Pavojinga zona
vasaris 11, 2010 9:15 am PrisimynimaiEidamas iš Malkinės į Svečių kambarį, galvojau: „Gal į krosnį įlįst? Mes, lietuviai, privalom įdomūs europiečiams atrodyt”.
O buvo ten susirinkę belgai, anglai, olandai ir vienas vokietis su dresuota kepta antim.
Kad negaliu! Tokia keista šįryt tautinė savimonė. Matyt, vakar bulves kasiau…
- Išeikit, jei nepatinka! – riktelėjau.
Tie nekreipė dėmesio, todėl išėjau pats. Baimindamasis persekiojimo ėjau iš vakarų į virtuvę aplinkiniais keliais – per balkoną, Baltąją salę… Vienu metu apleido jėgos, suabejojau savimi, pamaniau nebeįveiksiąs man skirto kelio. Beje, nė nežinojau, kiek to kelio skirta, kas jį man skyrė ir už ką? Tik žinojau, kad ne visiems skiria – būtini titulai ir nuopelnai. Ar aš galėjau tokių turėt?
Idant nusipelnyčiau, prisėdau ant kelnių ir parašiau vėliau plačiai išgarsėjusius, bet tuomet dar niekam nežinomus „Juozapo laiškus jonaviečiams”. Pirmajame, be kita ko, rašiau: „…ak, tai ir jūs, jonaviečiai, trokštate, kad Prezidentas būtų moralinis autoritetas? Galių neturi, o visagalis mat gali būt? Kam jums to reik, apakėliai? Jeigu patys nieko neišmanote, kas gi jums gali proto duot? Jeigu esate maži – kas jus gali padidint?
Sakau jums: jeigu patys turėtumėt moralės, jokie autoritetai jums būtų nereikalingi. Tad mažiau gerkite, liesiau valgykite, susilaikykite nuo kūno geidulių…”
Ir t. t. Protingam žmogui tai neįdomu.
Užklijavęs laišką pleistru, įmečiau jį į specialiąją kriauklę, spūstelėjau specialųjį klavišą ir laiškas nuūžė Jonavos pusėn. Aš gi, kiek pasistiprinęs virtuvėj, pravėriau vonios duris…
Žydram vandeny turškėsi gal tuzinas ponių. O visos nuogos, dailios, riebios! Dar antra tiek jų sėdėjo ant kranto ir lošė moteriškom kortom.
Paskambinau kiemsargiui. Tas nuožmus senis su kastuvu atvyko po pusvalandžio. Greitai visur čia telkšojo raudoni klanai.
Daviau jam dešimt litų ir išsivaliau dantis.
Dabar galėjau ramus keliaut link Paradinių. Kirtęs Kanceliariją, patekau į Priimamąjį. Nuogąstavau, kad gali kas nors mane priimt, laimė, taip nenutiko, tad traukiau toliau ir pasiekiau Botanikos sodą. Iš ten – nebetoli Prieškambaris, kur visados jaučiaus jau kaip ne namie. Stabtelėjęs ant slenksčio, žvelgiau pietuosna – ten, Vaikų kambary, krykštė vaikai, daugiausia spalvotieji. Vaikų aš turiu dvylika ir net dešimt iš jų – spalvoti. Aišku, balti gražesni. Bet baltus sunkiau augint – greičiau išsipurvina. Mano amžiuj jau reikia ne mados, o patogumo žiūrėt.
- Vaikeliai! – pašaukiau.
Tie supuolė būriu, kaišiojo man po nosim dar nieko nesuprantančius pliušinius meškiukus. Ašaros pasruvo iš akių.
- Teks jums, vaikeliai, be tėvo augt, – pranešiau. – Aukite neskubėdami, pasidairydami, kurion pusėn patogiau, ir galėsit augti ne iki šešiolikos, o iki šešiasdešimties ar net ilgiau. Žinau, jus vilioja paslaptingas suaugusiųjų pasaulis. Bet žinokit: kas nevagia, nemeluoja ir nesvetimauja – tam jokių paslapčių ten nėra. Darbas, vargas ir televizorius. Tad galit ir visai neaugt…
Kas tau klausys! Vienas augo stačiai akyse – net kaulai tratėjo. Vaikai, kaip ir svečiai – tik savim susirūpinę. Beje, visi vaikai po tam tikro laiko tampa svečiais. Aišku, jei esi pakankamai griežtas tėvas. Bet jeigu nuolaidaus būdo – greitai pats gali tapti svečiu savo namuose. Pagautas ūmaus pykčio, ketinau visus vaikus sukraut į krosnį, bet prisiminiau, kad dabar man jau tas pats – aš juk išeinu.
Prieš savo valią palaiminau juos, o kai kuriems, labiau išdykusiems, net suteikiau paskutinį patepimą. Tada palikau man priešišką Vaikystės šalį ir netrukus priėjau Prieškambarį. Ant Garbės lentos kabojo mano skrybėlė, tačiau pati garbė buvo nuplėšta, o plunksna iš skrybėlės – išrauta. Tai vis svečių darbeliai! Baisiausiai susinervinau, nes plunksna man mirtinai reikalinga – privalau kas vakarą iš įvairių mokslo knygų išsirašyti, ką sakysiu rytą sutiktiems svečiams. Tarkim, žmona pareiškia: „Labas rytas!” Aišku, man iškart ant liežuvio atsakymas: „Eik tu!..” Bet ar tikrai šis atsakymas teisingas? Išsitraukiu kortelių sistemą ir ieškau. Praeina mažiau nei pusvalandis ir štai rezultatas: „Labas!” – atsakau. Puikus, daugsyk įvairiose amžiaus grupėse patikrintas variantas – pats tokio niekaip nesugalvosi. Juolab taip greitai.
Bet vėl prisiminiau – aš taigi išeinu! Nieko daugiau nebesutiksiu! Tapo labai labai gera. Įsibrukau užantin lentą – čia bus iš naujo rašoma garbė – ir atvėriau duris į kitokį gyvenimą…
a WordPress rating system
Loading ...