienoj rankoj – taurė, kitoj – cigaretė,
Širdy – gaspadinė, riebi ir tyra. 

Ak, kas gi ten kriokia it skerdžiamas veršis? -
Tai Vaižgantas vemia už dvidešimt su…
Tada negalvojau: aukštyn sielos veršis,
Kada jūs klausysitės mano balsų.

Drebėdams kaip lapas pabusdavau rytą
Ir gelbėjo vien tik alus, ne malda…
Tai toks buvo vaizdas. O įvaizdis – kitas,
Nes žmonės čia tamsūs gyveno tada.

Praėjo kiek metų!.. O viskas kaip buvę
Ir tęsiasi mūsų kvailoki darbai.
Į kairę, į dešinę žvelgsi – lietuviui
Nuo įvaizdžio vaizdas atšokęs labai.”