Paskutinė kryžkelė
lapkritis 4, 2009 1:48 pm PrisimynimaiPrisimenu, sėdėjau prie stalo ir rašiau: „Yra laisvė rašyt, ką nori. O valgyt?”
Pakabinau plunksną ir peržvelgiau pastarojo dešimtmečio meniu. Plika akim matėsi, kad iš visų laisvės rūšių būtent ši buvo daugiausia kartų pažeista.
Ūmai išgirdau nemalonų bosą:
- Kas skaito, rašo…
Dėbtelėjau pro langą. Prie vartų rymojo kalbanti Biliūno katė. Paleidau dvi strėles…
Tą pačią naktį apsisprendžiau: rašomąjį stalą perdirbsiu į valgomąjį! Tučtuojau panorau prie tokio sėdėt. Deja, net pusę metų užtruko parengiamieji darbai: reikėjo nutiesti komunikacijas, apskaičiuoti planetų trajektorijas, perversti kalnus specialiosios literatūros.
Bet pirmąjį Velykų sekmadienį buvau pasirengęs: laikiau rankose pjūklą, kirvį, grąžtą ir septynis švediškus strypelius – svajojau apie švediško profilio stalą.
Pirmiausia nupjoviau stalui kojas, o likusią dalį svertų bei skridinių pagalba pakėliau iki lubų ir lynų sistema išvairavau į prieškambarį. Tarpdury prisiminiau garsųjį Stepheno Hawkingo dėsnį: „Jei stalas yra keturkampis, vadinasi, jis nėra apvalus”. Maniškis kaip tik ir buvo toks. Nusviro rankos… Ir vis dėlto neapleido nuojauta, kad kiekvienas keturkampis viduje yra apvalainas. Stvėręs pjūklą, nurėžiau kampus. Galvoje įsižiebė žvaigždės…
Įkvėptas trūktelėjau svertą ir stalas pajudėjo į pietus. Baisus girgždesys, tarsi milžinkapiuos laužytų kaulus!.. Bet ir tai manęs nesustabdė. Netrukus stalas pakibo ties Europos centru, kuris, kaip ir buvau apskaičiavęs, būtent šiąnakt buvo persunkęs mano virtuvėn.
Grindyse išgręžiau septynias skyles ir įsukau ten septynis švediškus strypelius. Ant jų ir nuleidau dangtį. Poliruotam paviršiuje iškirtau angas lėkštėms, plačiosioms lėkštėms ir praplatintai rusiškai lėkštei. Pakabinau lizdą žiniasklaidai, o gūžtą Atėnų pelėdai švystelėjau pro langą.
Pirmą sykį po nerūpestingos vaikystės pasijutau padėties viešpats. Tai svaigino. Paskambinęs žmonai, pranešiau:
- Atlikta.
Geroji moteris kaipmat grįžo iš Prahos su gėlėm ir salotom.
Salotas laikė dešinėj rankoj ir jų buvo daugiau. Gėles vežusi dėl to, kad…
- Daugiau jokių „kad”! – riktelėjau.
Susijaudinę griuvom po stalu ir pradėjom mūsų pirmąjį Antrekotą. Vėliau buvo Šnicelis, Steikas, Baltazaras… Iš viso net dvylika!
Loading ...