Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Blaivia galva šičia sostinės neįkurtum

sausis 29, 2008 3:50 pm Česlovas Interviu

Mieste – trys dešimtmečiai

Prieš šimtus metų Vilnių statę žmonės nesitikėjo, kad šis miestas ateityje bus pakrikštytas baroko perlu.

Šiuolaikiniai sostinės gyventojai lygiai taip pat nemano, kad po daugelio metų Fabijoniškių ar Pašilaičių kvartalai bus pavadinti socializmo smaragdais, o dangoraižiai – zuokiniais safyrais.

Rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas nenustebtų, jei atsitiktų būtent taip.

Šis 54 metų kūrėjas Vilniuje gyvena daugiau kaip tris dešimtmečius.

Jeigu gyvu klasiku tituluojamą rašytoją netikėtai išrinktų sostinės meru, jis visų pirma pakeistų merą. „Vilniui reikia protingo ir darbingo mero – ne šauksmininko, o naudininko!“ – savikritiškai kalba J.Erlickas.

Atradimai Europos parke

- Nors sovietmečiu lietuvius buvo įprasta vežti į Sibirą, jus iš gimtųjų Svirkančių kažkodėl atvežė į Vilnių. Gal galite prisiminti neišdildomus pirmojo susidūrimo su sostine įspūdžius? – paklausiau J.Erlicko.

- Pirmiausia išgirdau staugiant geležinį vilką… Paskui išvydau Oną, Joną, Kazimierą… Petrą ir Povilą… Netrukus pasirodė ir Antanas su buteliu… Prasidėjo mano studijos Vilniaus universitete.

- Kada Vilniuje jautėtės geriau – socializmo įkarštyje ar dabar?

- Dabar man vis kala į galvą: atrask save Europos parke!

Ir įkala! Sykį, paryčiais, tam parke atradau save, senoviškos pakraipos žmogų, įsitvėrusį į itin naujoviškai iškrypusią figūrą.

Anaiptol ne tokią žmogišką kaip tos, kur ant Žaliojo tilto. Nei pasišnekėsi, nei pašoksi. Tai kas iš to?

O va socializmo įkarštyje būdavo tokių rytų, kai atrasdavau save kažkokiuose butuose su gyvais žmonėmis. Spręskite, kas geriau.

Ateity, kad ir kokios būtų pervartos, laikysiuos nuostatos: atrask save savo lovoj!

Fabijoniškėse visada giedra

- Visi menininkai skiedžia apie Vilniaus senamiesčio grožį ir veržiasi jame gyventi. Ar jums patinka gyventi sovietiniame Fabijoniškių dangoraižyje?

- Sovietmečiu visas Senamiestis dvokė raugintais kopūstais ir myžalais.

Tas kvapas ir dabar neišsivadėjęs. Gyventi Senamiesty – tai tas pats, kaip visą laiką vilkėti senais rūbais ir valgyt vakarykštį. Ir nuolat kvėpuoti užsieniečių išmetamom dujom!

Tai gali patikti tik tam, kas nori užsieniečiui lįst į užpakalį ir atrodyt jam įdomus.

O Fabijoniškėse visados giedra ir bemaž visi dar pakalba lietuviškai.

- Rašytoją sunku įsivaizduoti be barų. Papasakokite savo kilnojimo istoriją – kokiose Vilniaus kavinėse labiausiai patikdavo kilnoti anais laikais ir kokiose – dabar?

- Taip, sunku įsivaizduoti be barų, todėl aš ir vairuoju „Subaru“.

Nes, kaip teisingai pats esu rašęs, gyvenimas klostosi taip: „kad žmogus vis geria vienišyn, kol galų gale jau geria vienas“. O vienam geriausia gert automobilyje. Užsivedi net jei nedirba variklis. Ir ne bėda, jei papulsi į kamštį – juk visados po ranka kamščiatraukis.

Kitados lankydavaus ir kavinėse. Mat senų laikų kavinėse dar neslankiojo kraujo ištroškę apsauginiai, tad galėjai drąsiai vemt į lėkštę, myžt į batą ar snaust po stalu.

Nes ką daugiau ten veikt? Nesąmonė, kad į kavinę (barą) žmogus eina kultūringai praleisti laiką. Aš tokių žmonių nepažįstu.

Jei pats noriu kultūringai praleist laiką, tai imu rankosna knygą, lyrą… Ir atsisėdu vienas po žydinčia akacija, tik jau ne bare, o būry seniai nužydėjusių damų.

Privalu išlaikyti pusiausvyrą

- Esate vienintelis rašytojas, kurio vardu pavadinta viena Vilniaus kavinė. Ar dažnai lankotės „Pas Erlicką“?

- Taip, vienintelis. Nors daugelis to troško.

Antanas Baranauskas kadaise beldėsi net į Peterburgą, tikėdamasis, kad rusų caras suteiks privilegiją Anykščių šilelyje atidaryti restoraną „Pas Antaną“. Deja.

Gavo leidimą tik prastai klėtelei be stipriųjų gėrimų ir striptizo šokėjų.

Lankaus nedažnai. Mes, vardininkai, privalom išlaikyti fasoną ir pusiausvyrą.

- Poetas Aidas Marčėnas tikrais vilniečiais vadina tuos žmones, kurie šiame mieste gimė arba mirė. Jūsų manymu, kas yra tikrasis vilnietis? Ar laikote save vienu tokių?

- Aš čia nei gimęs, nei miręs. Taigi esu ne tikrinis, o tik šunvilnietis. Tokių daug, nėr kur dėt. Todėl geri žmonės kartais išrenka juos į valdžią.

Humoras – skausmingas

- Kaip apibūdintumėte vilniečių humoro jausmą?

- Rimtas, skausmingas, su vietine specifika ir slavų įtaka. Pavyzdžiui: „Ajoptvajtramvajmatj!“

- Jūsų manymu, kas daro didesnę įtaką – Vilnius jūsų kūrybai ar jūsų kūryba Vilniui?

- Sykį vienas senas rašytojas, manding, pagautas didelio įkvėpimo, sušuko: „O žeme, kas tu be manęs?“ Aš, tuomet jaunas skaitytojas, naiviai paklausiau: „Žemė ir be tavęs žemė. O va kas tu be žemės?“ Tai kolkozų laikais! O šiais dar blogiau Vilniuje be žemės.

- Kadangi jau kurį laiką vairuojate juodą „Subaru“, vilniečių vairavimo ypatumus puikiai pažįstate. Kada saugiau jaučiatės – vairuodamas automobilį ar eidamas pėsčiųjų perėja?

- Einu tik požemine perėja, nešuos bent dvi pagalves, vaistinėlę, gesintuvą, tarp šonkaulių įsistatęs metalinius strypus ir – būtinai! – užsisegęs diržą. Jaučiuosi gan saugiai.

Požeminės perėjos ne visur būna, todėl nešiojuos ir kastuvą. „Pasidaryk pats“ – tai mano stilius.

Gudresni vilniečiai, pastebėjau, pėsčiųjų perėjas pervažiuoja automobiliais. Didžiausi gudruoliai jas įveikia oro balionais. O durnių, kaip sakoma, ir perėjoj traiško.

Nerūpestingam pėstininkui patarčiau prieš žengiant į perėją gerai išsituštint ir bent tris paras nieko nevalgyt – mažiau aptaškysit juodąjį „Subaru“.

Kunigaikštis – apsisapnavęs

- Kokia jūsų nuomonė apie Vilniaus įkūrimo legendą. Ar nejuokinga, kad miestą ėmė statyti geležinių vilkų prisisapnavęs kunigaikštis?

- Aišku, tik apsisapnavusiam galėjo galvon šauti mintis įkurti sostinę kuo toliau nuo jūros ir kuo arčiau Baltarusijos. Blaivia galva prie tokios upės, kaip Vilnia, įkurtum tik Babtus ir Bezdonis.

Tai užkeikta vieta. Kur daugiau galėjai išgirsti staugiant tokį išsigimėlį, kaip geležinis vilkas? Padoresni gyvuliai vengė būsimų Vilniaus apylinkių.

Neatsitiktinai gi šiais laikais būtent Vilniuje įsikūrė Lietuvos Seimas, Vyriausybė ir net Vilniaus savivaldybė. Piktoji dvasia ieško, kur tamsiau.

- Vilnius vadinamas baroko perlu. Kas jums labiau patinka – barokas ar perlai?

- Tie žmonės, kurie anuomet čia mūrijo kažkokius statinius, nė nemanė, kad dirba perlus. O kartais net į kailį gaudavo nuo užsakovų – langai siauri, sienos kreivos, tualetai kieme.

Dabar senienų mėgėjams kitaip atrodo.

Todėl nenustebčiau, jei po šimto metų Fabijoniškių ir Pašilaičių mikrorajonai bus pavadinti socializmo smaragdais, o naujieji dangoraižiai – zuokiniais safyrais.

Laikas viską sustato į vietas.

Visų pirma pakeistų merą

- Kaip vertinate politikų sugalvotą Vilniaus ir Kauno dipolio idėją?

- Aš prijungčiau dar Klaipėdą, Šiaulius ir Panevėžį. Būtų kaip Bermudų trikampis.

- Jeigu būtumėte Vilniaus meras, ką visų pirma keistumėte sostinėje?

- Jei taip atsitiktų, kad būčiau išrinktas meru, tai visų pirma pakeisčiau merą.

Vilniečiams tarčiau: „Nelaimingieji! Apakėliai! Atsipeikėkit! Kodėl vis išrenkat tokius? Išsirinkit vienąsyk protingą ir darbingą.

O jei tokio nerandat visam Vilniuj, tai kas patys esat?“

- Nors jau kurį laiką lietuviai pakniopstom bėga į Vakarus, Lietuvos sostinė ir toliau stūkso labiau Rytuose. Ar nevertėtų sostinės perkelti labiau į Vakarus – į Klaipėdą ar Londoną?

- Į Londoną nereikia, tegu vietiniai dar pasidžiaugia gyvenimu.

Bet į kitus Lietuvos miestus – reikėtų. Juk jei sostinę perkeltume į Didžiasalį, tikrai pagerėtų tenykščių gyvenimas. Ir šitaip reiktų sostinę kilnoti po visus užkampius.

Kito kelio, kaip galėtų suklestėti mūsų provincija, aš nematau.

Vienoj vietoj sostinė turėtų būti ketverius metus. Praktika rodo, kad būtent per tiek laiko protingas žmogus sugeba apsirūpint.

Perlai atitenka kiaulėms

- Kaip įsivaizduojate Vilnių po tūkstančio ir vienerių metų?

- Esu optimistas. Todėl manau, kad viskas čia vėl atrodys taip pat natūraliai, kaip atrodė prieš tūkstantį ir vienerius metus. Žmogeliai paberia perlus, bet galų gale viskas kiaulėms atitenka.

- Jeigu būtų nuspręsta J.Erlickui pastatyti paminklą, koks jis turėtų būti ir kur jis turėtų stovėti?

- Paminklai reikalingi tam, kad girtas vilnietis ar Vilniaus svečias galėtų atsiremt ir nusišlapint. Aišku, kad paminklų trūksta. Paminklas turėtų būti liaunas, patogus įsitverti, stovėti netoli jūros, Prezidentūros ar kitų pamėgtų šlapinimosi vietų. O šventėms reikalingi ne tik stacionarūs, bet ir kilnojami paminklai. Virtinės paminklų.

Kas be ko, šlapinasi ir blaivininkai. Todėl dalis paminklų turėtų būti stambesni, tuščiaviduriai ir su durelėm, – kad kultūringas pilietis galėtų užsidaręs atlikt savo reikalus. Aišku, tokio paminklo viduje žmogus rastų ir vinim prikaltą, paminkštintą mano knygą.

Užvertų paminklo dureles fiziškai palengvėjęs, o dvasiškai praturtėjęs.

Ir miesto puošmena, ir išspręsta problema! Kokio geresnio paminklo raštininkui bereik?