Laikas parodys. Bet mes nežiūrėsim
rugpjūtis 17, 2013 2:39 pm Proza
Kaip reikia daryti
1.
Aš manau: jei pradėjai daryti, tai jokiu būdu nedaryk iki galo. Vos pradėjęs, stabtelk ir pamąstyk: o gal tai galėtų kitas padaryt? O gal išvis to nereikia daryt? Jei iki šiol tai nebuvo padaryta – gal nėra taip jau būtina?
O jeigu tai sprogs?
Verčiau eik šalin.
2.
Yra darbų, kurių net neįmanoma pradėt.
Tau sakys: grindis pašluostyk! Bet jei grindys su liečiamuoju paviršium, tokių gi neimsi liest skuduru.
3.
Aš manau, kad devynis kartus pamatuoti reikia ne tik prieš kerpant, bet ir prieš kiekvieną darbą. Kol tu matuosi, kitas gal ir padirbs. Jeigu ne – rytoj galėsi iš naujo permatuot.
Matuojant kartais prireikia iš toliau pažvelgt, tad gali ir išeit iš tos nemalonios vietos.
4.
Aš manau: jei tau kas nors aiškins, kad ne viskas matuojama pinigais – nesiginčyk. Bet paprašyk, kad šįsyk dar pinigais pamatuotų. Gavęs – išeik. Tegu jie vieni kitaip matuoja.
O naktį grįžk ir sukarpyk, ką jie ten bus išmatavę. Gal atsipeikės.
5.
Jei pradėjęs daryti matai, kad darosi į viršų – daryk toliau, nes yra didelė tikimybė, kad tai nugrius.
Jei darosi tiesiai arba į šalis – tai nežinia, kiek tęsis. Geriau baigt.
Bet jei pradėjęs daryti matai, kad nieko nepadarysi – gali daryt iki galo.
6.
Netikėk, kad baltieji pradeda ir laimi. Tegu pradeda juodieji. Ir tegu tęsia.
Tu ateik tada, kai jie bus jau beveik viską padarę. Ir pabaik.
7.
Gal tau aiškins, kad yra tokių darbų, kuriuos padaryti gali tik tu vienas…
Jokiu būdu nepradėk. Sėdėk ir lauk, kas čia bus, kai tie darbai vis dėlto nebus padaryti. Gal visos žmonijos raida kitaip pakryps? Bet nebūtinai gi į blogąją pusę.
Kaip tai sutvarkyti
1.
Jei žmogus giriasi: aš tvirtai stoviu ant žemės…
Tegu stovi. O jūs kasate aplinkui, kol jis prasmenga.
Bet galva gali kyšot. Ir tegu jis kalba ką nors svarbaus.
2.
Jei žmogus tvirtina: aš radau savo vietą gyvenime…
Tokį suvyniojat į kilimą ir išvežate į kitą vietą.
3.
Jei žmogus aiškina: aš tikiu žmonėmis…
Irgi suvyniojat. Tik šį nebūtina išvežt – suvyniotą galima tiesiog po lova pagrūst.
Patirtys, kurios užgrūdina
Sykį man toptelėjo: o kas ten, už durų?
Kad susijaudinau!
Prisišliejau prie durų… Mano ranka nejučiom slydo žemyn ir užčiuopė rankeną. Durys cyptelėjo. Aš spūstelėjau. Durys prasivėrė, ir pasimatė plyšys. Dar labiau susijaudinęs spraudžiaus pro tą plyšį…
Nusivylęs stovėjau anapus… Ir tai – viskas?
Bet gal durys – ne tos?
Aukštumų šauksmas
Priėmime pas švedų ambasadorių tas nušiuręs žmogelis kalbėjo:
– Mano gyvenimas – tai nuolatinis kopimas į kalnus. Dešimtis kartų puoliau į bedugnę ir vėl keberiojaus aukštyn. Dar antra tiek kybojau, gali sakyt, ant plauko. Aišku, buvo tarpų, kai atrodė – tvirtai laikausi, bet… Vėl žemė slysta iš po kojų, ir lekiu į prarają. Visados taip buvo ir kitaip jau nebus. Tai gyvenimo būdas.
Ilgai visi plojom.
– O kuom jūs norėtumėte būti, jei nebūtumėte tuom, kuom esate? – klausė ambasadorius.
– Jei būtų galima viską iš naujo pradėt, rinkčiaus tą patį kelią, – atsakė tas vyras.
– Tikriausiai patyrėte begales nuotykių? – smalsavo danų princai.
– O taip! – sušuko anas. – Pernai teko nurėžt kai kurias galūnes, mat visą naktį sniege pragulėjau. O buvo atvejis, kai užpakalis prišalo prie ledo. O sykį mane bandė ateiviai pagrobt. Bet kaip mostelėjau kirvuku… Daugiau nebeateina.
– Sunkus alpinistų gyvenimas, – dūsavo Anglijos karalienė.
Žmogelis šyptelėjo ir su honoru atsakė:
– Aš – smulkusis ūkininkas Ivanas Patriūbavičius iš Avižienių kaimo.
Ar tekantis laikas paplauna smegenis?
1.
Mano senelis Antanas de Sent Egziuperi buvo lakūnas ir aukštai skraidydamas viską matė taip, kaip yra. Tad nutūpęs ir pasakė:
– Žemė – žmonių planeta.
Žmonės dairėsi į kits kitą.
– Ogi tikrai taip yr!
– Kaip mes anksčiau nepagalvojom?
Nustebę žmonės pabaigė Pasaulinį karą ir ėmė kurti Europos Sąjungą.
2.
Daugelis mano, kad Antanas de Sent Egziuperi dingo be žinios. Tai netiesa. Kai Antanui viskas įgriso, jis nuskrido į Taitį ir vedė vietinę gražuolę Teo. Jiems gimė sūnus Leo, kuris vedė princesę iš Senegalo Ėl Tė. Šiems gimiau aš.
Klausiate: kas iš to?
Iš to nebūtinai turi sekti kas. Anaiptol! Jeigu „tas” yra išmanus, tai gyvuoja savarankiškai ir „kas” jam nėra būtinas.
3.
Kai dabar skaitau senelio raštus, matau, kad jis viską rašė teisingai. Ir žmonės tai vertino. Tokie laikai buvo.
O pabandyk šiandien rašyt tiesą… Kas tau skaitys! Šiandien kiekvienas turi savo tiesą, o tai reiškia, kad tiesos nebelikę. Mat tiesa yra tokia, kad tiesa gali būti tik viena Ir anuomet ją žinojo tik vienas žmogus.
Aišku, aš, tiesioginis įpėdinis, žinau tiesą. Bet kas iš to, jei paskelbsiu:
– Žemė – žmonių planeta!
Visi tik juoksis.
Tai pasiteisins
Kaip lėktuvas gyvuoja skrydyje, taip lietuvis – žinutėse ir skambučiuose. Manoma, kad augančiam organizmui per parą būtina gauti ir išskirti ne mažiau kaip po šimtą žinučių.
Gali būti. Jaunimas dabar labai mutavęs, omniškai telemodifikuotas. Normaliom sąlygom gal ir neišgyventų.
Bet su tais, kurie jaunystę praleido be mobiliųjų priedų, drąsiai darom eksperimentą: atimam telefonus ir metam į krosnį.
Daugelis šoks įkandin. Užstūmę sklendes stebim stabiliųjų elgesį.
Nėra žinutės, nėra skambučio. Valandą, dvi… Žmogui ima atrodyti, kad nėra ir jo paties.
O pasaulis nepasikeitė!
Apima jausmas, kad esi niekam nereikalingas.
Bet blaivus žmogus taip ir turi jaustis. Ir tai nėra blogai.
Suvokęs, kad esi nereikalingas, liaujies bartis šeimoj, burnoti prieš valdžią, piktintis pasaulio sąranga. Galima pradėti gyvent.
Gyveni tada jau ne todėl, kad „gyventi – reikia”. Gyveni šiaip.
Jeigu reikia – anoks ten gyvenimas.
Bet ko tik žmonės neprasimano! Aikštėj girdėjau streikuojančius rėkiant:
– Valgyt taigi reikia!
Net šiurpas nukrėtė. Jeigu ir man reiktų?
Kaipmat skrandis sustreikuotų. Aš valgau dėl to, kad man skanu.
O būna, žmogus sako: „Reikia dirbt!”
Ir nueina susiraukęs. Tai ką toks padirbs?
O kai nereikia… Dirbi savo malonumui. O taip dirbdamas netyčiom gali ir kitų džiaugsmui ką padirbt.
Žmonės ir žygiai
1.
– Išbandyk save! – ragina Antanas.
Įmetu Antaną į šulinį.
– Ar viskas gerai? – domiuos.
Ne, jam net labai nepatinka.
Vadinas, ir man nepatiks. Nebandysiu.
2.
– Mesk iššūkį! – vėl ragina Antanas.
Aš vėl įmetu jį į šulinį.
Kažkaip nuobodu tampa.
3.
Palipęs ant stogo lendu į kaminą.
– Jūs lendat į kaminą? – teiraujasi prancūzai.
– Ne, – atsakau. – Aš skrendu į Paryžių.
Kita kultūra – kitoks bendravimas.
Ar aš jums trukdau kurti žinių visuomenę
1.
Štai žiūrėkit: aš rūkau ir geriu gatvėj iš butelio!
Jūs rėkaujat: negražūūū!..
Iš kur jūs žinot, kas gražu? Kas jūs tokie?
O žiūrėkit – aš jau guliu gatvėj! Jūs praeinat lyg pro rąstą.
Gal pagaliau supratot, kad trukdyti kitam – negražu?
Kur ten… Policiją iškvietėt. Tik ar policininkas man gali paaiškinti, kas gražu? Kiek aš grožinių knygų perskaitęs, o kiek anas?
Gal aš geriau žinau, kaip man elgtis.
2.
Mano išpučiami dūmai kenkia aplinkiniams?
Jūs ir miške prikabinėkit lentelių: „Pavasaris gali būti lėto ir skausmingo rudens priežastis.” Prie mokyklos durų: „Meilė sukelia priklausomybę. Nepradėk!” Prie savo durų: „Nustojus kvėpuoti sumažėja mirtinų plaučių ligų pavojus.”
Ką jūs išmanot apie mano aplinkinius? Gal jie tokie geri, kad jiems niekas nekenkia? O gal aš jau tiek aniems pakenkęs, kad vienas kitas dūmas tik gyvenimą pagardins?
Jūs taigi nesat mano aplinkiniai. Aš nėmaž nenoriu, kad tokie nykūs tipai aplink mane sukinėtųs. Eikit šalin!
Kai man jūsų prireiks, aš pats prieisiu ir tuomet būsiu jūsų aplinkinis. Pūskit į mane, kiek plaučiai leidžia, širdis geidžia.
Loading ...