RSS

Rudeniniais miškais ateina tiesa

9:00 am Proza

Rudeniniais miškais ateina tiesaPozicijos

Vieniems aš atrodau minkštaširdis, kitiems atvirkščiai, tretiems išvis be širdies… Tad nusprendęs pasitikrinti, supratau, kad pasitikėti galiu tik savimi.

Atsiguliau ant rašomojo stalo ir apsižnaibiau kūną skalbinių spaustukais. Dešinėj rankoj laikiau butelį, o kairiąja ant popieriaus lapo ėmiau brėžt liniją. Vakarop, kai jau buvau išlenkęs ne vieną šimtą gramų – kardiograma tapo itin dailiai vingiuota.

Vadinas, su širdim viskas gerai. Tai nedžiugino. Geros širdies žmonės blogai gyvena.

Gal protą pasitikrint? Bet nežinojau, kokiais rezultatais džiaugtis. Kas gyvena geriau – kvailiai ar protingi? Stebėjimai kėlė įvairių minčių.

Tuos, kurie nuolat šmėžavo televizoriuj, mūsų kiemsargis Baranauskas vadino durniais. Bet anie gyveno gerai, o Baranauskas – blogai. Aš gi Baranauską laikiau labai protingu, mat šis puikiai skaičiavo svetimus pinigus, o pats sugebėjo daugel metų pragyventi iš minimalios algos ir net susitaupyti naujai šluotai.

– Išgamos! – nuolat kažkam grūmojo Baranauskas. – Jie tik savimi rūpinasi!

Krūpčiojau klausydamas, mat irgi rūpinaus savimi. Tyriau tai ne kaimyno širdį…

– Žmogus jiems nerūp! Šaudyt tokius! – rėkė anas.

Ir man žmogus nerūpėjo, betgi stropiai linkčiojau galva – bijojau, kad nenušautų. Ir aš buvau girdėjęs, neva rūpintis žmogumi – gerai. Mylėti žmogų… Daryti jam gera…

Tik niekaip neįstengiau prisiverst. Ir kaip pasirinkt, kurį žmogų man mylėt? Negi tą rėksnį Baranauską?

– Jie neatsigręžia į paprastą žmogų! Jie nesidomi žmonių problemomis!

Linkčioju – net sprandą sopa. O juk nesuvokiu, dėl ko žmogus iš Turniškių turėtų domėtis mano kaimynu iš Šnipiškių? Jei anas taip nerėktų, net ir aš į jį neatsigręžčiau.

Paprasti žmonės nėmaž nesidomi paprastais. Kuris gi, atsivertęs žurnalą, ieško varguolio nuotraukos, jo gyvenimo aprašymo? Kuris atsigręžia gatvėj tokį pamatęs?

Paprasti domisi tik nepaprastaisiais, išrinktaisiais, jupiterių apšviestaisiais…

Bet jūs, nepaprasteji, tai jau spoksokit į mus!

Ar gražu iš kitų reikalaut to, ko pats nemėgsti ir nenori daryt?

HobisŽygiai

– Pasididinau prostatą! – pasigyrė senelis Dūmelis.

– Įdomus sprendimas! – pavydėjom.

– Man patinka šlapintis, – aiškino senelis. – Ypač naktį, kai viskas aplink taip paslaptinga… Sykiu ir užvalgau…

– Puikus hobis! – gyrėm.

– Bet senam žmogui ne taip jau ir būtinas, – susidrovėjo senelis. – Užtat pateikiau Seimui įstatymo projektą: visi darbingo amžiaus vyrai privalo pasididint. Jei prižadins ne žadintuvai – kiek bus sutaupyta! Ir, aišku, sveikiau, kai prikelia natūralios organizmo reakcijos, o ne išorės dirgikliai. Ir pats jausies gerai, ir darbdavys bus patenkintas. Ir Seimas turės ką veikt.

Džiaugėmės senelio išmintimi ir stebėjomės: kiek neišnaudotų rezervų turi žmogus!

Sprendimai

Prociesorius B. aiškino:

– Kiti pamato vaiką ir bemat randa su juo bendrą kalbą: tiū – tiū – tiū – tiū… O aš neturiu ką vaikui pasakyt. Tuo labiau nenoriu klausytis, ką anas paisto. Iš vaiko, jaunesnio nei trisdešimt metų, niekad nesu girdėjęs dėmesio verto pasiūlymo.

– Vaikai, tai… – pradėjom.

Bet susimąstėm ir pabaigėm. Vėl tęsė B.:

– Įvykus kokiai nelaimei, pranešama, kad nukentėjo žmonės ir vaikai… Lyg vaikas būtų antžmogis… Kartais dar išskiriamos moterys, seneliai… Vyrai paskutinėj vietoj arba išvis neminimi. Bet pagal Lygybės įstatymą…

– Vos gimęs kūdikis sukuria tėvams darbo vietas, – sakėm. – Tai gal jis verslinykas?

– Bet paaugusiam rūpi tik pieno prisisriaubt ir klijų prisišniaukt. O jei pasodint tą pienburnį ant klijų? Ramu, kai ramūs vaikai.

– Vai… tai… tai… – pamąstėm.

– Visiems tėvams atrodo, kad būtent jų vaikai geriausi, – aiškino prociesorius. – Bet taip galėtų būt tik tokiu atveju, jei ir tėvai – geriausi. Tiek geriausių čia nėra. Net gerų stinga. Tai iš kur tie geručiai vaikai?

– Aišku, Mokytojau.

Pasiėmėm spragilus, kultuves, elektrošokus… Susikaupę nuėjom vaikų darželio pusėn.

Aiškūs neaiškūs dalykai

Menotyrininkė daktarė Olė Pupytė aiškino:

– Muzikantas groja, norėdamas pasakyt… Šokėjas šoka, norėdamas išreikšt…

– O kodėl jie negalėtų pasakyt ir išreikšt kaip žmonės, – piktinaus. – Aš gi nepučiu triūbos, norėdamas pasakyt: „labą dieną”. Atėjęs pas daktarą, nebandau išreikšt skausmo šokdamas…

– Kultūra toks dalykas, – atsiduso Olė. – Tu nesuprasi…

Daugiau man paaiškino kiemsargis:

– Kultūros kiekvienam galima įkrėst rykštėm. Išgirdai besikeikiantį – čiaukšt! Pamatei bešiukšlinantį – šmaukšt! Kitokiais būdais kurt kultūrą nė nereik.

Bet remti kultūros kūrėjus – būtina. Jei kūrėjas nebegali pats išeit iš baro, jį išvedam į aikštę ir paremiam specialiais strypais. Jei kiekvienoj aikštėj vietoj Kultūros ministerijos pinigais paremtos skulptūros stovės strypais paremtas skulptorius…

Pigiau. Protingiau. Prasmingiau.

Trapūs ryšiai

Menotyrininkė daktarė Olė Pupytė vėl aiškino:

– Žmonės sėdi, geria arbatą, nieko nevyksta, o tuo metu sudūžta likimai…

Kaip tik sėdėjom trise: mudu su žmona ir menotyrininkė.

Nieko nevyko, todėl aš lyg netyčia išmečiau puoduką ir tas sudužo.

– Atnešiu kitą, – pakilo žmona.

Vos jai išėjus, lovoj suskambo telefonas, kurį pats buvau ten paslėpęs, o dabar slapčiom skambinau kitu telefonu.

– Vaje! – šaukiau. – Ką daryt?

– Atsiliepkite, – patarė Olė Pupytė.

– Kad aš nemoku naudotis išmaniuoju telefonu!

Olė Pupytė nuėjo ieškot telefono, aš nusekiau jai iš paskos… Taip mes atsidūrėme lovoj.

– Įeitų dabar jūsų žmona, – juokėsi Olė. – Kažin, ką pagalvotų?

– Ką jau čia pagalvosi, – juokiaus ir aš.

Ir kaip sykis žmona atidarė duris.

– Jūs toli nuėjot!..

Kad išraudau!.. Dabar viešnia kažin ką pagalvos… Rūstus atsigręžiau į žmoną.

– Ponia! – sušukau. – Jeigu jums net lova atrodo toli… Tai, žinokit, ne visiems šitaip…

Žmona pagarbiai užvėrė duris.

– Toli… – pykčiojau. – O juk aš net Paryžiuj buvęs… Premiją gavęs… Premjeras man ranką yra spaudęs…

Šitaip supainiojus tolius, ir likimus gali sudaužyt!

Sutilindžiavo telefonas. Tai žmona skambino, klausė, ką patiekti pietums.

– Dėžę alaus ir tortą, – šaltai atsakiau.

Nieko daugiau nereikėjo.

Žmonės visur vienodi

Už lango pasigirdo nemalonus bumbsėjimas ir kvailas riksmas:

– Kur žiūri policija?

– A kas tau rūp? – šūktelėjo policininkas Pabiedinskas.

Mat kaip sykis tuo metu žiūrėjo televizorių, kuris rodė, kaip trise muša vieną. Scena buvo ištęsta ir be juokingų frazių, girdėjosi tik bumbsėjimas. Pagaliau mušamasis atsigręžė į ekraną ir suriko:

– Kur žiūri policija?

„Gal tikrai pro langą pažiūrėt? – pamąstė Pabiedinskas. – Gal ten įdomiau?”

Tas pats…

Bet kam elektrą pūstyt? Išjungė televizorių ir žiūrėjo pro langą.

Atitarnavusio veikėjo pasakojimas

Daugel metų važinėjau limuzinu ir buvau susidaręs daugmaž aiškų pasaulėvaizdį. O va išėjau pėsčias ir pasirodė, kad ne viskas taip…

Mano mašinoj visados plius 22. O lauke būna net gerokai vėsiau ir nėra jokios rankenėlės, kuria galėtum pareguliuot. Dabar suprantu, kodėl kiti nuolat susirūpinę šildymo problemom.

Važinėjant limuzinu daug smagiau atsigręžt į paprastą žmogų. Ypač jeigu jį aptaškai.

O kai pėsčias… Žiūriu, kiūtina paprastas, tai iš papratimo aš trept kojele balon… O anas kad šoks!..

O aš tiek metų maniau: paprastam žmogui malonu, kai dėmesį parodai…

Einant neįmanoma įjungt aukštesnės pavaros, tad aš priverstas dūlint sykiu su žemaisiais luomais. Aišku, nešiojuos švyturėlį ir blykstę, bet…

Esu labai nusivylęs.

Reformos padariniai

Išmanusis teisėjas Pontijus Tautkus taip kalbėjo:

– Netiesa, kad mes, teisėjai, nesugebame patys apsivalyt. Jei prisigėręs apsivemiu, tai visada pats išvalau ir mantiją, ir stalčius…

Ten buvę prisiekusieji labai stebėjosi ano didybe. O Tautkus tęsė:

– Jūs sakot: teisėjų klanas uždaras. O kuris gi atviras? Anava, pro langą biblioteka matyti… Kuris iš jūsų ir kada ten buvęs?.. Nė vienas. Štai koks uždaras bibliotekininkų klanas! Ką jie ten užsidarę veikia? Net policininkai ir žurnalistai bijo nosį kyštelt…

Prisiekusieji baugiai žvelgė to niūraus statinio pusėn, o kai kurie slapčiom žegnojosi ir prisiekė dorais būt.

– Jūs sakot: mes šiokie, anokie… – teisėjas apsiverkė. – O juk kaip aš benuteisčiau, vis vien bus negerai. Kenkėjui atrodys – per daug, kankiniui – per mažai. Vadinas, aš visados darau žmogui bloga. O esu geras! Aš noriu, kad visi būtų laimingi.

Visi susimąstė… Tautkus nusišluostė ašaras ir pasiūlė:

– Kuris iš jūsų be nuodėmės, tegu meta į mane akmenį.

Prisiekusieji apmėtė teisėją akmenimis ir užmušė. Tada nustebę klausinėjo kits kito:

– Jūs be nuodėmės?

– Kur ten!..

– Tai kodėl?..

– Žmonėms patiks.

Atlikta– Taigi! Svarbiausia, kad žmonės būtų laimingi.

Tai išgirdęs numirėlis atgijo ir šypsodamas tarė:

– Atlikta!

Tada išleido paskutinį kvapą, ir šis kvapas tučtuojau pateko į specialius paskirstymo punktus: redakcijas, televizijas, radijo stotis…

O iš ten – paveiktas veiksmo tirštikliais ir skonio stiprikliais – į kiekvieno lietuvio namus, kur daugel mėnesių rūgo, garavo, svaigino, puvo…

Smagu buvo!

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 9.6/10 (23 votes cast)
Rudeniniais miškais ateina tiesa, 9.6 out of 10 based on 23 ratings
Patiko? Pasidalink su draugais!
    Pastebėjimai bei nusistebėjimai...

    Atsiliepimai bei nuomonės

    Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po administratoriau patvirtinimo.