Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Ištraukos iš gyvenimo ir kitų vietų

gruodis 30, 2007 3:25 pm Česlovas Proza

Kaip tapti mylimam

Prieš Naujuosius kyla natūralus noras pakeist gyvenimą, siekti kažko daugiau…

- Norėčiau debilas būt, – pasvajojo K. – Apie debilus visi laikraščiai rašo ir visos televizijos juos rodo. Tik nežinau, kaip į debilus išsimokint.

Kienė pamąstė ir tarė:

- Yra toks kelias į žvaigždes…

K iškeliavo ir po kurio laiko tamsiuoju paros metu ėmė rodytis kambario kertėj.

Ša – la – la! – rėkė. – O dabar visi kartu!

- Debilas! – džiaugėsi Kienė.

Privažiavusi su virtuvės kombainu, pramušė televizorių, toj vietoj, kur vingiavo kelias į žvaigždes, iškasė duobę, o kai vyras ten įkrito, švelniai paėmė jį ant rankų, pastatė ant lentynos ir kas rytą skuduru dulkes nušluostydavo.

O pirmiau taigi nėmaž nevertino, tuo pačiu skuduru per sprandą užvažiuodavo.

Paslaptingas jų gyvenimas

- Būk vyras, – pasiūlė žmona.

Aš tik šyptelėjau. Niekados! Vyrai viską daro dėl moterų ir tiek prisikamuoja… O jei aš ne vyras, tai galiu nieko nedaryt.

Atsiguliau į lovą, moteris šliūkštelėjo kibirą vandens, aš iškėliau bures… Tolumoj regėjau Valgomojo link plaukiantį Urboną Ketvirtąjį (šis buvo mano žmonos sugyventinis). Vos įžiūrimas menkas taškelis… Supratau, kad nepavysiu, o šiaip sau pliuškentis drovėjaus – visi man sakė, kad aš jau didelis. Bet aš nenorėjau toks būt – po namus vis dar lakstydavau trumpom kelnėm. Gatvėn taip išbėgt draudė žmona. Kerštaudamas kartais įberdavau į sriubą vinių. Buvau girdėjęs, kad rimti virėjai net prišnypščia į faršą, bet pats nedrįsau taip elgtis.

(Kai pamatau subrendusį vyrą, tučtuojau norisi jį lazda nukirst – subrendę vyrai šakojasi ir užstoja man vaizdą į moteris.)

Bet ir lovoj įgriso, tai atsisėdau prie lango, protingai žvelgiau į tolumas – filme būčiau gražiai atrodęs. Filmuose viskas gražu – sunkūs darbai, bjaurus oras, blogi žmonės… Kažin, kodėl gyvenime antraip?

Užtat ir nemėgau gyvenimo.

Po lova radau dėžę smėlio. Įlipęs ėmiau ten žaist. Kompiuterio bijojau.

Bet įėjo žmona ir kad riktels:

- Kodėl ne darbe?

Norėjau paaiškint, kad aš nesuaugęs, bet gėdijaus. Išlipau iš dėžės pykdamas, kad vis dar nedrįstu būti savimi. Žinojau, kad darbas man nepatiks.

Gatve dūlino žmonės atšiauriais veidais, ir tik kiemsargis besmegenio vietoj buvo smagiai nusiteikęs.

- Tarptautinė Kiemsargio diena! – skelbė.

Įteikiau jam devintojo laipsnio bambalį. Aš manau – kiemsargiai nusipelnę pačių aukščiausių apdovanojimų, nes jie nuolat grumiasi su pasauliu, pažeidinėja absurdišką jo tvarką. Gražu, kai sninga ant eglių, ant stogų… Bet kodėl turi snigt ir ant šaligatvio?

Senis rodė man stamboką paketą: presuotas sniegas, pernykščiai lapai…

- Šiandien Vyriausybėj iškilmingas priėmimas.

- Tai jau su iškilmėm ima! – kraipiau galvą. – Su muzika… Ir šampanu, manding, užgeria?

- O kodėl turėtų kitaip būt? Negi rimtiems ponams pakampėm slapstytis?

- Maniau, kiemsargiai vien stichijoms pavaldūs…

- O kas yra valdžia, jei ne stichija?

Supratau, kad ir suaugėliai gali būt protingi, todėl paklausiau to, kas seniai rūpėjo:

- Kaip pažaboti infliaciją?

Maniau, kad tai tokia dirbtinė karvė, ant kurios lipa drąsuoliai pajodinėt.

- Pirmiausia reikia žmones pažabot, – atsakė senis. – Yra tipų, kurie vadina save maisto perdirbėjais ir įsivaizduoja kažin kas esą. O juk visi mes mokam maistą perdirbt! Tik padorus žmogus nesiūlo kitam savo galutinio produkto už aukštą kainą.

Toliau jis taip kalbėjo:

- Kai perdirba mėsą, tai kainą pakelia… O jei mus pačius kas perdirbtų? Gal kiti labiau mus brangintų? Tad nepatingėkim naktį pavaikščiot gatvėm, susipažinkim su specialistais… Ir ieškokim būdų, kaip taupyt. Apie kai kuriuos tipus girdėt: skleidžia savo žmogišką šilumą… Laikykimės arčiau tokių. Štai mano kaimynas savo jėgom pasistatė ant stalo šiluminę jėgainę: keturi blokai po keturiasdešimt. Gal ir man klius… Bet jei patys netyčia kam paskleidėm, tai išsiaiškinkim ir pareikalaukim kompensacijos…

Ir gudriai šyptelėjęs pridūrė.

- Aš pats pasidėjau į banką senus kaliošus – kas mėnesį naujas kojines atsiimu.

Viskas man tapo aišku, tad jau drąsesnis nuėjau į darbą. Kitados svajojau dantistas būt. Pražiodai žmogų, prikemši burną vatos ir padegi. Man tai atrodė gražu. O tapau bibliotekininku. Tai dar gražiau. Paputi – ir pakyla dulkės…

Nuo mažumės buvau smailas prie knygų, keičiau jas kaip pirštines. Storos ir plonos, linksmos ir pravirkdyt mokančios, niekieno neliestos ir jau kaip reik nučiupinėtos… Visas tempiaus į lovą.

Kai labiau subrendau, nebesitikėjau kiekvienoj naujoj kažką naujo rast. Jei knyga spalvingais apdarais – nebūtinai toks bus ir vidinis pasaulis. Pamesdavau jas ir vis dažniau grįždavau prie seniau mylėtų.

Dabar jau galvoju: jei knyga gera – gana ir vienos. O galima ir be jokios. Vis daugėja netradicinės orientacijos asmenų, gyvenančių su televizorium – tai net nebelaikoma iškrypimu. Atvirkščiai! Tai vyras su knyga vis labiau panašus į nenormalų.

- Nesuprasi tų knygų! – pareiškia tūlas pilietis.

Kas be ko, televizorius linksmesnis, greičiau ir daugiau parodo… O kai kurios šiuolaikinės knygelės tikrai kaprizingos… Dažnas veikėjas – tegu dar jaunas ir pajėgus – tiek per dieną suveikia, kad atsigulęs į lovą su knyga jau nieko nebegali… Ir knygos vienišos sensta knygynuose.

Esant tokiai padėčiai, atrodytų – knygų gimstamumas turėtų mažėti. Bet yra priešingai. Vis daugėja autorių, kurie kasmet pagimdo po knygą, todėl jau pasigirsta balsų, kad tokius reiktų sterilizuot. Ko gero, tai būtų teisingas sprendimas. Kas tik dabar negimdo! Visi, kas tingi dirbt visuomenei naudingą darbą, dažniausiai – socialiai ir moraliai remtini asmenys. O ką toks gali pagimdyt?

Esu matęs girtą gimdytoją lovoj su savo paties knyga, kuriai konstatuotas lengvas debilumas. Kam daugiau tokia reikalinga?..

Įtariu, kad tai ne pavieniai atvejai. Vargšės knygelės nė nežino, kad gali būt ir kitoks gyvenimas – mugės, festivaliai… Kitoks skaitytojas – jaunas, blaivas studentas. Aišku, ne kritikas – šie tik iškreiptu būdu…

Būtent tokios knygos dažniausiai ir pakliūva į viešnamius, vadinamus bibliotekom. Mat kiekviena knyga trokšta atsiskleist, nors ir ne visados turi ką parodyt. Kitados knygos dar metus kitus būdavo prusinamos leidyklose, pamokomos manierų… Dabar vos gimusias veja lauk.

Bet kas man rūp! Knygos gyvena savo gyvenimus.

O aš – savo. Būna, susipažįstu su puikia dama, ta dar abejoja, ar eit su manim į pasaulio kraštą, o aš lyg tarp kitko sakau:

- Esu bibliotekininkas.

Kaip pasižiūri! Juk dažna ponia gyvo bibliotekininko nė mačius nėra – jų nebedaug, o ir likę gyvi retai gatvėm vaikšto. Į paslaptingus, niūrius statinius, kur slepiasi bibliotekininkai, retsykiais užklysta tiek vyrai, tiek moterys, tačiau dailioji lytis – niekados. Dailioji priklauso verslininkams ir šie laiko ją gerai saugomuose aptvaruose.

O ką tu verslo pasaulyje pamatysi? Iš visureigio į miegamąjį ir atgal. Susitikimai su bibliotekininkais ir kitais įdomiais žmonėmis tam trumpam kely nenumatyti. Bet aš žinau, kad dažnai pasirodau ponių erotiniuose sapnuose, nes pabundu pavargęs…

Po teisybei, mes, bibliotekininkai, galim kiekvieną pakabint. Tai net nebeįdomu. Todėl jūs ir neskaitote žurnaluose apie bibliotekininkų meilės nuotykius.

Tapti bibliotekininku – štai nuotykis! Kai supratau, kas esąs, iki šiol tebevaikštau apkvaišęs. Amžinas adrenalino šaltinis.

Verslininkas visą gyvenimą siekia karjeros aukštumų, o bibliotekininkas daugsyk pranašesnis, nes pasistatęs kopėtėles lengvai gali pasiekt viršutinę lentyną. Todėl tarp bibliotekininkų nerasi nė vieno karjeristo, kyšininko ar raitelio be galvos, kitaip dar vadinamo politiku.

Užtat mes turim draugų net tarp muziejininkų – galim damą į muziejų nusivest. Verslininkui tokia mintis nė į galvą nešaus. Jis nebent naktinį klubą pasiūlys. Naktinis gyvenimas… Bet yra ir dieninis. Kas bent sykį buvo muziejuj, tas niekad jo nepamirš.

Jūs klausiat: kodėl tarp šešiasdešimties įtakingiausių Lietuvos žmonių nėra nė vieno bibliotekininko? Bet gal girdėjot, kad net pačius įtakingiausius kažkas tampo už virvučių. Ar niekad nesusimąstėt, kas tai daro?

Kam teko lankytis bibliotekininko darbo ir poilsio vietose, tas niekad nepagalvos, kad bibliotekininkas – tai žemės gyventojas, savo malonumui pasirinkęs šį kelią.

(O kas dirba skerdyklose, mokyklose – visur, kur jūs jokiu būdu nedirbtumėt?)

Kaip nežinoma ranka tarp knygos lapų kadais paguldė sudžiūvusią gėlę, taip nematoma jėga tarp knygų lentynų pasodino sudžiūvusią žmogystą… Kodėl? Kokia jo misija? Ko yra siekiama?

Net prižadintas bibliotekininkas kažin ar atsakys. Tik kas jį žadins? Kas išdrįs?

Žygiai žemėj ir danguj

Sėdžiu bibliotekoj, stebiu, kaip kyla kainos. Štai ir lubas pasiekė, nebekils.

Bet kur tau! Kaipmat pramušė lubas, aukštyn stiebiasi, dangų remia…

Na, pamaniau, įlipsiu į dangų, pasidairysiu – gal aiškiau bus…

- A Dievs yr? – klausiau Petro.

- Išvykęs į Briuselį.

- Ir aną kartą nebuvo… Visai mus apleido. Nėmaž nebepaded…

- A kas yr? – vaipėsi Petras. – A patys jau nieko nepagalit?

Apsakiau jam padėtį. Ir kad trigalvis slibinas pasirodęs, užsiminiau.

- Džiaukitės, – tarė Petras. – Tai reiškia, kad pasirinkot teisingą trečiojo brolio kryptį, jau esat pasakų šalies prieigose ir tuoj gyvensit kaip pasakoj. Ko bereik?

- Bet tas slibinas…

- Tai negi neatsiranda tokio, kurs įstengtų galvas nukirst?

Paaiškinau, kad vyksta pilietinis karas keliuose ir visi narsūs vyrai ten…

- O kai geriausius išrenkat, kur dedat? Tuos pasiųskit.

- Pasiunčiam… Bet kryptis ne ta…

Tada jis ir mane pasiuntė…

- Nors patarimą!.. – rėkiau, riedėdamas iš dangaus. – Švenčių proga…

- Įžiebk Kalėdų žvaigždę!

Gerai, kad aš protingas – kaipmat suvokiau, ką daryt.

Pernai Vilniuj taigi vos keletas menkų bakūžių tesuliepsnojo. O kiek yra prašmatnių objektų, kuriuos įžiebus, ir žmonių širdyse šventiška nuotaika įsižiebtų…

Tapo šviesiau.