Gerą vietą surasti sunku
spalis 22, 2008 5:20 pm Proza1.
Grigalius žvelgė priekin.
- Rudeniop paukščiai dairosi į pietus… Bet mes jų nekaltinam ir išdavikais nepravardžiuojam, a ne?
- Lakštingala negali neieškoti, kur šilčiau, – išaiškino Grygas.
- Aš dairaus į rytus… – tęsė Grigalius. – Rudenį galėtume prie Rusijos prisijungt, o pavasarį vėl grįžt į Europą…
- Tai būtų lanksti politika, – pritarė Grygas.
- O va pati man liepia miegot kirvį pasidėjus po galva. Atseit rusai gali kurią naktį užpult, o NATO pajėgos kažin ar spės atlėkt. Bet aš mąstau dviem žingsniais į priekį: o jei patys pirmi pultume į Rusijos glėbį?.. Maskva tai jau pasistengtų, kad sąjungoj su rusais gyventume geriau nei Europos Sąjungoj! Nei dujos, nei benzinas nieko nekainuotų. Gal net šertų veltui, o nutukusius vežtų Briuseliui parodyt… Iššūkis Vakarams!
- Vadinas, galimybių gerai gyventi – yra! – stebėjosi Grygas. – Tai kodėl?..
Grigalius tik rankom skėstelėjo. Kas ir kada čia galvojo apie žmogų?..
2.
Grigalius skundėsi:
- Kaip gerai tiems, kurie gali save parodyt per televizorių. Aš tokios teisės neturiu. Todėl išeinu į gatvę, kad žmonės galėtų mane pamatyt. Bet niekas nežiūri. Dėl to man yra labai sunku. Jaučiuos lyg neprivalgęs.
- Aš galiu į tave pažiūrėt, – susigraudinęs tarė Grygas.
- Būtų malonu.
Grygas žiūrėjo, o Grigalius stovėjo priešais labai susikaupęs ir įsitempęs.
- Tu pasikraipyk, – siūlė Grygas.
- Aš noriu būti įdomus savaime, o ne kokias durnystes krėsdamas, – prieštaravo anas. – Tu geriau įsižiūrėk. Nejaugi nieko nematai?
- Snukis tai kreivas.
- Jei žmogus tave sužavi, tu nebematai jo trūkumų.
- Tai sužavėk.
- Bet ar nejauti, kad iš manęs sklinda asmenybės žavesys?
Grygas pakraipė šnerves ir paėjo atokiau.
- Gal pasakyti ką nors protingo? – klausė Grigalius.
Grygas purtė galvą.
- Reikia dainuot arba šokt. Galima ir ką nors stumt, mėtyt… O dar geriau, jeigu būtum blondinė.
Grigaliui nušvito akys, bet tuoj ir vėl aptemo.
- Kažin ar pensinykams bekeičia lytį…
- Jau tu visai man nusibodai, – Grygas numojo ranka, pasigręžė kiton pusėn.
- Aš noriu, kad apie mane žmonės kalbėtų kaip apie tuos, iš televizoriaus! – šaukė Grigalius.
- Ar žinai, ką apie juos kalba? – klausė Grygas. – Durniais vadina.
- Geriau būti durnium negu niekuom, – apsisprendė Grigalius.
Radus tikslą, aiškiau tapo.
3.
- Kaip gerai tiems, kurie turi mėgstamą darbą, – dūsavo Grigalius. – Aš, ką tik bedirbau, viskas man nepatiko. Kai buvau verslinykas, tai greit nužmogėjau. Man rūpėjo tik pinigai. Todėl mečiau verslą ir įsidarbinau mokykloj. Dabar neberūpės.
- Tai klimato atšilimo pasekmės, – išaiškino Grygas. – Jei tirpsta ledynai Arktyje, tai ir smegenys galvoje turi suminkštėt.
- Bet ir pedagogai man įtartini, – tęsė Grigalius. – Dirba ne dėl uždarbio, linkę prie vaikų… Ar ne todėl jie kartais rengia paradus ir net rėkauja: pinigų! pinigų!.. Atseit mes tokie pat kaip jūs…
- Tegu sau, – juokėsi Grygas. – Juk valdžia jau išsiugdžiusi pakantumą kitokios socialinės orientacijos asmenims: dėmesio nekreipia.
Abu pasidžiaugė tokia protinga valdžia.
- Šiandien aš jau norėčiau būti valstybės veikėjas, – prisipažino Grigalius. – Tik nežinau, ar veikčiau?
- Neveikiantys dar geresni, – ramino Grygas. – Mat iš veikiančių nežinia ko gali sulaukt.
Grigalius labai džiaugėsi tokia pozicija ir net rudens tamsybėj įžvelgė savo kelią.
4.
- Man nepatinka pilkos rudenio dienos, – vėl skundėsi Grigalius. – Man liūdna, todėl dažnai atsisėdu prie lango – verkiu ir graudžiai dainuoju. Filme tai atrodytų gražiai. O gyvenime… Jeigu niekas nemato, kaip aš kenčiu, tai kokia prasmė kentėt?
- Jokios, – pritarė Grygas. – Aš manau, būdamas vienas tu ne kentėk, o džiaukis, nes džiaugtis galima ir sau, ne vien tik kitiems.
- Koks ten džiaugsmas, jei niekas nemato! Pagaliau juk džiaugsmas ir atsiranda tik tada, kai kiti pavydi matydami, kaip tau gerai.
- Tai nesėdėk namie.
Grigalius tik ranka numoja.
- Kad aš verkčiau filme, tai prie manęs prieitų daili ponia ir nusivestų į savo kambarius. O jei verksiu gatvėj, prieis kokia nukvakus senė… O jei kvatosiu, gali net policininkas prieit.
Grygas pritarė, kad tokių pavojų esama.
- Bet ką daryt? – klausė jis. – Gal pasikart?
- Geriau nebus, – atsakė Grigalius. – Jei karčiaus filme – įsivaizduoji, kaip žiūrovai jaudintųsi! O jei namie… Kažin ar kas pastebės.
- Jeigu nė pasikart dorai neįmanoma, tai jau visai nėr gyvenimo, – nustatė Grygas.
Ir Grigaliui geriau tapo.
Mat kai nėr, tai susitaikai su tuom, pripranti… Ir vėl galima gyvent.
5.
Nuo Šeškinės kalvų Grigalius taip bylojo:
- Reiktų sustabdyti kiekvieną mašiną ir pareikalauti, kad vairuotojas specialiais dokumentais įrodytų būtinybę kažkur važiuot. Jei tokių popierių nėr – pliekt rykštėm per užpakalį, kad ilgai negalėtų atsisėst prie vairo.
- Tai sumažėtų spūstys! – džiaugėsi Grygas.
- Kam išvis tie automobiliai? – rūstavo Grigalius. – Skaitydami senuosius raštus nerandame žinių, kad žmonės kažkur nespėjo pėsčiom. Anaiptol! Jie turėjo daug daugiau laiko pabūti vieni su kitais.
- Gyvenimas gerė – ė… – bliovė Grygas.
- Anuomet tai niekas negalvojo apie gerėjimą, – sakė Grigalius. – Tada žmonės gyveno, o ne gyvenimą gerino. Mat gerindamas tiek nusikamuoji, kad nė nebesinori gyvent. Beje, gyvenimas taptų geresnis tik tada, jei pagerėtų žmonės. O žmonės nenori gerėt. Užuot bent šį tą krovę į sielą, jie krauna į kišenę arba kitam po langais. Ak, sakau, skubėdami žmonės tik durnėja, taigi mašinų jiems nereik.
- Ir moterų nereik, – norėdamas įsiteikt tarė Grygas.
Grigalius linktelėjo.
- Bet kol yra, jos turėtų vaikščiot apsisiautusios juodais škurliais, o po škurliais dar juosėt diržus su sprogmenimis. Tada vyrai kitaip elgtųsi! Gal gyvenimas ir pagerėtų.
Aišku, kad taip. Nes jau dabar, vos paregėjus viziją, geriau tapo.
6.
Grygas mėgo politiškai priekabiaut, todėl priėjęs prie Grigaliaus tarė:
- Jei tu būtum patriotas ir veblentum: ve, ve, ve… Tai aš būčiau idiotas ir balsuočiau už tave…
Grigalių sujaudino tie žodžiai, bet apsimetęs skaisčiu jis tik išraudo ir nusigręžė gatvėn.
- Aš ne toks! Eik šalin!
Grygas skėsčiojo rankom.
- Kas galėtų atsispirt tavo politiniam žavesiui!..
Grigalius dėbtelėjo į vitriną. Tikrai! Atrodė jis taip, kad galėjai drąsiai statyti į Seimo sodą… Bet, droviai nudūręs galvą, tik suvapėjo:
- Aš dar nesu turėjęs politinių santykių…
Nors sulaukęs penkiasdešimties vis dažniau apie tai pasvajodavo…
- Toks tu man dar brangesnis, – prisipažino Grygas.
Grygas traukė Grigalių, bet Grigalius žinojo, kad jųdviejų ryšiui nepritartų žmona, mat Grygas buvo priklausomas nuo televizoriaus – jį kas vakarą oraliniu būdu tratino liberalai, demokratai ir net visa rusų sąjunga. Aišku, jis buvo politiškai ištvirkintas.
Štai ir dabar ėmė šnekėt nepadorius dalykus.
- Kodėl rudenį pailgėja naktys? Juk rudenį ir šiaip ilgu… O štai vasarą, kai savaime šilta, dar ir saulė kone kasdien kaitina. Vadinas, gamta eina prieš žmogų.
- Visados taip buvo, – niurnėjo Grigalius.
- Valdžia protingesnė už gamtą, – aiškino Grygas. – Mat šildo mūsų būstus tik tada, kai šalta.
- Tai, manding, nieko blogo, kad mes šiukšlinam gamtą, – šyptelėjo Grigalius. – Gamta nenusipelnė, kad jai būtų geriau.
- O kas yra gyvenimas? – klausė Grygas. – Girdėjai apie tokį?
- Iš kur man žinot? – pyktelėjo Grigalius. – Matyt, kažkas priešinga žmogui ir ne pas mus. Mat, girdėjau, valdžia gerinanti gyvenimą jau ne pirmus metus ir tai net esąs svarbiausias jos rūpestis. O juk žmogui nuo to tik blogiau…
- Neburnok prieš valdžią, – žegnojosi Grygas. – Da nutrenks.
- Ar gamta valdžios reiškinys? Kaip manai?
Grygas linktelėjo.
- Bet tik natūrali gamta, kuri susiformuoja iš natūralių žmogaus poreikių turėt paežerėj sklypą, – išaiškino. – Tačiau nūnai svarbiau yra tai, kad kažkur, netoli Briuselio, jau pastatė greitintuvą.
- A valdžios greitintuvą?
- O kieno gi? Ką dar greitint?
- Tai džiaugsmas! – plojo ausim Grigalius. – Bet kad tik valdžia visai neatitrūktų nuo žmogaus, – rūpinosi.
- Tai gal nė nebūtų blogai, – pamąstė Grygas. – Tik va… Girdėjau, gali atsirasti juodoji skylė, kur viską ryja.
Abu net sudrebėjo.
- Man atrodo, mes ir dabar tokioj skylėj gyvenam, – paguodė Grigalius.
- Tada gerai.
Kai apninka abejonės, visados nuramina žinojimas, kad ir kitų laukia tas pats…
7.
- Aš susiveržiau diržą, bet gyvenimas nepagerėjo, – vėl skundėsi Grigalius. – Kodėl jie mus apgaudinėja?
- Gal ne toj vietoj susiveržei, – sakė Grygas. – Tu pabandyk susiveržt ant kaklo.
- Gudriai sumanyta, – kiek pamąstęs atsiliepė Grigalius. – Vadinas, netiesa, kad rinkdami geriausius išrenkam blogiausius.
Ir akyse tapo šviesiau, ir net blogėjantis gyvenimas ėmė atrodyt neblogas.
Loading ...