Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Balandžio burbulai ir kiti svarbūs dalykai

gegužė 5, 2010 9:03 am Juozas Proza

Reikalingi reiškiniai

-…neatsakingai pūtė burbulus… Daugiau to nebus… Taip kalbėjo Televizorius. Nušluosčiau aprasojusį ekraną. „Paseno mano Televizorius ir nušneka. Reiks naują pirkt. Su skystais kristalais. Tokiam turbūt neužkalkėja mikroschemos, toks ir parodys teisingai, ir pašnekės su protu…“

Pridengiau tą vargšą skuduru ir išėjau iš namų. „Burbulų mat nebereik! – stebėjaus. – Kas tada liktų? Juk viskas yra burbulai. Politika, menas… Gyvenimo prasmė – burbulas. O visi tik pučia, pučia… Ir tai gerai! Jei nepūstų, gyvenime nebūtų vėjo, viskas sustingtų. O jei neišpūstų burbulų, nebūtų grožio….“

Pro šalį aktyviai burbuliuodami žengė vyrai ir moterys. Visados pavydėjau žmonėms, kurie daug kalba, o nepavargsta. Priešingai! Išpylę žodžius kitam į ausis, pasijunta dar energingesni. Užpiltieji gi ilgai apduję kapanojasi… Manding, vieni yra siųstuvai, o kiti imtuvai. Įdomu, kad net seni siųstuvai dirba kaip nauji, o visi imtuvai išklerę…

Man patiktų, jei kalbėti būtų draudžiama nuo šešių vakaro iki aštuonių ryto. Aišku, dideliuose miestuose galėtų veikti specialios kalbyklos, nes yra ligonių, kurie negali nekalbėt… O kai priprastume prie tylos, tai išsižiotume tik norėdami nusižiovaut. Ar gyvenimas netaptų gražesnis?..

- Kaip gyveni?

Pakėliau galvą – ėgi tai pūtikas Pūtys!

Iš papratimo krustelėjo smegenys ir burnoj uždarytus žodžius ėmė rikiuoti įvairiais galimų atsakymų desantais. Bet šįsyk tokia kariška tvarka man pasirodė kaip žmogaus teisių pažeidimas. Todėl tik prasižiojau ir leidau žodžiams tekėti natūralia vaga:

- Brlblū.

- O kas naujo?

- Ob.

Šitaip mikliai vos ištartą b įtraukęs atgal į burną, maniau aiškiai parodęs pašnekovui, kad pokalbis baigtas. Buvau labai patenkintas savimi: nėmaž negalvodamas, ką pasakyti, pasakiau būtent tai, ką galvoju.

Pūtys pasidėjo prie kojų skrybėlę, išsitraukė birbynę ir ėmė pūst. Skystas garsas priminė būseną po sočios vakarienės, todėl nuėjau pas Pūtienę ir atsisėdau kertėj.

- Jūs vis tylit, – skundėsi Pūtienė. – Sunku tokį suprast.

„O man ir nereik, kad mane suprastų, – mintijau. – Kai supranta, tampi nebeįdomus. Būtent todėl ir įsimylim įtartinus nepažįstamus, nes jų dar nesuprantam. Retas atvejis, kad įsimylėtum žmogų po dešimties metų pažinties“.

- Nagi, pasakykite ką nors, – ragino Pūtienė.

- Aš myliu jus, – leptelėjau.

Mačiau, kaip šie nieko man nereiškiantys slidūs žodeliai vikriai šmurkštelėjo į praviras Pūtienės ausis, o jau po akimirkos išlėkė iš jos akių, pavirtę didžiuliais spindinčiais burbulais. Paskraidę po kambarį burbulai pakibo viršum lovos, ta sugirgždėjo, bet gan lengvai pasislinko mano pusėn.

- Jūs nuostabi, – vėl pasakiau nei šį, nei tą.

Lova prislinko dar arčiau. Tai nenustebino – žinojau atvejų, kai daiktai pajudinami mintimis. O jau žodžiais!.. Ir kuo kvailesni žodžiai, tuo lengviau jais gali ką nori išjudint, chaosą sukelt… Taip yra todėl, kad tušti žodžiai turi savybę pavirst tuščiaviduriais didžiulės keliamosios galios burbulais. O va prasmingus žodžius reik kaip akmenis nešiot…

Be burbulų mes greit priburbuliuotume.

Apšvietimo reforma

Gyvenimas įgyja prasmę tada, kai tave parodo per televiziją. Todėl kiekvienas gyventojas turėtų bent sykį per metus profilaktiškai ten pasirodyt.

Betgi būna, žmogus jaučia, kad kažkas negerai, o delsia… Artimieji kreipiasi pagalbos tik tada, kai ligoniui jau net geriausia komercinė televizija nebegali padėt. Aišku, televizijos stengiasi ir tokiais atvejais. Deja, net stambiu planu parodytas skenduolis ar pakaruoklis dažniausiai nebeatgyja.

Užtat geraširdžiai operatoriai kartais patys vyksta į nuošalias pilaites ir ten randa tokių sunkių ligonių, kurie, nesuvokdami savo padėties rimtumo, atsisako persišviesti ar net puola ant aparato su kumščiais. Tokiems skiriamas ilgalaikis švitinimas iš penkių televizijų. Nors kartais ir tai nebepadeda.

O va laiku persišvietus, galima apsisaugoti nuo daugelio ligų, taip pat ir tų, kurios nūnai laikomos nepagydomom: korupcijos, balotiravimosi manijos… Vienkartinė televizijos dozė nekenksminga net pensininkui, nors gali būti, kad kelias dienas jausitės pasipūtęs. Bet tai panašu į sveiką pasitikėjimą savimi. (Savimi pasitikintis pensininkas – itin įdomus, neištyrinėtas reiškinys!)

Tie, kurie persišviečia sykį per savaitę arba dažniau, suserga žvaigždžių liga. Staiga nutraukus procedūras pasireiškia abstinencijos sindromas, bet po pusmečio išnyksta. Po teisybei, šios ligos baimė perdėta, simptomai labiau vargina ligonio artimuosius , nei patį ligonį. Itin pavojingas – užtat nepavydėkim, kad gerai mokamas – televizijos vedėjų darbas. Nuolat bendraudami su ligoniais, suserga patys. Daugelis jų kadais anaiptol nebuvo tokie, kokius matome šiandien. Kai kurie ir dabar dar ne visai…

Tačiau būrys net Seime atsidūrė.

Tiesa, juos ten palydėjo ligoniai, laiku patys nepersišvietę ir neįgiję imuniteto žvaigždžių skleidžiamai spinduliuotei. Užtat ir pikta, kad tokie apkiautėliai dar giriasi: nėsyk nebuvau televizijoj – ir nieko! Jaučiuos normaliai.

Bet štai toks neva normalus pilietis, atvestas televizijon, tuoj ima bliaut, straksėt it oželis… Šitaip išaiškėja lėtinės ligos, televizininkų žargonu vadinamos talentais. Jei talentą laiku pastebėsi ir neleisi jam skleistis, gali būti, kad toks žmogus taip ir liks geru stalium, siuvėju, santechniku… Ir Lietuvai bus geriau.

Rezultatai

Bendras vidaus durnumas (BVD) paaiškėja per rinkimus. Jau nustatyta, kad per dvidešimt metų BVD nėmaž nepasikeitė, todėl manoma, kad nesikeis ir ateity. Įdomu, kad atskiro lietuvio BVD yra mažesnis, nei Lietuvos vidurkis. Tai regėti ir plika akimi: vienas visados renka geriausius, o visi išrenka blogiausius. Savo ruožtu vienas narys neatrodo toks bukas kaip visas Seimas. Yra apskaičiuota: jei BVD pavyktų sumažinti vos vienu procentu, gyvenimas pagerėtų net dešimčia. Bet kaip jį sumažint? Kol kas visos pastangos bevaisės. Manding, tai užduotis šviesesniems ateities protams. Mums gi tepadeda suvokimas, kad nors šį tą turim stabilaus.

Dar kartą apie tą patį

Tikrai sakau jums: nesirūpinkim, ką valgysim, kuom rėdysimės. Kai liks čia tik trys tūkstančiai lietuvių, mums įsteigs rezervatą. Nes ką gi kinai Lietuvoj parodytų savo svečiams? Kinų restoraną?

O va lietuviai šoks kepurines, droš kryžius… Kurie nemokės nei drožt, nei šokt – galės valdyti. Mat bus sukurtas ir nedidukas Lietuvos valstybės modelis. Svečiai turės progą ne tik susipažinti su mūsų papročiais, bet ir pasimokyti iš svetimų klaidų. Laimė, kad mus globos būtent kinai! Įsivaizduokim, japonai… Tie gi padirbtų gerą Lietuvos valstybės modelį. O va kinų padirbtasai – paeis ir sustos, vėl paeis ir vėl… Kaip tikra Lietuvos valstybė.

Žydras kraštelis vilties

Pas mus atėjo moteris!

Na, ne visai moteris – žmonos giminaitė. Bet aš vis tiek pagyvėjau. Tik va maniškė… Kaip tą iš namų išgrūst?

- Gaisras! – rikteliu.

- Nekreipk dėmesio, – aiškina viešniai pati. – Jam dabar toks amžius… Paraudęs lendu po stalu ir žaidžiu su dirbtiniais kiškučiais. Žinau, kad tiems atrodau labai gudrus. O jos gurkšnoja iš mažų taurelių, plepa apie vyrus… Man taip nuobodu! Pagaliau žmona šūkteli:

- Eik šen, Juozuk! Padeklamuok tetai eilėraštį.

Išraustu it burokas, bet deklamuoju, nes labai noriu tai poniai patikt.

- Oho kaip jis sugeba! – stebisi ši.

Patenkinta žmona pašiaušia man plaukus.

- Juozukas pats ir parašė!

- O mano stuobrys tik skaityt temoka, – vypteli viešnia. – Ir tik žurnalą…

Čia ji sukužda maniškei į ausį. Bet aš nugirstu: „…su plikom bobom.“ Kad suspurdės širdelė!

- O dabar Juozukas dar padainuos! – skelbia pati. Aš dainuoju, mušu būgnelį ir net kojytėm patrepsiu. – Gerai tokį namie laikyt, – pavydi ponia. – Bet ir vargo kiek!.. – atsidūsta žmona. – Šuniukas būtų geriau… – Kad ir tie dabar turi teises. Aš į savo kiemsargį jau kreipiuosi: „jūs…“ – Sunku su augintiniais…

Aš pabaigiu dainelę ir nusilenkiu. Viešnia ploja, o maniškė tik per užpakalį pliaukšteli.

- Dabar bėk sau.

Ir jos vėl ima plepėt. O man taip norisi, kad ponia žiūrėtų į mane savo žydrom akim… Lendu prie stalo, net bandau taurelę pasiekt.

- Tu jau didelis, Jūzap, – subara žmona. – Pasėdėk vienas kampe.

Sėdžiu, ašaros tvenkiasi akyse. Gal pavartyt kokį žurnalą? Aš skaityčiau net filosofines knygas, jei tos būtų su plikom bobom. Bet ten vis vyrai su barzdom… Todėl nieko nesuprantu. Keletą suplėšiau ir prisidirbau lėktuvėlių…

Sunku man čia būt. Kad nors ta ponia pamyluotų… Įlipu į vonią ir imu rėkt:

- Gelbėkit!

Žmona tikrai neateis. Bet svetimas žmogus gali pagalbos ranką ištiest…

Kartūs nelygybės vaisiai Niekas negali būti lygesnis už kitus. Todėl vaikus irgi reiktų baust už prievartą prieš suaugusius. Ateik į šeimą, kur yra mažvaikių… Tuoj tave ims tampyt už ūsų, durnus piešinius kaišiot, dar durnesnius eilėraštukus deklamuot… – Suski prakeiktas! Man neįdomūs nei tavo piešiniai, nei tu pats! Štai ką svečias norėtų vaikui pasakyt. Bet jis tyli ar net vaidina, kad viskas gerai. Tokia aukos pozicija tik padidina vaiko agresiją. Visa tai vyksta tyliai (ir net garsiai!) pritariant tėvams. Aišku, tokius reiktų bausti kaip bendrininkus. O nedaroma nieko. Tad ir nesistebėkime, kad kai kurie smurtą patyrę suaugėliai, likę su vaiku vienudu, patys ima smurtaut.

Optimistinė tragedija

Apžiūrėjęs kūną, daktaras tarė:

- Pasmaugtas mokesčiais. Komisaras krapštė pakaušį.

- Kas drįso tokiu iškreiptu būdu smaugt? Korespondentas priminė:

- Tai ne pirmas atvejis. Šitaip pasmaugtų rasta ir kituose miestuose. Įtariama, kad veikia gerai organizuota iškrypėlių maniakų grupuotė.

- Surast ir susodint visus iki gyvos galvos! – grūmojo komisaras. Atrodė labai rūstus. Tokie turi laimėt. Tik dar ne šitam kūriny ir ne šitais metais.

Balandžio burbulai ir kiti svarbūs dalykai10.01017