Vėjai ir miltai
liepa 22, 2009 10:07 am PrisimynimaiPrie didelio kelio stovi mažas vėjo malūnas. Yra ir sparnai, bet kai vakaruos leidžiasi saulė, malūnininkas Puipa vis dažniau sėdi ant slenksčio, liūdnai žvelgdamas į tolumas.
Aplinkui gyvena vien smulkūs ūkininkai, smulkūs jų derliai, dar smulkesni centai. Tylu malūne… Tik Viešpats nenuilsdamas suka savo girnas ir sumaltus žmonių gyvenimus tarsi maišus veža pro malūną smėlio kalnelin.
O Puipa retkarčiais mala tik vėją. Vietiniams, žinia, tokio daikto neįsiūlysi, tad bando pardavinėt pravažiuojantiems prancūzams.
- Laisvas ir nepriklausomas lietuviškų panemunių vėjas! Daugsyk pervarytas per kišenių skyles. Aukščiausia rūšis! Europoj tokio jau negausit!
Maltą vėją laiko supylęs į maišus, apklijavęs herbais, užtepęs „Made in Lithuania”. Vienas kitas prancūzpalaikis, žiūrėk, ir susigundo. Jiems tai egzotika. Ir vis klausia:
- O kam jūs tą vėją malat?
- Mūsiškiai ir šūdą mala! – išdidžiai atsako Puipa. – Bet tai jau viršutiniuose sluoksniuose. Man dar toli.
Prancūzai žiūri išpūtę akis: ir iš kur tokiam tamsiam užkampy tiek šviesių, išradingų žmonių?!
Išvažiuoja pažadėję negailėt rekomendacijų.
Ištrauka iš ciklo: “Reiškiniai,
pranašaujantys Mesijo pasirodymą”
Loading ...