Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Bandymai pagerinti, paderinti ir pašalinti

gegužė 4, 2008 12:49 pm Česlovas Proza

Pats geriausias numeris

Kartą gyveno solistas…

Išėjęs į sceną, jis vis klausdavo žmonių: „O kur jūsų rankos?“ Žmonės pliaukštelėdavo delnais. Solistas labai džiaugėsi, kad žmonės su rankom. Jis buvo geras.

Bet sykį solistui kažko prireikė valdžios įstaigoj. Pravėręs duris ir išvydęs būrį žmonių – o visi ten buvo tamsiais kostiumais, lyg atėję į prašmatnų koncertą – solistas kad riktels:

- O kur jūsų rankos?

Valdininkai susižvalgė, nuščiuvo. Ir nė vienas nerodė rankų, nes tos buvo iki alkūnių sugrūstos į svetimas kišenes, iždą ir net kažkokias tamsias skyles tolimose saulėtose šalyse.

Solistas žinojo, kad publikos reakcija turi būt džiaugsminga – žmonėms patinka, jei kas nors domisi, ar visos jų dalys vietoj. Todėl buvo labai nustebintas tylos ir dar skardžiau suriko:

- O kur jūsų rankos?

Valdininkai tylėjo. Negalėjo gi jie taip greit ištraukti rankų iš taip toli – landos siauros, o gėrybės stipriai apgniaužtos! Ir baisu – gali antrankius uždėt (taip jie matė užsieniniam filme), o ir nebuvo pratę prie nepadorių klausimų.

Ir kas gi šitas tipas? Ko jis taip rėkia? Bet jei tokioj vietoj drįsta… Nejaugi tai karjeros saulėlydis?

Solistas galvojo tą patį: „Kokia baisi tyla… Matyt, leidžias mano žvaigždė…“

Ir jau silpnu, bet todėl ypač įtaigiu balsu paklausė trečiąsyk:

- O kur jūsų rankos?

„Kur mano rankos? – karčiai šyptelėjo seniausias iš valdininkų. – Mano rankos turėtų varguoliui ašaras nušluostyt, našlaičiui galvą paglostyt… O kur aš jas laikau?“

Suspaudė jam širdį, sušuko jis: „Mama!“ ir numirė.

Jaunesni, mažiau patyrę, šaukėsi Premjero, bet nesulaukę ir tie numirė.

Solistui širdis plyšo…

Tad viskas baigėsi gerai. Juk nei valdininkai, nei solistai nėra naudingi. Kur mūsų rankos? Paplokim.

Gal šitą numerį dar kas nors pakartos.

Niekas nenorėjo virti

Kartą gyveno virėjas…

- Lie… – tarė jis.

Nukando žodį ir išspjovė lauk. Vieni žodžiai buvo per saldūs, o kiti surūgę ar net apipuvę.

Todėl jis išrado keletą švarių, jokiom prasmėm neužterštų žodžių: copūstai, enkruopos…

Bet žmonės ir toliau vartojo nuvalkiotus ir netgi tokius, kuriuos ištarus tenka burną išsiskalaut.

Visi skundžiasi: prastos televizijos programos! Virėjas išrado televizorių, nerodantį jokių programų. Ar bent kas susidomėjo naujove?

Greitasis tramvajus – irgi jo darbas! O kas važiuoja? Net bedarbiai perka vis brangesnes, didesnes mašinas ir pučiasi išmetamosiom dujom prieš kits kitą.
- O savaime išnykstantys žemės plotai! – iš Ateities forumo tribūnos net sukaitęs kalbėjo virėjas. – Tai būtų svarbiausias mano patiekalas. Juk kiek nūnai tenka vargt, kol išnyksta net menkas gabalas Kuršių nerijos ar dumblina paežerė! Bene rimtam vyrui tai pridera? Negi valstybės tarnautojas koks fokusininkas? Nuimkim nuo jų pečių šią naštą.

- O savaime išnykstantys žmonės! Kas belikę iš andai puikios trisdešimtųjų veislės? Niekas nepasirūpina išsaugot net geriausius pavyzdžius! Jų vietą užima nauji, individualiais bruožais nepasižymintys tipai. Ir – tik pamanykit! – toks laisvoj šaly užaugęs jauniklis pradinukas laisvai ima stambiom kupiūrom, o seniukas pirmininkas pats atiduoda net smulkius. Tai katras vertesnis? Manau, kad senuosius reikia restauruoti ir grąžinti į ankstesnes vietas.

Dar jis kalbėjo apie šunį su penkiom kojom ir medį be šaknų, idant šie galėtų laisvai judėti po Europą – gerėjant gyvenimui nebe visiems bus gera Lietuvoj.

Deja, niekas neskubėjo skirt lėšų projektams įgyvendinti. Virėją tai labai skaudino – juk valstybininku jis tapo ne dėl to, kad virėjas, o iš širdies gerumo, pastebėjęs, kaip daug ko valstybėje stinga.

- Mūsiškiai viskuom skundžiasi, bet iš tikrųjų nėmaž nenori gyventi švariau ir teisingiau, – nustatė jis.

Ir viską sudėjo į krosnį. Ateities kartoms.

Reali nerealybė realybėje

Namuose kartais dar susitinku su žmona, todėl visados ten stengiuos vaikščiot ant dviejų kojų.

Yra tipų, kurie lipa į kalnus, lenda į jūros gelmes – jiems reikia ekstremalių pojūčių. Tačiau tie, kam pavyko šeiminis gyvenimas, visas ekstremalias situacijas patiria, kojos neiškėlę iš namų…

- Tikiuosi, maistas nėra užnuodytas, – šypteliu.

Žmona irgi šypsosi, bet nieko nesako.

- Į kiaušinius taip lengvai nuodų neįbersi, – aš net sukikenu. – Lukštai kliudo.

Žmona irgi nusijuokia. Aš surimtėju.

- Aišku, šiais laikais viskas įmanoma… Bet, man atrodo, nebuvau tau blogas…

Ji vėl šypteli.

- Jei būtų galima viską iš naujo pradėt…

Žmona krūpteli. Laikrodis išmuša dvyliktą. Aš vis dar valgau…

Argi tai ne stebuklas?

Mes vaidiname, kad mylime vienas kitą. Tai nėra labai sunku – svarbu nepasiduot emocijoms.

Kaimynas Zebediejus vaidina nuolat skubantį, begales reikalų turintį žmogų. O yra tik smulkus raštininkas – realybėj tokie nereikalingi.

Veteranas Baltramiejus vaidina amžinai jauną ir nuolatos reikšmingai dėbčioja į moteris, todėl šios kartais pačios siūlosi pervest per gatvę.

Daugelis vaidina, kad dirba. Tie leidžia laiką valdžios įstaigose. Aišku, nusibosta. Ir vis dėlto vaidint, kad dirbi, smagiau nei dirbt.
Atsisėdu prie televizoriaus ir stebiu, kaip Barmaliejus vaidina susirūpinusį Lietuvos žmonėmis. Atrodo gan įtaigus. Vietom perlenkia, bet ko norėt – visi mes mėgėjai.

Nebeprisimenu, kada pradėjom, nežinau, kada pabaigsim.

Režisieriaus niekas nėra matęs.

Sako, yra tokių, kurie nedalyvauja realybės šou. Jie atseit realybėj gyvena.

Kokia turėtų būt nuobodybė! Nukrečia šiurpas…

Gatvėj sutinku Oną Mariją, kuri vaidina, kad yra tokia pat pritrenkianti, kaip prieš revoliuciją. Aišku, aš vaidinu trenktą.

- Puikiai atrodai! – šaukiu.

- O tu nėmaž nepasikeitęs, – šypso ji.

O jei nevaidintume, tai apsikabintume, tylėtume ir verktume…

Bet mes verkiam tik tuose epizoduose, kur ašaros numatytos pagal scenarijų.

Todėl dar kurį laiką pavaidiname, kaip smagu susitikus, paskui – kaip sunku skirtis, ir su palengvėjimu išsiskiriam.

Visur daugybė žmonių ir visi vaidina pasitikinčius savimi ir mokančius gyventi.

Nors eretikai skelbia, neva nemokantys gyvena ilgiau už mokančius. Mokantys dažniau miršta ne savo mirtimi.

O kaip pasitikėti savimi, jei bet kurią akimirką ant galvos gali užkrist balkonas? Nutrenkt žaibas, kumštis, apopleksija… Aš pasitikėčiau savim tik tada, jei pats valdyčiau srautus ir stichijas.

Įdomu, kad vis dar pasitaiko tipų, kurie vaidina „esančius savimi“. Tie ypač juokingi. Aš nebūnu savim net būdamas vienas. Vaidinti save – užvis sunkiausia. Nėr iš ko pasimokyt, nes į veidrodį žiūriu jau nebūdamas savimi, o stengdamasis atrodyt.

Kai pavargstu vaidint, einu pas daktarą. Ligoninėj daugiau realybės, nes ten nebūtina „puikiai atrodyt“ – tokius net išmeta lauk.

- Kuom skundžiamės? – klausia daktaras.

Jis vaidina, kad jam tai rūpi.

Skundžiuos žmona, kaimynu, televizija, šlapdriba, kultūra, politika…

Pasakoju, kokį įspūdį man daro kely sutikta policijos mašina ir net tokios mašinos maketas – kaipmat nulekiu į griovį.

Paskui paprašau, kad parodytų, kurioj vietoj yra doros organai ir paaiškintų, kokia jų būklė.

Daktaras skėsteli rankom.

- Nėra tokių organų.

- Kaip nėra? Vadinas, aš negaliu būt doras?

Vaidinu įsižeidusį ir išeinu.

Bet nuotaika pasitaiso. Esu sveikas.

Aistrų imperija

Mėgstu vyrus tvirkint, todėl rengiuos taip, kad išvydę mane jie fantazuotų: o kas ten, po drabužiais?

Lyg netyčia praskleidžiu skverną ir parodau kakliuką. Sužadinu, bet neduodu.

Gal esu nesubrendęs – vis dar jokiam vyrui nejuntu dvasinio potraukio. Bet fizinis tai stiprus – vos susivaldau nerėžęs į marmūzę. O spyręs iš kojos, ko gero, pajusčiau net orgazmą.

Todėl manau, kad nesu frigidiškas.

Tolumų ilgesys

Aš mėgstu pasakot prisiminimus… Bet nieko neprisimenu.

Pradedu: o kai aš… Ir nebežinau, ką sakyt.

Kiti nuolat pasakoja apie nuotykius lovoje. Ir aš ten dažnai atsigulu. Bet jei neužmiegu, tai greit nusibosta.

Aišku, gali lovoje rūkyt ir užsiliepsnot.

Arba gali gert degtinę ir išvirst iš lovos. O gali blaivus palįst po lova ir laukti, kas bus…

Bet man tai nepatinka.

Aš noriu, kad nuotykiai būtų natūralūs. Tarkim, guli lovoj ir staiga iš po lovos išlenda numirėlis… Arba – guli lovoj su numirėliu, o ant aukšto baladojasi žmona…

Nuotykių yra! Bet – kažkur kitur…