Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Apie šviesą ir tiesą

sausis 14, 2010 8:35 am Juozas Prisimynimai

Ar jums teko lankytis Vasiliausko svetainėje?

Vasiliausko svetainė niekuom neprimena nūnai madingos „Delfi”, kur valandų valandom gali diskutuot su elegantiškais ponais. Užtat čia išsaugoti visi nacionaliniai bruožai ir net kai kurie baldai.

Štai kairiajame kampe regime net sofą lovą! Ir šeimininkas drybso šalia jos.

Atsiveria durys ir įeina Vasiliauskienė. Šiuo metu ji panaši į sąvaržėlę iš kompiuterio: skėsčioja rankom, kraipo galvą – reiškia begalinę nuostabą.

- Alaus parsinešei! O kur pienas?

Vasiliauskas susimąsto. Tikrai! Kurgi pienas? Išverčia kelnių kišenes, dirsteli po lova. Kur tu rasi tokį daiktą!..

- Turbūt parduotuvėj. Nusiramink, brangioji. Pieno žvaigždės tai jau neprapuls! – dėl visa ko patikrina stalčius. – Sūrio irgi nėr! Bet aš numanau, kur anas. Mūsiškių užverbuoti pieno produktai integruojasi į alaus struktūras. Tarp kitko, sūris visados buvo netradicinės orientacijos…

Vasiliauskienė eina virtuvėn. Ant stalo peilis, ir moteris ūmai prisimena amžinatilsį Antano Pavlovičiaus žodžius: jei ant stalo guli peilis, po stalu privalo gulėt lavonas…

Vasiliauskas sugniaužia kumščius. „Kol aš gyvas, pieno žvaigždės čia neįsiveis! Dar pažiūrėsim, kas ką…”

Žvaigždžių jis nekenčia iš visos širdies. Pieno perdirbėjai lobsta, ant pinigų maišų voliojasi. O štai alaus perdirbėjai praranda paskutinius centus ir sveikatą ir dažnai voliojasi ant grindų, vargiai benušliauždami iki kriauklės. Visa laimė, kad perdirbęs vos dešimt litrų jau gali susisiekt su kitais pasauliais ir tik po savaitės ar daugiau – atgalios grįžt. Ir pramoga, ir astronomija.

Kas be ko, pasitaiko: žmonos su virtuvės kombainais bei kita namų ūkio technika užblokuoja visus kelius parduotuvėn. Silpnesni vyrai atsistatydina. Bet senosios gvardijos – nepalauši.

- Dėl ko nedirbi? – šaukia pati.

- Ar tai aš nedirbu? – Vasiliauskas, įskaudintas ligi sielos gelmių, užsiverčia dar vieną butelį.

Seniai nujautė, kad gyvenimui gerėjant eis vienišyn. O nūnai gyvenimas pagerėjo visiems, tik ne jam. Geram žmogui negali pagerėt be priežasties.

Kad pagerėjo kitiems, tą suprato išvydęs pajūrį užplūdusias minias. Ratuoti, batuoti!.. Ir anaiptol ne visi vien politikai bei galvažudžiai, kaip anksčiau manyta… „Reiškia, ir mužikas išmoko gerai gyvent, — su kartėliu mąsto Vasiliauskas. – Likau vienas. Tuo geriau. Būsiu paskelbtas kultūros paminklu – ekskursijos alų vežios… O vis dėlto įdomu, kaip jiems pavyko. At­skirai pasišnekėjus, kiekvienas skurdžius. O sudėjus krūvon kažkodėl išeina pasiturintis vidurinis sluoksnis”.

Jis pats per daugelį metų buvo taip įpratęs prie blogo gyvenimo, kad už jokius pinigus nebūtų keitęs įpročių.

- Kiti mat dirba! – karčiai šypteli. – Štai mūsų kaimynas, jaunasis verslininkas Ramanauskas, eksportuoja iš Kinijos dantų krapštukus. Oho kaip gyvena! Važinėja visureigiu, visur kviečiamas, nuolat sėdi Premjero kairėj, Prezidento dešinėj. Grožio karalienės šniūrais krinta jam po kojom… Tik argi tai darbas?

Juk dar taip neseniai krapštukais čia niekas nemokėjo naudotis. O svarbiausia – nė reikalo nebuvo! Dantis kuo puikiausiai iškrapštydavai kumščiu…

Pravėręs langą rikteli:

- Tai kur link viskas krypsta, pons Ramanauskai? Ką po metų kitų krapštysim? Bene jau nebėr ką dirbt Lietuvoj? Štai kas išeina, kai gyvenimas gerinamas be jokios sistemos!

Treptelėjęs koja priduria:

- Jei papūsi man į rūrą, gausi sąskaitą faktūrą!

Vasiliauskas žino, kad verslininkai bijo tokių žodžių. Tikrai!

Po langais staugę jaguarai kaipmat išsilaksto į šalis.

Nusispjovęs žengs parduotuvėn. O čia kur buvus, kur nebuvus – pati ant kelio.

- Nepraeisi!

- Viskas praeina, – atsako vyras.

Moteris atsidūsta ir smeigia peiliu jam į pilvą.

„Štai jos, alaus perdirbėjų problemos! – karčiai šypteli Vasiliauskas. – Ar gali tatai palygint su pieno žvaigždžių rūpestėliais, dantų krapštytojų vargeliais?..”

- Alio! Greitoji! – susijaudinusi šaukia ragelin Vasiliauskienė. – Kas yr?.. Skrandis… Kad nežinau… Gal rūgštingumas padidėjęs…

Štai dabar vėl pasirodau aš. Prisimenat? Žmogus su skylamušiu.

Mano gyvenimas gerokai pasikeitė. Turėdamas modernų skylamušį, be vargo įsidarbinau STT (senelių tramdymo tarnyboje) prie Sveikatos ministerijos. Atlyginimas geras, darbas nesunkus, o ir sekasi – nieko nuostabaus, kad ėmiau pasitikėt savimi. Būtojo kuklumo nė padujų!

Su greitosios pagalbos gydytoju vakarais mėgstu šaškėm žaist.

Kuris pralaimi, tas ir važiuoja pas ligonį. Dažniausiai ši priedermė kliūva man. Apie ligas ir vaistus, aišku, ničnieko nenutuokiu. Bet man smagu pabendraut su žmonėmis. O jei po kurio laiko pamatau buvusį pacientą gyvą – triskart smagiau.

Ne visi dar sulaukėję, ne visi…

- Kuom skundžiamės? – apžvelgiu teritoriją.

Moteris, apkabinusi vyrą, paisto nei šį, nei tą:

- Myliu tave, o Vasiliauskai!..

Vargšei, ko gero, anafilaksinis šokas. O vyrelis drybso žarnas išvertęs…

- Ak, moterys! – atsidūstu. – Kiek daug nepatogumų pridaro klaidinga nuostata, neva kelias į vyro širdį einąs per skrandį.

- Tai ką daryt? – ji grąžo rankas.

- Gana saviveiklos, – sakau. – Šiais laikais visus rūpesčius reikia patikėt profesionalams.

Išsitraukiu iš vaistinėlės skylamušį ir pramušu Vasiliausko širdies srity keturias skylutes.

Seniukas dar bando stirent kojelėm. Ką tu bepristirensi…

- Viskas? – klausiu. – Gal kaimynai triukšmauja?

- Ne, ne… – ji graibosi piniginės.

- Ponia! – sulaikau ranką. -Jūs nieko neskolinga. Šios skylutės įtrauktos į kompensuojamų vaistų sąrašą. Beje, vyresnės grupės pacientams tik tiek ir kompensuojama. Bet ir gana.

Parodau jai, kur skrandis, kur tauresni organai – ateity gal pravers elementarios medicinos žinios.

Darbas liudija puikią kvalifikaciją, kitas ir aplodismentų palauktų. Bet aš tik nusilenkiu ir pasišalinu iš įvykio vietos.

Yra žmonių, kuriems nusispjaut į garbę. Politikai to niekad nesupras.

Apie šviesą ir tiesą9.21013