RSS

Ženklai, pranašaujantys Antikryzo pasirodymą

10:30 am Proza

ŠaržasSunkus jų gyvenimas

Jaunesnysis mokslinis prokuroras Pontijus Pijokas troško būti geras specialistas.

– Už kiek galima apkaltinti nekaltą, kad nepasireikštų sąžinės graužaties simptomai? – klausė patarimo žmoną, vidaus organų tyrėją.

– Apie mažesnį kiekį nei dešimt kubų negali būt nė kalbos, – atsakė ta.

Pontijus Pijokas žvelgė į pačią ir jam vis labiau norėjosi aną apkaltint. Betgi nujautė, kad kaltinti už tiesą – nevalia.

– Tu į sriubą vinių priberk, – pasiūlė.

Moteris šiūptelėjo saują smulkių – prokurorui nedrįso prieštaraut.

– Dabar gerai, – tarė Pontijus Pijokas. – Dabar tikrai nusinuodysiu.

Bet prokuroras privalo ne tik konstatuoti faktą, o ir atskleisti jo priežastis.

– Kodėl jūs norite mane nunuodyti? – oficialiu tonu kreipėsi jis. – Kas užsakovas? Kokia jūsų pavardė?

„Painūs klausimai, – džiūgavo. – Bet aš rasiu atsakymus.”

Ūmai prisiminė, kad dirba su slapta informacija. „Jeigu rasiu atsakymus, tai ir žinosiu juos! Žinodamas galiu išplepėt. O juk tai tyrimo paslaptis!”

Pašokęs uždangstė langus, užkimšo krosnį ir pateikė sau keletą šalutinių, su konkrečia byla nesusijusių klausimų:

– Kokiu būdu į spaudą nuteka informacija? Kur yra jos ištakos? Kodėl niekad nenuteka į prokuratūrą?

Pamąstęs atsakė:

– Todėl, kad teisėsauga aukščiau nei žiniasklaida.

Mintis buvo maloni ir kėlė profesinį pasididžiavimą. Bet kai kas kėlė nerimą.

– Užtat žurnalistas visada viską žino! Tik ar jis turi teisę gaudyt informaciją neršto metu, kai plaukia šviežiena? Juk tai brakonierystė!.. Kita vertus, žurnalistas naudingas, nes perduoda informaciją visuomenei, visuomenėj kyla triukšmas, o tada jau ir prokuroras sužino… Bet kodėl aš nieko nesužinau?

– Nurimk, – tarė sau. – Kai ką tu tikrai žinai. Iš pradžių būna kūnas…

Taip sumąstęs pralinksmėjo. „Ir žodis tapo kūnu”, – ūmai toptelėjo galvon. Pontijus Pijokas neprisiminė, iš kurio tai kodekso, betgi tikrai žinojo, kad ši eilutė yra galutinė ir neapskundžiama. „Tačiau kaip žodis gali tapti kūnu? Koks tatai žodis?” Mintyse ištyrė pirmus papuolusius – duona, dešra, alus… – nieko įtartino nerado. „O grietinė?” Prokuroro galvoj mintimis sumušta grietinė tapo sviestu, ir pakvipo nusikalstama veika. „Bet gal tai tik orientacijos pakeitimas? Už tai nebaudžia…”

– Kreipkis į mane: gaidy! – pareikalavo.

– Gaidy… Bet ko?.. – sukarkė pati.

Pontijus Pijokas susikaupė ir laukė. Nieko! „Manding, vyresnieji bus primelavę, kad būtent šitas žodis itin dažnai tampa kūnu.”

Bet mintys tapo aiškesnės: „Iš pradžių kūno nebuvo – tik žurnalistas. Šio ginklas – žodis. Taip atsirado kūnas. Užtat žurnalistas visados pirmas prie kūno. Todėl mes ir kaltinam žiniasklaidą… O kam anam kūnas? Kad būtų apie ką rašyt”.

Akylai dairydamasis perėjo kambarius. „Kurgi tas kūnas? Jei kūno nėra, aš negaliu žmonos apkaltint… Ir – kieno kūnas? Nuodijo tai mane… Bet jeigu aš gyvas?”

Stabtelėjo prie veidrodžio. Veidas išbalęs, akys tuščios… „Gyvas ar nelabai?”

Byla atrodė vis labiau supainiota. „Reikia skambinti žurnalistui. Tas tikrai žinos. O gal policijai? O gal nesikišt?..”

Po kurio laiko susikaupęs pabeldė į miegamojo duris.

– Brangioji… Ar nematei, kur mano kūnas?

– Gal po lova užkrito… – atsiliepė moteris. – O kam tau reik?

Nusigalavęs Pontijus Pijokas tik pečiais traukė. „Tikrai! Kam man tas kūnas? Aš juk ne pyd… O kūnelis, beje, dar neblogas buvo…”

Susigraudinęs žengė pro duris. „Bet aš turiu ir sielą! – sumetė. – O siela yra daugkartinio naudojimo. Ją galima daugsyk parduot…”

Gyvenimas vėl prašviesėjo.

Laikinos laiko duobės

Būna – gal iš vakaro kažką ne taip suvalgius? – patenki į kitą laiko liniją… „Dėde…” – keistai kreipiasi į tave gražuolė. Ir jos žvilgsnis ne toks kaip vakar, ir tu šneki su ja ne apie tai, kas vakar buvo svarbu…

– Jie vėl didina mokesčius… Visai nebėr gyvenimo…

Dar ilgai norėtum aiškinti, skųstis… Bet ana mosteli sparnais ir nuskrenda. Tu lydi akimis ir šmėsteli mintis, kad ten – kažkur – gyvenimas yra.

Net pašliauži porą žingsnių ton pusėn… Oro trūksta! Negi ir tą taupo?

Bet va kaimynas šnekasi su savim. Tas tavo linijoj! Pralinksmėjęs pritupi šalia…

…O kai grįžti namo, ten klykauja kažkoks apskretęs, apsiseilėjęs padaras. Aplink jį tupinėja ne ką geresnė senikė.

– Kas jūs tokia? Eikit lauk! Ir tą išneškit.

– Vaiką išnešt?!

– Jei tai mūsų vaikas, dėl ko jis taip sutrumpėjęs?

– Tai mūsų anūkas!

– Brlrlblrū – ū… – patvirtina padaras.

Sugniaužęs kumščius žengi artyn, bet anas taip skeryčiojasi, kad visa drąsa išgaruoja. Priėjęs tik įtaikiai vebleni: te – te – te…

– Te – te – te… – atsiliepia padaras.

Ko gero, judu suprantat vienas kitą!

– Brlrlrblrū – ū… – išputi snarglį.

Anas atsako tuo pačiu. Ir jau nebe taip baisu tuos baisiuos namuos…

Bet vakare ateina kažkoks žvitrus tipas, susivynioja vaiką ir ketina išsinešt.

– Skambink į policiją, – kuždi senei.

– Tai mūsų sūnus, – aiškina ta. – Verslinykas.

– Sūneli! – šauki. – Paimk mane ant rankų. Papasakok apie verslrlblrlrū – ū…

– Laikas tau miegot, tėte.

– Te – te – te… – skeryčiojies. – Nenoliu miego! Buteliuko noliu!..

Nutempia į lovą, apkamšo, užgesina šviesą…

Tau būtų labai baisu, betgi šmėsteli mintis, kad tai tik sapnas, kad ryte nubusi – ir vėl viskas bus taip, kaip turi būt…

Humanitaras Technikos universitete

– Kad ir kaip žiūrėtum, o pripučiamos moterys geriausios, – tarė Konstantinas.

– Jūs geriau žinot, rektoriau, – pritarė Mikalojus. – Tik kaip su anom susipažint?

– Anzelmute! – pašaukė Konstantinas.

Įėjo apvalaina moteris. Mikalojų net šiurpas nukrėtė – tokia ta buvo graži!

„Bet Konstantinas mano draugas!.. Kad jis galą gautų… Negerai, oi negerai…”

Anzelmutė pabučiavo Konstantiną, ir ant kaktos šiam liko raudona širdukė. „Tai ženklas…” – sumetė Mikalojus.

Nedelsdamas stvėrė žarsteklį ir kirto bičiuliui į kaktą.

– Išmesime kūną pro langą, – tarė. – Jūs imkit už kojų… Bet kodėl gi taip šnypščiat? Gal aš ką nors ne taip?..

– Ak ne… Tai oras veržiasi… Diktas, bestija… – Anzelmutė pametė kūną.

Išgąsdintas Mikalojus žvelgė į moterį – ši atrodė subliūškus ir nebe tokia daili.

– Brangioji! Ar aš mokėsiu pripūst?.. Gal yra instrukcija?

– Sudraskė… Tas kvailys keldavo scenas.

„Ką daryt? – blaškėsi Mikalojus. – Aš ir su paprastom nemokėdavau apsieit…”

Kai vėl pažvelgė į Anzelmutę, išvydo raukšlėtą, vos klibančią senę. „Grožis… Kaip greit jis nuvysta…” – šmėstelėjo liūdna mintis.

Ir jis ūmai suprato, kad svarbiausia – vidinis grožis, kurio nestokojo Konstantinas. Deja, šis drybsojo kertėj ir atrodė viskuom nusivylęs… „Manding, nutrūko draugystė, – karčiai mintijo Mikalojus. – Ir meilė baigės… O laimė… Kur jinai?” Trinktelėjo durim ir paliko universitetą, neišbuvęs nė metų.

Malonūs pokyčiai

Net kelis dešimtmečius žaidžiau su moterim kaip su lėlėm… Gana!

Parsinešiau į namus pripučiamą vyrą, pasodinau kertėj prie televizoriaus, kur paprastai drybsau pats. Nemanau, kad mano pati pastebės skirtumą…

Laisvas! Išėjęs, atsiremiu baro sienon… Tas nuostabus vyrų pasaulis! Alus, moterys, mašinos, politika… Bet kartais vyrai namus prisimena.

– Bijau žmonos, – sverdėja vienas.

– O manęs? – klausiu.

– Tavęs – ne! – jis apkabina, apseilėja skruostą.

O kaip vyriškai kvepia – vėmalais, tepalais, kojinėm, laiptinėm… Pasikviesčiau į savo namus, bet ten – žmona…

Vyras griūva po krūmu ir užknarkia. „Mano pirmasis”, – meiliai mąstau. Šiluma plūsta krūtinėn. Kaip gera turėt vyrą!

Anava policininkas… Net karštis išmuša. Nes žinau, kad policininkas gali nusivest mane ten, kur daug vyrų. Įgrūst kameron, kur vieni vyrai. Vieni! Štai kodėl jie, vos išėję, grįžta atgalios ir sėdi, sėdi… O jei reiktų ankštoj patalpoj dešimt metų su moterim… Kaip smuktų nusikalstamumas!

– Tai mano vyras, – sakau.

– Papūsk, – atsako policininkas.

– Prie gyvo vyro!

Aš sumišęs. Bet jis jau grūda man burnon savo daiktą. Liečiu lūpom plastmasę… Policininkas, manding, neįgalus, o vis tiek… Papūsk mat jam!

Ak, tie vyrai! Juokingi, mieli iškrypėliai…

Šalutiniai reformos padariniai

– Pasirašykite, kad neturite pretenzijų, – tarė daktaras.

Aš pasirašiau. Daktaras mostelėjo pjūklu.

– Galit eit.

– Aš čia gyvenu! – sušukau. – Tai mano butas! Aš jus kviečiau todėl, kad…

– Jūs pasikviečiat į namus nepažįstamą žmogų!.. Jums galvoj negerai?

– Man lūžo koja!

– O lazda?

– Nėra lazdos!

Daktaras smalsiai nužvelgė mane.

– Reikia džiaugtis tuom, kas yra, – pamokė.

Nusiminęs ėmiau džiaugtis. Prabėgo pusvalandis.

– Jau pavargau džiaugtis, – sustenėjau. – Išneškite, kas yra.

Daktaras išnešė mane į laiptinę ir paaiškino, kad nuo šiol mano bute bus jis su savo vaikais ir mano žmona.

– Aš šeimos daktaras, – šyptelėjo.

Tada aš kreipiaus pagalbos į troleibuso vairuotoją Trolį Mumį, kurį pažinojau iš knygų ir laikiau garbingu žmogumi. Šis atėjo ir išmetė mane pro langą.

– Dėl ko ne daktarą? – klausiau.

– Nepagalvojau…

Deja, ir aš nepagalvojau, kad Sveikatos reforma gali pasireikšt tokiomis komplikacijomis ir net iškart trims asmenims, iš kurių vienas – visai pašalinės Susisiekimo sistemos narys…

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 8.4/10 (24 votes cast)
Ženklai, pranašaujantys Antikryzo pasirodymą, 8.4 out of 10 based on 24 ratings


»
Vienas atsakymas
  1. konsultantas :

    Data: gruodis 16, 2010 @ 11:01 am

    Neblogai, bet būna ir geriau ;]

Palik komentarą

Komentaras

Įraše galima naudoti šias žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po moderatoriaus patvirtinimo.