RSS

Ženklai, pranašaujantys protų pritekėjimą

10:26 am Proza

Nauji projektai

Jei atiduotume Vilnių lenkams, santykiai su Lenkija tikrai pagerėtų.

O tie gal net neimtų!

– Labai malonu, kad siūlot tokią dovaną. Bet mes puikiai suprantam, kad ir jums Vilnius brangus. Turėkit sau.

– Imkit gi! Ko čia dabar…

– Vilnius – jūsų.

– Bet jums labiau reik.

– Jūs be Vilniaus nenurimsit.

– Parėkausim ir nurimsim. Ne pirmas kartas.

– Bet kam mums tas Vilnius! Svarbiausia, kad parodėte dėmesį, gerą širdį ir politinę valią.

– Kad ir mums to Vilniaus nereik. Čia tiek parazitų…

– Atseit norėtumėte, kad paimtume Vilnių su visom jūsų valdžios įstaigom ir visais valdininkais?

– Tai akcija. Imi vieną, gauni…

– Ak, jūs klastūnai!..

– Seimas – Lietuvos širdis. Užkastumėt kur gražesnėj vietoj…Kiekvieno lenko sieloj nubustų pilsudskis. Lenkai šoktų ant žirgų ir iškeltų kardus.

– Jei užrašot Vilnių su dviguba V… Toks Vilnius – mūsų!

– Ir Kubilius – jūsų.

Lenkai rėkdami ir žegnodamiesi bėgtų nuo Lietuvos sienos.

– Su dviguba K!

Naivesni lenkai stabtelėtų ir susimąstytų.

– Su triguba!!!

Suvilioti lenkai žengtų artyn.

Bet dalis lenkų – gudrūs. Tie pristabdytų saviškius ir imtų derėtis su lietuviais.

– Veltui mums nieko nereik. Va, jei mainais paimtumėt Varšuvą su mūsiškiais…

– Jokiu būdu!

– Varšuvą su vienguba V!

Tada jau ir mūsų naivuoliai susimąstytų…

Derybos būtų sunkios, ir gal viskas baigtųsi tuom, kad Šalčininkus išmainytume į Punską, o Tomaševskį į Mickevičių…

Bet juk maloniau keistis dovanomis, o ne notomis.

Žvaigždės

Nuolat esu kviečiamas į priėmimus, į aukštuomenės vakarėlius…

Kai salonų liūtams ir jų patelėms ten viskas įgrysta, kai visi ima nuobodžiaut, renginio vedėjas skelbia:

– Dabar pasirodys bibliotekininkas Bė Bė!

Žengiu į areną sulopytais, bet švariais kultūrininko drabužiais, seniai tobulai išmoktu judesiu išsitraukiu storą tomą, strykteliu, rikteliu ir perplėšiu pusiau.

Damos spiegia ir kaišioja man už kelnaičių obligacijas su išsiuvinėtom pasimatymų datom. O man liūdna. Kad bent viena pamiltų ne kaip bibliotekininką, o kaip žmogų…

– Ar jūs ryjate knygas? – domisi apkūnesnės.

– O kaipgi!

– Prancūziškas?

– Visokias.

– O ką dar su knygom galima veikt?

Susuku brošiūrą vamzdeliu, įkišu kiaušinį ir papučiu. Kiaušinis tekšt į sieną.Visi ploja ir prašo pakartot.

– Jūs dirbat su ugnele! – giria ponai.

Man akyse šmėsteli begalinės sausų knygų stirtos. Jei ir toliau kils naftos kainos…

– Kol kas tik pasvajoju apie tai, – atsidūstu.

– Kaip tapti bibliotekininku? – teiraujasi ponvaikiai.

– Reikia būti labai drąsiam…

– Ar tiesa, kad jūsų rūšį paleis į kosmosą?

– Yra tokia programa…

Pavargau nuo dėmesio, norisi prigult, o žmona rodo pirštais ir visiems giriasi: „Mano augintinis!”

Kaip tai erzina, kiek esu aiškinęs, kad būti bibliotekininku – talentas, to neišmokysi, tai duota iš aukščiau…

Bet štai mane jau keičia neūžaugų cirkas.

Į areną išbėga būrys jauniklių ir pagyvenęs dresuotas mokytojas. Neūžaugos švilpia, angliškai keikiasi ir apmėto mokytoją prancūziškom bandelėm. Šis gaudo, ryja ir tuo pat metu vikriai perteikinėja gimtąjį žodį. Irgi talentas! Bet kokios liūdnos akelės…

Talentas – našta.

Grįžtu namo išsekęs, bet vis tiek pasislėpęs dar paskaitau keletą sakinių iš senos knygos. Šito triuko niekam nerodau.

Verslo klasė

– Kas tu toks? – sykį paklausė Vasiliauskienė.

„Kosmonautas”, – norėjo pameluot Vasiliauskas.

Paskui: „Vadybininkas.”

Bet galiausiai numojo ranka ir prisipažino:

– Turgaus prekeivis.

– Tu nemoki naudotis kasos aparatu!

– Nemoku.

– Ir niekada neišmoksi!

– Niekada.

Vasiliauskienė apkabinusi išbučiavo vyrą, o vakare dar prikepė labai gardžių pyragėlių su grybais.

Vasiliauskas valgė, žvelgė į savo moterį ir mąstė: „Kažin ar ji nesveika, ar myli mane tokį, koks aš esu, ar nori grybais nunuodyt?”

Bet neišdrįso paklaust.

Nauji žygiai

– Kai aš išeisiu… – pradėjo senelis Rėmelis.

– Toli nenueisi, – guodėm.

Nurimęs Rėmelis sėdėjo kertėj ir gadino orą.

– Vaikams reikalingas geras oras, – perspėjom.

– O kam vaikai reikalingi?

– Vaikai – mūsų ateitis…

– Kur ten! – juokės senelis. – Tai mes esam vaikų ateitis, nes visi jie ateis į mūsų vietą.

– Neikit į priekį, vaikai! – šaukėm.

Tie vis tiek ėjo. Buvom labai nusivylę.

Nauji džiaugsmai

– Ar darbas puošia žmogų? – paklausė K.

– Puošia, – atsakė P. – Tačiau ne tą, kuris dirba, o tą, kuriam dirbama.

– Ar pensinykas gali džiaugtis gyvenimu?

– Gali, jeigu moka džiaugtis, žiūrėdamas, kaip kiti gyvena.

– O ką daryt, jei gyvenimas praėjo pro šalį?

– Irgi džiaugtis. Kiek tokių, kuriuos gyvenimas sutraiškė!

– Vadinasi, viskuom reikia džiaugtis?

– Viskuom.

– Užmigdysiu tave, – atsiduso K.

Užmigdė, nudyręs kailį, pardavė švedams ir džiaugėsi.

Pašnekesiai observatorijoje

Prociesorius B. aiškino:

– Jei perskrostum vyro smegenis, tai pamatytum, kad daugiausia vietos ten užima ne modernios technologijos, ne prašmatnios vizijos, o paprasta medinė lova ir apversta nuoga boba.

– Moteris? – klausiau.

– Boba, – griežtai atsakė prociesorius.

– Taip negali būti! – šaukiau. – Vyrai žengia į priekį!

– Nes priekyje mato lovą.

– Lovą su kompiuteriu?

– Lovą su boba.

– Boba su kompiuteriu?

– Boba su užpakaliu.

– Užpakaly – kompiuteris?

– Jokio kompiuterio!

– Nesąmonė! Tada vyrai nežinotų, ką veikt lovoj! Tada jie išvis lovos nerastų…

Prociesorius atsiduso ir nuėjo į priekį…

Bet aš nebuvau tikras, kad suras…

Svajoti – gerai. Bet žinoti – dar geriau.

Laimės kūrinys

– Šiandien aš būsiu laimingas, kad ir kas būtų! – riktelėjau.

Mano riksmas sukėlė sniego laviną, ant galvos krito varveklis, atsidūriau ligoninėj. Seselė pakvietė į lovą.– Žmogus gali jaustis gerai, kad ir kur jis būtų! – juokiaus.

Bet vos atsigulę ėmėm ieškoti vienas kito, įėjo mano žmona, tardytoja.

– Jūs su kita? – paklausė.

Laimė, seselė spėjo paslėpt savyje mano daiktinius įrodymus, tad sušukau:

– Aš nieko neturiu!

Bet kaip sykis pro duris įžengė daktaras, ir žmona nurodė jam:

– Užmigdykite šitą vyrą.

– Tai jūsų vyras? – traukdamas instrumentus pasitikslino daktaras.

– Aš vyras savaime! – rėkiau.

Žmona padavė daktarui mano kilmės dokumentus. Šis tarė:

– Su savo vyru galit elgtis kaip tinkama. Bet geriau atiduot į prieglaudą.

– Nenoriu, kad jis kankintųsi, – melavo ta.

– Gal kas nors paimtų…

Su viltim pažvelgiau į seselę. Ta purtė galvą.

– Aš vieną jau laikau namuose. Dviese nesugyventų.

– Šitas dresuotas, – sakė žmona. – Moka ramiai tupėt prie televizoriaus.

– Bet anas koks pikčiurna, – rodė į daktarą seselė.

Kol jie tarėsi, aš spėjau paskambint teisėjui, ir žengdamas pro duris šis skelbė:

– Yra gyvūnų teisės…

– Kasparai! – sušuko žmona. – Į vietą!

Teisėjas pabruko mantiją ir susirangė ant kilimėlio.

Neįsivaizduoju, kaip tai galėtų baigtis, todėl baigiu…

Juozas ERLICKAS

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 9.8/10 (36 votes cast)
Ženklai, pranašaujantys protų pritekėjimą, 9.8 out of 10 based on 36 ratings
Patiko? Pasidalink su draugais!
    Komentarai bei pastebėjimai...

    Komentaras

    Įraše galima naudoti šias žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

    Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po moderatoriaus patvirtinimo.