Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Kaip įsigyti invalidumą ir daryti įtaką po savim

liepa 5, 2015 1:30 pm Juozas Proza

Pavydžiu senovės lietuviams, kurie į mūšį eidavo žinodami, kad nieko baisaus nenutiks. Na, nudurs, papjaus, galvą nukirs… Susirėmimas buvo intymus aktas, ir net paskutinę gyvenimo akimirką matydavai žmogaus akis, nes priešas, su kuriuo tu susiremi lauke, nėra joks priešas. Tai toks pat kvailys kaip ir tu. Priešai visados sėdi kremliuose ir valdovų rūmuose.

1.

Dabar ne pjauna, o likviduoja. Ne po vieną, o kuopomis, tautomis… Dabar tikrai nepamatysi ir nepasidžiaugsi, kaip blyksteli saulėj artėdami prie gerklės tau ir tik tau skirti kalavijo ašmenys.

O kol užsimoja, kol šnioja, dar gali ir šnektelt:

– Ar viskas gerai?

– Aš puikiai jaučiuos!

Kalavijas – čekšt! – ir atskiria kalbančią galvą nuo kūno.

Argi taip ne gražiau?

Juolab – ir sveika. Juk tu – su šarvais. Vasara… Karštis neapsakomas… Kūnas pasmirdęs… Utėlės šmirinėja po šarvais…

Tą dieną, kai buvo išrastas parakas, nebeliko nieko intymaus, ir žmonės suprato: kariauti kvaila. Bet… Protas – sau, įpročiai – sau…

Užuot kariavus, geriau žiūrėti filmus apie karą. Ten ir sprogimų garsą gali pritildyt, ir mūšio laukas nedvokia. Pagaliau kas gi sugalvos daugiau pritrenkiančių efektų – pusgirtis puskarininkis ar Holivudo scenaristai?

Ką čia naujo beprikariausi?..

2.

– …atiduoti gyvybę už Tėvynę, – pabaigė maršalas Oleka.

Visi plojom. Tik kiemsargis užsispyrė: neduosiu, ir kvit.

– O kam tau gyvybė? – klausėm.

– O gal pravers…

Bet vėliau, kai likom dviese, prisipažino:

– Gyvybę atiduoti aš galėčiau, jei tvirtai žinočiau, kad ims visą. O jeigu dalimis? Ir kas tada liks man? Vis galvoju: ar sviedinys nutrauks abi kojas, ar vieną? O gal kojos liks, bet nutrauks rankas? Kažin, kaip geriau?

– Visaip gerai, – atsakau. – Antraip negi taip skubėtume kariaut?

Jis muistosi, raudonuoja.

O jei nutrauks tik…

– Irgi bus gerai, – guodžiu. – Nebereiks valkiotis pas visokias…

– O jei galvą nutrauks?

– Nelabai tu ja ir naudojies…

Žmogus atsidūsta su palengvėjimu. Žiūriu, kaip jis nueina dviem kojom. Ir man atrodo – šitaip patogiau.

3.

Gražulis vėl sušuko:

– Už Lietuvą, vyrai!

Mažiulis atsakė:

– Bepigu, tupint šiltam televizoriuj, šaukt į karą. Įtariu, kad jūs net nebuvot išėję į lauką drengiant šlapdribai.

Tik tas, kieno galvoj tirštas smetoniškas rūkas, gali vaizduotis, kad partizanui ir šiandien gana ginklo ir puslitrio.

Prasipūskit! Nebe tie laikai! Jaunas žmogus dabar nežengs nė žingsnio be kompiuterio ir telefono. O partizaną su tokiais daikčiukais lengva užpelenguot.

Uždrausit tai neštis?

O jaunuolis atsakys: patys partizanaukit.

Šiandien į mišką eis nebent tie, kam per šešiasdešimt – mes gi vis tiek nemokam prie interneto prisijungt.

O kas partizano buitim pasirūpins?

Anuomet vyrai išeidavo iš varganų kaimo lūšnų ir sulįsdavo į bunkerius, ne kažkiek besiskiriančius nuo tų lūšnelių.

Dabar, išėję iš miesto butų su visais patogumais, aišku, norėsim ir miške patogiai įsikurt. O komunikacijos tai nenutiestos…

Bet esam Europos Sąjungos nariai, tad galim partizanauti, kur mums patinka. Aš patrauksiu Ispanijon – ten ir šilčiau, ir rusas pasieks vėliau.

O Lietuvoj tegu partizanauja vietiniai veikėjai, nes turi didelę tamsoj atliekamų veiksmų patirtį ir jau yra gerai įsitvirtinę gamtoje.

Taip taręs Mažiulis užsivertė puslitrį, ir Gražulis prapuolė jam iš akių.

4.

– Negiedokit, lakštingalos! – subariau. – Netrukdykit kareiviams miegot.

Lakštingalos užsičiaupė. Bet aš mačiau, kad baisiausiai įsižeidusios.

Kas man rūp… Kitkas kelia nerimą: kodėl taip netraukia į karą?

Bet ir miegot įgriso… Pakilau iš lovos ir vos pavilkdamas kojas žengiau pro duris į frontą… Ir laimė, kad spėjau prisimint: ėgi neapjuosiau žmonos skaistybės diržu!

Nedelsdamas nuskubėjau pas kalvį. Diržą vaizdavaus kaip sunkų geležinį daiktą, užtat kaip buvau nustebintas! Lengvučiai skaistybės diržai iš aliuminio, plastiko ir dar kažkokių neregėtų medžiagų, anot kalvio, pačių naujausių ir tvirčiausių, naudojamų tik kosminiuose laivuose.

Bet užvis labiau mane domino užraktai.

Vėlgi vaizdavaus sunkią pakabinamą spyną, didžiulį raktą, o kalvis pasiūlė elektroninį užraktą, valdomą pulteliu.

– Trejų metų garantija, – sakė. – Ilgiau karai nė netrunka.

Dar pasiūlė nemokamą lipduką su kaukole, klijuojamą ant kaktos.

– O jei koks užnugario žiurkinas vis tiek ims mano bobą knebinėt?

– Užkauks signalizacija.

– Netgi šitaip! – stebėjaus.

– O kaipgi! – pūtėsi meistras. – Jei žmona dar nauja, siūlyčiau itin kokybišką trečio laipsnio signalizaciją. O jeigu modelis padėvėtas – kam išlaidaut… Šimtaprocentės garantijos vis tiek nėr, – meistras atsiduso. – Kad ir kiek tobulėtų technologijos, profesionalus alfonsas vis tiek atrakins. Bet nuo atsitiktinių mėgėjų tikrai apsaugos.

Išsirinkau geriausią. Maniškė vis priekaištauja, kad šykštuolis… Ot tai dabar apsidžiaugs tokią prašmatnią dovaną gavus!

Net kojos palengvėjo – visai kitaip karan žengsiu.

5.

Neperžengęs fronto linijos, vėl suku atgal…

– Kuom skundžiamės? – klausia daktaras.

– Nuskausminkit mane.

– Ką skauda?

– Dabar nieko. Bet jeigu į mane pataikys, tai ir skaudės.

– Pageidausit dalinės anestezijos?

– Kokios dar… Visai užmarinkit. Užmigdykit.

– Kaipgi tu kariausi be sąmonės??

Apie tai nebuvau pagalvojęs…

6.

Geriau aš pastovėsiu prie horizonto linijos. Va, ir daugiau mūsiškių būriuojasi…

– Tai ar eisit, vyrai, kariaut? – klausia Gražulis.

– Atsikvošėk! – subara Didžiulis. – Tokiam karšty! Įsivaizduok: skeveldra perplėš tau pilvą, išvirs viduriai, tuoj pat gi musės sulėks… Koks ten įdomumas? Žiemą vėlgi nesmagu ant sniego voliotis. Aš manau, Lietuvos žmonės yra pakankamai sąmoningi ir supranta: kariauti reikia spalio pradžioj, kol dar neįjungtas šildymas, nes tada vis tiek nemalonu namie sėdėt. Karas gali vykti kasdien, bet ne ilgiau kaip dvi savaites ir tik po dvi valandas.

– Po darbo?

– Kas benorės kariaut? – juokiasi Didžiulis. – Ne. Darbdavys privalo išleisti darbuotoją karan kaip į komandiruotę, ir su dienpinigiais.

– Per dvi valandas sunku bus laimėt.

– Mūsų šūkis: svarbu ne laimėt, o dalyvaut.

Visi plojam. Bet pakyla Mažiulis.

– Nesutinku, – pareiškia. – Taip, esant dabartinei tvarkai, mažosios šalys niekad nelaimės. Todėl teisinga būtų iš neutralių šalių sudaryti komisiją, kuri vertintų karo dalyvius ne pagal sugriovimų ir žudynių mastą, o pagal meistriškumą.

Suklūstam. O Didžiulis net klausos aparatą prasipučia.

– Palauksim, kol visoms šalims bus sudarytos vienodos sąlygos, – tęsia Mažiulis. – Štai krepšinio aikštėje, nepriklausomai nuo valstybės dydžio, visuomet grumiasi po penkis. Kodėl tokios pat taisyklės negalioja karo lauke? Tegu tankų mūšyje susirenka dvi komandos po dvylika tankų, bet į mūšio lauką išrieda tik startiniai penketai. Tada viską lems tankistų meistriškumas ir karvedžių sugebėjimai keisti taktiką, panaudoti atsarginius… Štai tuomet laimės geriausi, o kai kuriose rungtyse ir mūsiškiai. Jei ne tankų mūšyje po penkis, tai pėstininkų po penkiasdešimt… Moterys kariaus atskirai su lengvesniais moteriškais ginklais. Ne visose rungtyse, o tik tose, kur už Tėvynę galima gražiau krist. Juk viskas bus filmuojama.

– Laimėtojai gaus medalius! – krykštauja Didžiulis.

– Kvaily! – teisingai nurodė kolegos būseną Mažiulis. – Čiagi ne sportas. Laimėtojai gaus ką nori, kaip ir senamadiškam kare. Laimi lenkai – gauna Vilnių. Bet jei kitais metais nugalim mes – Vilnių atsiimam. Ir jokių ginčų.

– Kada gi taip bus? – grąžo rankas Gražulis. – Kada karai taps tokie gražūs ir teisingi?

– Ogi nuo rytdienos.

– Rusams nepatiks.

– Pripras, – atsako Mažiulis. – Sporte verda didesnės aistros nei kare, o rusai jau susivaldo ir net pralaimėdami nemeta į futbolo aikštę papildomų dalinių.

Sulig šiais žodžiais ir užverčiame paskutinį atgyvenusios ir amoralios pasaulio istorijos puslapį.

Kaip įsigyti invalidumą ir daryti įtaką po savim, 9.1 out of 10 based on 49 ratings