Pavasario pataisymai ir kiti svarbūs žygiai
gegužė 30, 2012 10:16 am Proza
Klasikos klastos
Dirstelėjau pro langą – toks saulėtas rytas… Pagautas įkvėpimo rašiau: „Pavasario saulė prašvito meiliai ir juokiasi, širdį vilioja…”
Perskaičiau žmonai. Ši tarė:
– Taip jau rašė Maironis.
– Na, ir kas! – šūktelėjau. – Ką Maironis parašė, to jau niekam nevalia pakartoti, a ne? Pamanykit! O jei Maironis kam nors yra taręs „labą dieną”? Gal ir to aš nebegaliu sakyt?
Pabrukusi uodegą pati nudūlino į kertę, o aš toliau rašiau: „Iškilo į dangų aukštai vieversiai – čirena, sparneliais plasnoja…”
Gal ir taip anas rašęs?
Kas man rūp!.. Imsi galvot, kas ką leptelėjęs – pats nieko nebeparašysi.
Senos naujienos
Prisimenu, kai buvau Ūkio ministras, tai visų klausinėjau:
– Kažin, ūkis ar kyla?
– Kas tau rūp? – juokėsi žmonės.
Ir man tikrai nerūpėjo. Bet aš maniau, kad Ūkio ministras privalo tuom domėtis.
Dabar jau žinau, kad yra ne taip. Todėl visiems, kurie nežinia ko prisigalvoja, sakau:
– Liaukitės!
Kas tau klausys… Kas ir kada paisė protingo žmogaus nuomonės?
Girdžiu: reikia mesti sau iššūkį.
Užuot išėjęs pro duris, išlipu per langą. Kaimynė spokso į mane – atrodau jai įdomus.
Bet aš tai žinau, kad esu toks pat kaip vakar. Aš tik apsimetu, kad metu iššūkį. O per langą išlipau dėl to, kad…
Pergulėti su kaimyne… Gal jums ir tai būtų iššūkis?
Deja, vos užėjęs vidun girdžiu – lovoj tebeknarkia kaimynas. Galėčiau su kaimyne perstovėti… Yra ir toks būdas.
O gal į krosnį įlįst?
Bet kas iš to? Kam tie iššūkiai?
Jei norėčiau, galėčiau užkopti net į Everestą. Bet nenoriu! Ko man tupėt apledėjusioj viršūnėj, jeigu aš ir šiltam kambary, žiūrėdanas pro langą, viską matau taip, kaip yra, viską žinau ir viską suprantu!
Aš žinau, kad iššūkius reikia mesti iš galvos arba pamesti juos kitiems.
Dar geriau – apmėtyti kitus akmenimis.
Reikia išmušti idėjas. Kuo daugiau galvose idėjų, tuo mažiau ten vietos protui.
Mirti už idėją… Tegu visi, turintys idėjų, numiršta. Tai turėtų būti privaloma. Tada likusiems būtų daug lengviau gyventi.
Nauji vėjai
Visi man pritars: pagadinti orą lifte ar darbo vietoj – negražu. Jautresnis žmogus to nedarys net iškilmingam priėmime, kur šiaip jau tik pataisytum atmosferą.
O va pagadinti nuotaiką – prašom! Visiems atrodo, kad tai galima daryti visur ir visada.
O aš manau: kas nuotaiką pagadino, tas privalo už tai ir atsakyti. Juolab kad kaltininką nesunku nustatyt: juk nuotaiką – skirtingai nei orą – daugelis mėgsta gadinti garsiai.
Už pagadintą nuotaiką turi būti skiriamos rimtos baudos.
Betgi susitvarkytume kur kas paprasčiau, jei būtų privalomas civilinis nuotaikos draudimas. Išvengtume ginčų ir vilkinimo, nes už apgadintą ar net visiškai suniokotą nuotaiką atlygintų draudimo bendrovės.
Tik, aišku, jūs privalote turėti teises, kurias įgysite baigęs bendravimo kursus ir išlaikęs teorinius bei praktinius egzaminus. Pirmuosius porą metų nešiosite ant nugaros žalią blyną, tad kiti laikysis nuo jūsų kuo toliau.
Deja, kol kas yra kitaip: žmogus į gatvę ir net į gyvenimą išeina neturėdamas elementariausių bendravimo įgūdžių. Jaunesnis nuolat mėgina aplenkti vyresnį, o šitam būtent tai labiausiai gadina nuotaiką.
Lenktyniauti gyvenimo kelyje bus draudžiama.
O kiek vyrų, sukančių į kairę, nors žmonos aiškiai užbrėžusios dvigubą liniją!
Dažnas vyras itin chamiškai elgiasi namuose ir net miegamajame signalizuoja keiksmažodžiais. Toksai lovon galės gultis tiktai su bendravimo instruktoriumi.
Baigęs bendravimo kursus įgysite A, B ar C kategoriją. Būdamas žemiausios kategorijos bendrausit tik su panašiais į save. Bet tobulėti ir siekti aukštumų – prašom!
Atsiras tipų, kurie neišlaikys bendravimo egzaminų. Tie privalės gyventi rezervatuose: Lukiškėse, Pravieniškėse… Ne po įvykio, kaip yra dabar, o – prieš.
Tvarka griežta, betgi ką daryt, jei žmogus nenori išmokti net paprasčiausių dalykų? Teoriniai egzaminai visai paprasti: nevok… nežudyk…
Supraskim, kad gera nuotaika – didžiausias mūsų turtas. Gerai nusiteikę ištversim dar dvidešimt metų. O toliau bus matyt…
Be vertybių nebus vertybių
Anądien buvau pasiimt Europos pinigų. Nuėjęs taip ir pasakiau: „Duok man, Europa.”
Ir davė. Kodėl turėtų neduot? Aišku, ten buvę kažkokie, matyt, lietuvių kilmės paloviniai purkštavo: „Neduot jam! Neduot…”
– Ar šitas durnesnis už kitus? – paklausė Europa.
– Toks pat, – atsakė paloviniai.
– Še tau pinigai, – tarė Europa. – Neškis ir džiaukis.
Gavęs pinigus tapau laimingas. Netiesa, kad laimė ne piniguos. Taip kalba tie, kurie turi daug pinigų ir bijo, kad kitas neatimtų. Arba – visai praradę viltį jų turėt.
Aš ilgai neturėjau, todėl žinau: be pinigų laimės – nier. Net meilė su pinigais trunka trejus metus, o be – tris mėnesius. Tad jeigu jus aplankė laimė be pinigų, būkite budrūs. Neprošal ir sveikatą pasitikrint…
Jūs sakot: pinigai gadina žmogų. O aš sakau: tas žmogus jau yra pagedęs, tik be pinigų jam sunku atsiskleist. Į veidrodį pažvelkit!
Jūs nuolat tarškat apie dvasines vertybes. Bet nekalbant apie tai, kad veltui anų nė negausi – visos tokios vertybės itin gražiai dera su pinigais.
Štai sėdžiu jachtoj, supamoj lengvo Adrijos brizo, skaitau „Nusikaltimą ir bausmę” ir ašaros man byra – taip aš užjaučiu vargšę auką. O va kitados, kai skaičiau tą pačią knygą priplėkusioj palėpėj, tai vos susivaldžiau pats negriebęs kirvio, nebėgęs užmušinėt taukais aptekusių senių… Tai kas geriau?
Dar jūs kalbat apie dvasinę tuštumą, kurion įkritęs gailiai rėkia turtuolis…
Aišku, jei tu visą gyvenimą tik ir galvojai, kaip prasimaitint, susimokėt už būstą… Ir staiga po kojom šlumštelėjo maišas pinigų – tau atsivers tuštuma galvoj, nes kitų minčių ten seniai nebėr. Todėl pinigų maišo negalima duoti tiems, kam jau per penkiasdešimt.
Kas ten dar cypauja: misija… misija…
Ak taip!… Daugelį lietuvių sutvėrė Dievas, todėl jie privalo atlikti misiją.
Aš tai esu kilęs iš beždžionių, be to, dar neišsivystęs. Taigi misijos neatlieku, gyvenimo tikslo neturiu, gyvenimo prasmės nematau.
Bet būtent todėl, lyginant su anais, gyvenu gan prasmingai: nemeluoju, kad matau prasmę, nežudau vardan tikslo, o būdamas baikštaus beždžioniško būdo, vagiu retai ir po nedaug.
Įvykiai, po kurių aš visai nusivyliau kitais
1.
Prisimenu, tupėjau šuliny, o kažkokie žmonės spoksojo iš viršaus.
– Jūs šuliny? – teiravosi.
– Ne, – sakiau. – Ko man būti šuliny? Ar aš durnas?
Buvau nustebęs, bet stengiaus kalbėt kaip su protingais.
2.
Kaimynas parodė man duris.
– Geros durys, – pagyriau.
Jis vėl parodė.
– Puikios durys! – sušukau ir net pabeldžiau į tas duris.
Toks įspūdis, kad anksčiau lengviau buvo bendrauti su žmonėmis.
3.
Prisimenu, jau artėjom prie Niujorko…
– Gal lėktuvą užgrobt? – svarsčiau.
– Baik! – riktelėjo pati.
– A kodiel ne?
– A da į kokį bildingą atsitrenksi…
Nužvelgiau tą moterėlę, bet nieko nepasakiau.
Per trisdešimt metų išmoksti nusileist… O kas įvertina?
Pavasario pataisymai
Pavasaris – neblogas metlaikis. Bet dar nesutvarkytas taip, kad žmogui būtų patogu.
Pavasario pradžioj nuolat grįžinėja žiema. To neturi būt! Todėl žieminis dangus, kaip ir padangos, turi būti keičiamas vasariniu bent jau nuo balandžio pirmosios. Deja, net gegužio pradžioj kartais regim žieminį.
Girdėt, kažkokios žąsys, grįždamos iš pietų, nutupia mūsų pajūry, suryja, ką ten radusios, ir skrenda vasarot į Rusiją. Nežinau, ar tai Kremliaus intrigos, bet akivaizdu: toleruot tokių dalykų – nevalia.
Pavasarį pagauna ilgesys ir norisi eit…
Tik – pas ką? Visi jaunesni – išmanieji, o vyresni – neišmanėliai. Vieniems vidurio, o kitiems pabaigos kryzė.
(Kas geriau: be peilio pjaut artimą dešimt metų ar su peiliu papjaut per dešimt sekundžių?)
Gal verčiau ką nors padirbt?
Dirbdamas pabėgi nuo gyvenimo. Bet aš nenoriu bėgt, nes gyvenimas ir taip manęs nesiveja. Aš kaip tik norėčiau susitikti su gyvenimu akis į akį ir tiesiai paklaust:
– Kodėl tu šitaip?..
Einu į stotį. Kitados traukiniai žadėjo mane kažkur nuvežt… Išsirenku bukiausią…
Miestas bėga pro šalį… Man nepatinka bėgantys miestai. Aš manau, kad miestas privalo stovėti, stūksoti… Juolab nepritinka bėgti sostinei.
Išlipu laukuose… Maniau, sulėks žvėreliai, paukščiukai… Kur tau! Visi užsiėmę savais kvailais reikalais.
– Nevalos! – šaukiu.
Jei turėčiau kulkosvaidį, visi suprastų, kas yra kas.
Laukai driekiasi… Ko čia driektis?
Anava horizonto linija… Stvėręs pagalį užbrėžiu naują. Nuo šiol horizonto linija bus čia.
Nusivylęs grįžtu į miestą, ir mane pasitinka priemiesčiai, nors priemiesčių aš nemėgstu ir jie tą žino. Bet visi visados elgiasi taip, kad mane paerzintų. Todėl, kad aš geras. Padegt, ar ką?..
Priemiesčiai tęsiasi… Visi tęsiasi, kas nemoka laiku pasibaigt.
Bet aš ne toks. Todėl baigiu.
Loading ...