Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Jūsų gyvenimo būdai, stiliai, akistatos

gegužė 24, 2011 10:36 am Juozas Proza

Kasdienės amžinos problemos

Joks žmogus negimsta politiku. Tėvų, mokyklos, policijos irgi negalim kaltint. Žmogus pats nusirita iki tiek, kad ima politikuot.

Bet ne kiekvienas gi stipruolis, tvirtavalis… O silpnabūdžiui daug nereik. Tokį nedori draugai greit gali išvest iš kelio. Ypač pusamžį, kuris jau praradęs idealus…

Kaip tokiam padėt? Negi jį miškan išvyt?

„Gydykis!” – riktels žmona. Deja, tokie žodžiai nusipolitikavusį vyrelį tik suerzins. Kas politikuoja ne vienus metus, žino, kad vaistų nėr.

Bet tai nereiškia, kad toks žmogus – pasmerktas. Nuo politinės priklausomybės galima išsivaduoti, jei pats žmogus to tikrai norės. Tik reikia keist gyvenimo būdą: imtis kažkokio darbo, nebežiūrėti kai kurių televizijos laidų, vengti buvusių draugelių politikų…

Bet jei žmogus nenori? Ką tada daryt?

Kartais galima nieko nedaryt. Yra juk ramių politikų. Kažin ko jie nepridirba. Net galima sakyt – ničnieko nedirba.

Deja, daugiau tokių, kurie rėkauja, triukšmauja – nuo jų žmonės bėga slėptis pas kaimynus už tūkstančių mylių. Ten jau ištisos kolonijos nukentėjusių nuo politikų smurto Lietuvoj.

O kas čia dedasi, kai aniems prasideda politinė psichozė! Net sveikieji tuomet ima elgtis kaip ligoniai.

Sakysit, galėtų aukos kreiptis į teismą ir reikalauti, kad būtų apribotos politikų teisės. Ar net išvis atimtos.

Tai kad daugelis teisėjų slapčia politikuoja sykiu su anais!

Visiškai uždrausti politikos nepavyks. Net išsivysčiusiose šalyse yra politikų. Tik jie nedaro žmonėms tiek žalos, nesukelia tiek problemų. Vadinasi, galima ir kultūringai politikuot.

Tačiau ten šimtmečiais formavosi tradicijos!

Po šimtmečių ir pas mus bus kitaip.

Kasdien stebinantys dalykai

Ar tikrai egzistuoja tokie dalykai kaip „dvasiniai lobiai” ir „dvasinė tuštuma”?

Kol nesusiduriam su tais reiškiniais, tai netikim. Bet jei dvasiškai praturtina kultūra, tai iškultūrinkim žmogų, net jeigu anam ir labai nepatiks.

Tik kas iš to?.. Pastebėta, kad pilietis, kaupiantis dvasinius lobius, atrodo labai nelaimingas ir nuolat skundžiasi, esą jam trūksta materialinių, valdžia neremianti kultūros…

Betgi visi valdininkai yra girdėję, kad svarbiausi turtai – dvasiniai. Ir girdėję tai iš specialistų, iš menininkų. Tad kaip galėtų netikėt?

Rašytojas, parašęs dešimt romanų, turėtų būt dvasinis milijonierius, taigi labai laimingas žmogus. Ir jam gi nebūtina turėt pinigo knygai nusipirkt. Jis gali skaityti, ką pats parašo! O rašyti taip, kad kuo labiau dvasiškai turtėtų.

Kur jis deda tuos milžiniškus dvasios lobius? Gal dosniai išdalija kitiems?

Kur ten… Kaip verslininkas milijonierius savo samdiniams temoka minimalią algą, taip ir dvasinių milijonų valdytojas savo artimiesiems tik dvasios lupenų pameta. Net galima sakyt, kad šie vos suduria dvasinį galą su galu.

Ne paslaptis gi, kad kultūros kūrėjas, kai nekuria kultūros, prapuola iš namų savaitei, o grįžęs šneka ir elgiasi taip, lyg jokios kultūros nė uostęs nebūtų.

Pagaliau lygiai kaip materijos mėgėjui kartais atsiveria baisi dvasinė tuštuma ir jis ima kaukt į mėnulį, taip dvasinių vertybių kaupėjui vienąsyk atsiveria tokia pat nyki materialinė dykra. Ir jei tu viena koja grabe, o kita dar ligoninėj, gali kaukt, kiek plaučiai leidžia – seselė neprieis, nesgi žino: atsiskaityt už paslaugas bandysi dvasiniais turtais.

Kasdienės nerimtos problemos

Pas kokį beužeitum daktarą, tas teiraujasi vis to paties:

– Kuom skundžiamės? Kokios bėdos?..

Šitaip užkalbintas viskuom skųsis. Viskas jam bus blogai, net jeigu jis taukais aptekęs.

Beje, retas daktaras riktels: pinigai ar gyvybė?! Ko jam rėkaut? Jis žino: pinigus atiduosite gera valia. O tai reiškia, kad savo menką gyvastį vertinate labiau nei viso pulko artimųjų gerovę. Nenuostabu, kad tenykščiam personalui atrodote nesveikas.

Kai kuriems daktarams net ima atrodyti, kad imt pinigus iš nesveiko – nedora. Tie palieka polikliniką, išeina į politiką ir ima iš sveikųjų.

Naivuoliai klausia: o kodėl jaunas žmogus eina mokytis medicinos? Ko jis siekia? Ar padėt žmogui, ar atimt iš žmogaus?

Atimt – tai ir reiškia padėt. Nes pinigai gadina žmogų.

Ir vis dėlto norėtųsi, kad daktaras būtų hipokratiškesnis.

Prapjaut pilvą, iš ten kažką pasiimt ir, užuot padėkojus, dar pageidaut, kad už tą pasiimtą žmogus sumokėtų… Ar tai – tradicinė medicina?

O rentgeno nuotraukos! Jei daktaras gavo tokias jūsų nuotraukas – didelė tikimybė, kad sulauksit kvietimo darsyk apsilankyt. O gal net paguldys…

Jūs andai, pasiguldęs ypatą vos pusvalandžiui, šimtinę paklodavot…

Deja, tuščiai vargsit skaičiuodamas, kiek gautumėt iš daktaro, jeigu anas pasiguldytų jus savaitei. Ne tos tradicijos! Daktaras išdarinės su jumis ką nori, mokėti teks jums pačiam, o galvon skverbsis niūrios mintys: gal aš jau tikrai nebe toks gražus?..

– Ar viskas gerai? – štai ko turėtų paklaust modernus specialistas.

– Aš puikiai jaučiuos, – atsakyčiau ir išeičiau atbulas.

Mat kai ima klausinėt apie bėdas, tai ir pasijunti bėdžium.

Keisčiausia, kad ir patys daktarai skundžiasi, nors, atrodytų, viskas jiems po ranka. Užsimanei – ir persišvietei. O kad nori – kompiuterio ekrane su savo organais žaisk. Spėju, kad yra visokiausių programų: gali inkstus vietom sukeist, širdį į dešinę perstumt… Ko gi dar?

Manau, daktarui ne problema netgi prie dirbtinės širdies prisijungt. Kam gi nuosavą darbe pūstyt! O dirbtinės turbūt neskauda, vadinas, ramiai gali žiūrėt ir į beviltiškus širdininkus.

Jie beviltiški dėl to, kad ima į širdį. Imantys į kišenę problemų su širdimi neturi.

Betgi pasvajokim, kas bus tada, kai išgirsim ilgai lauktą naujieną:

– Sveikatos reforma baigta!!!

Apsilankymas klinikose tuomet bus šventė. Kaip atvykusį į prašmatnų restoraną ant laiptų pasitinka puošnesnis už jus tarnas, taip ir atvykusį į klinikas pasitiks auksu išsiuvinėtais rūbais vilkintis felčeris (feldmaršalas?), kuris ne tik palydės, bet ir patars.

– Norėčiau štai į šitą kabinetą, pas okulistą, – taip manote jūs.

– Aš manau, jums labiau patiks pas urologą, – švelniai prieštarauja ponas. – Okulistas toks chamas… Spitrija stačiai į akis…

Jūs prisimenate savo tamsią praeitį ir jau linkęs paklust pareigūnui.

– O gal jūs dar nepusryčiavęs? – domisi šis.

– Taigi nespėjau…

– Tada pasiūlyčiau zondą ryt. Prašom į aną boksą.

– Mieliau pagulėčiau ant operacinio stalo, – spyriojatės.

– Ant grindų būtų pigiau, – rūpinasi pareigūnas. – Ant stalo tai jau iššūkis! Ne kiekvienas daktariūkštis supras… Ir sveikatos reik! Bet jei galite sau leist…

Aišku, kad galite. Nesveiki po Sveikatos reformos į tokias vietas nė nevaikščios.

Kasdienės šviesios viltys

Vienam pavojinga namie – sienos stumdosi, durys trankosi, o lubos neužgula tik dėl to, kad yra netradicinės orientacijos: man – lubos, o kaimynams – grindys.

Todėl išėjau į pasimatymą, mat „Feisbuke” susipažinau su jauna dailia blondine. Pasiėmiau šakes, ryšulį granatų… Ne su gėlėm gi eit! Vis dėlto pirmas pasimatymas…

Bet ne pirmas atvejis. Anąsyk vietoj blondinės atėjo pusamžis bjaurus vyras…

Apie save blondinei rašiau, kad esu juodaodis, trijų metrų ūgio, žaidžiu NBA, o laisvalaikiu studijuoju Berklyje. Aš neapsimetinėju, nes žmogus yra toks, kokios jo mintys, o mintyse aš įsivaizduoju save būtent tokį.

Bet gal šįsyk ateis bevaikė turtingų amerikiečių pora…

Neprieštaraučiau, kad mane įsivaikintų. Kas, kad man jau per penkiasdešimt! Vis tiek jie su manim turėtų elgtis kaip su vaiku: išmokyti kalbėti, nes aš nemoku nė žodžio angliškai, už rankos vedžioti po Ameriką, nes vienas bemat pasiklysčiau. Nemoku aš nei kultūringai valgyt, nei gert, tad naujoji mama turėtų daug malonaus vargo, kol atpratintų mane nuo buteliuko, o jeigu ji dar jauna, graži – ir nuo krūties…

O mano naujajam tėčiui būtų smagus užsiėmimas, kol išmokytų mane amerikoniškų žaidimų – lošti biržoje, golfo aikštyne… O kadangi stryktelėjęs aš jau pasiekiu lempą, gal užrašytų net į krepšinio klubą…

„Feisbukas” teikia visokių galimybių. Žinau, kad vienąsyk man pasiseks.

Paslėptas gėris

Parke sustabdė toks ponas.

– Seniai tave stebiu, – tarė. – Tu nors ir didelis, bet pagal protą – kaip vaikas.

– Ir žmona taip sako, – apsiverkiau. – Būk vyras!.. O aš nenoriu! Vyrai nuolat politikuoja, o man ta politika nėmaž nerūp… Prie vyrų moterys lenda, o aš jų bijau…

Ponas paglostė man galvą ir išsitraukė daiktą, panašų į pistoletą.

– Nori su juo pažaist?

Kaip nenorėsi! Aš gi toks pat kaip visi nebrendylos…

Dažnai ėmiau ten lankytis.

Pavojingas gėris

Vis dažniau pasvajoju: kažin kas bus mūsų naujas gelbėtojas? Gal tai mano kaimynas? Gal eilinis praeivis?.. O gal šįsyk aš pats tapsiu gelbėtoju?..

Mat žmogus metų metais gali gyvent kaip žmogus, niekuom neišsiskirdamas iš kitų ir nė nenutuokdamas, kad jis – gelbėtojas. Išsimokint į gelbėtojus – neįmanoma. Bet netapti juo pribrendus tam tikroms sąlygoms – irgi ne.

Gelbėtojas nekaltas, kad gelbėja. Gelbėtojas tik sušniaukia tautos tyliai skleidžiamą dvasią, paraugina ir garsiai išstumia lauk.

Ir nieko neišgelbėjęs, dvoką paskleidęs prapuola.

Gelbėtoją išgelbėtume, jei pasireiškus pirmiesiems simptomams keletui valandų patupdytume į rėčką su šaltu vandeniu.

Slenkantis objektas

Tai į kairę, tai į dešinę pakrypsta… O kartais ir tiesiai paslenka. Greitis nedidelis, bet avarijos – dažnos. Nuolat ką nors sutraiško: pensininkus, menininkus, net smulkesnius verslininkus. Vairuotojas lieka nenubaustas. Kalti sutraiškytieji. Sliūkino be atšvaitų.

Stambiesiems bepigu – jų dvarai iš tolo šviečia…

Būklė – prasta. Bet techninės apžiūros talono niekas nereikalauja. Prasti ir keliai. Yra manančių, kad išvis ne tas kelias…

Ar bent pats vairuotojas žino, kur važiuoja? O kam? Smagu vairuot! Smagu nulėkt ten, kur dar niekas nebuvęs…

Neveikia tolimosios šviesos, nėra stabdžių… Nėra net vairo. Tik bagažinė.

Užtat ir karo tam kely nėr. Tokią pabaisą išvydę lietuviai rėkdami sprunka kas kur…

Jūsų gyvenimo būdai, stiliai, akistatos, 9.0 out of 10 based on 22 ratings