Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Ar tikrai viskas turi būti taip, kaip turi būti?

vasaris 21, 2013 11:57 am Juozas Proza

Ką girdėjau per Kalėdas

- Ramybės… Ramybės… Ramybės…

Išlindęs dairiaus pro kaminą. Kas gi čia mus ramina? Kas taip nerimsta?

Ėgi visokie veikėjai. Kaipgi! Jums tai svarbu, kad mes netriukšmautume, nereikalautume, o tyliai kaip zuikiai murksotume po eglėm.

O patys tai nė dienos ramiai neištveriat. Trankotės po europasmalaizijas. Aišku, ir per Lietuvą perlekiat, vis taikydamiesi, ką nugvelbt.

Dar jūs giriatės: per Kalėdas būnam geresni.

Jūs – tik per Kalėdas. O mes geri kasdien. Užtat ir gyvenam blogai.

Dar jūs prisipažįstat: per Kalėdas susimąstom.

Atseit kitom dienom viskas pagal protokolą…

O mes tai kasdien susimąstę: kaip vaikus pamaitint? Kaip už būstą susimokėt?..

Ir dar jūs aiškinat, neva pro blizgučius reikia įžvelgti esmę, pamatyti, kas tikra…

Ak, sukčiai! Negadinkit mums šventės! Leiskit nors vieną dieną metuose nematyti esmės. Ką pas mus rastum po blizgučiais? Kiauros kišenės ir tuščios lentynos. Šaldytuve – net zuikis netikras…

Pas jus tai viskas kitaip. Esmės pilni stalčiai, sandėliai, sąskaitos… Jei kokią dieną ir nematysi esmės – tik figūrą pataisysi.

Apie ką nepagalvota

Šįsyk rimtai rengiaus pasaulio pabaigai – prikaupiau kruopų, aliejaus, muilo…

Sakysit: kam po viskam tos kruopos?

Ogi pasibaigs kiti, bet aš tai – ne! Aš ir po pabaigos pabūsiu! Kaip čia be manęs?

Padangėmis raitosi dūmai… O aš tupiu ant griuvėsių krūvos ir kemšu kruopas. Aliejum užsigeriu. Pasimuilinu…

Daugel kas taip mąstė.

Ir, aišku, daugelis laukė pasaulio pabaigos todėl, kad namai nerenovuoti. Styrai sustiręs, o moki kaip už šiltą… Bet štai viskas pasibaigia, ir keliaujam tiesiai pragaran. O ten jau kaip reik pasikaitinsim. Ir svarbiausia – veltui!

Tačiau dabar, kai jau paviešinti slaptieji protokolai, žinau: ne viskas taip paprasta. Iš tiesų tik džiaugtis reik, kad pabaigos nebuvo.

Mat po to dar būtų buvęs Paskutinis Teismas. O jei visi kartu pasibaigiam – kokios eilės prie Teismo nusidriektų. Sveikesni apsirgs, gudresni liudininkus papirks, aiškins, kad jų bylos politizuotos…

Neeiliniai be eilės ims lįst.

Eiliniam žmogeliui, kuris tik sugyventinę priplojęs, metų metais eilėj reiktų laukt.

Vieni iš nuobodulio visokias eibes ims krėst. Kiti gal darbo ieškos… Bet dangaus vartų sargo vieta seniai užimta, o pragaro katilinėj vietiniai triūsia.

Vėl vargas… Vėl viskas kaip žemėj.

Per šventes norisi kažko daugiau

1.

Tais metais kai kuriuose Lietuvos dvaruose gerovės visuomenė jau buvo sukurta. Kiti net labai gerai gyveno, bet Šie dar nieko apie tai nežinojo…

Šys apsivilko smokingą, kurį buvo radęs vamzdyje, Šė – iš girios parsineštą juodą suknią su raudonais guzikais, ir abu susėdo prie Kūčių stalo.

Rauginti kopūstai, žali kopūstlapiai, kopūsto galva, kotas… – iš viso, kaip ir pridera, dvylika patiekalų.

- Rytoj ir mėsikės norėtųs… – pasvajojo vyras.

- Trisdešimt metų be peilio pjovei, – atsiduso moteris.

- Be…

- Trisdešimt metų gyvą ėdei.

- Ė…

- Tau atrodo – tai normalus gyvenimas?

Šys net išraudo.

-Ką jūs! Tikrai ne…

Vėliau nesyk pagalvodavo, kad su peiliu patogiau, o sūdyta mėsa ne tokia prėska.

2.

Per Kalėdas atvažiavo sūnus Šys Tas.

- Kur motina? – klausė.

- Na… – pradėjo Šys, bet iš burnos jam pabiro guzikai, ir jis užsičiaupė. Ką čia bepasakysi…

Bet vakare, išsivalęs dantis, pasakė:

- Tu, vaikeli, jau didelis…

- Taip, – patvirtino sūnus.

- Ir koks diktas!

- Dabar vienas valgau…

- O kurgi žmonikė?

Sūnus išraudo ir nieko neatsakė. O tėvas padūsavo:

- Riebalas kenkia sveikatai.

- Kad nebuvo riebi…

- Aš apie kitką…

Vėliau Šys nesyk pagalvodavo, kad liesiau – sveikiau, bet tuoj ir susigėsdavo. Protingas žmogus valgo, ką turi, ir Viešpačiui dėkoja.

3.

Trečią dieną į duris ėmė belst policininkas.

- Ar sūnus namie? – šaukė.

- Iš dalies, – atsakė Šys. – O kam tau reik?

- Taigi senas draugelis…

- Sūnus dabar labai pasikeitęs.

- Vis tiek norėčiau pamatyt.

Šys jau buvo bepraveriąs duris, bet ūmai prisiminė…

- Ar tiesa, kad jūs, policininkai, kieti vyrai?

- Labai kieti.

- Tada eik sau…

Anas nuėjo, o Šys pagalvojo, kad būtų gerai dantis susidėt.

4.

Daug dienų po Kalėdų praėjo… Vis linksmiau šypsojo saulė, ir Šys dažnai sėdėdavo ant slenksčio, liūdnai mąstydamas, kad su metais žmogus vis eina vienišyn.

Kartais pro šalį praeidavo kaimynas, kuris gyrėsi einąs į priekį, nors kiekvieną vakarą atgal grįždavo.

-Kiek tu dar eisi? – kartą paklausė Šys.

-Tokių dalykų niekas nežino, – atsiduso anas.

Šys šyptelėjo, bet nieko nepasakė.

Velykos ne už kalnų…

Nepasiduokim provokacijoms

Televizorius aiškino, kad emigruot jau nebereikia, mat į Lietuvą plūste plūsta užsienio investuotojai, sukuriantys čia galybes darbo vietų.

Vienas iš tokių esąs kažkoks „Barclays.“

Kitą dieną susiradau aš tą irštvą ir ėmiau baladot į vartus. Išlindo tipas.

- Noriu dirbt, – pareiškiau.

- Ką moki?

- O ką jūs čia dirbat?

Jis aiškino kažką angliškai, bet nelabai supratau. Todėl pats ėmiau aiškint:

- Po teisybei, norėčiau vadovaujančio darbo. Tik ne tokio, kad reiktų šitam bildinge murksot. Man labiau patiktų skraidyt po pasaulį ir susitikinėt su jūsų verslo partneriais. Bet vėlgi ne kokiose konferencijose, o restoranuose… Anas atsakė, kad tokių darbo vietų nesą.

- Tai sukurkit!

Pasiūlė šlavėjo vietą. Pasipiktinęs šaukiau:

- Tokių vietų man ir žmona sugeba sukurt. O kai buvau pas jus, tai pusę Anglijos nušlaviau. Tai ir jūs, čia atkeliavę, būkit malonūs, Lietuvą pašluokit. Juolab, kad lietuviškai nemokat… O geras vietas mums palikit!.. Užtrenkė vartus.

Ir aš, vėl susidūręs su neteisybe – jau nebežinau kelintą kartą! – vėl padariau tą pat: brūkštelėjau ant sienos trijų raidžių rusišką kombinaciją…

Nuo to visados atlėgsta širdis.

Prilindo visokių… Greitai ne tik gerų vietų – išvis vietos nebeliks.

Gyvenimo kelio detalės

1.

Mėgstu rutulį stumt. Dažnai išbėgu laukan ir stumiu, stumiu…

Anksčiau man patiko ir ietį mest. Nuolat pataikydavau į žmones. Treneris sakė, kad turiu talentą.

Vėliau pastebėjau, kad su šautuvu man sekasi dar geriau.

Žiemos žaidynėse ketinu leistis žemyn. Bet pirmiau nuo kalno pasakysiu pamokslą pasaulio žmonėms: „Gyvenkite, žmonės, teisingai… Ramybės jums…“ Ir t. t.

Jei nepadės, tik tada leisiuos nuo kalno. Juodais arabiškais rūbais ir labai rūstus…

2.

Kai buvau aktyvus visuomenės narys, tai buvau įsteigęs kapeliją. Mes, būrys kaimynų su armonikom ir smuikais, susiburdavom kieme, grieždavom ir trepsėdavom. Visi praeiviai manė, kad mums trūksta…

O aš manau: visi turėtume griežt ir trepsėt.

Iš pradžių trepsim prisiversdami, bet po kurio laiko tai tampa įpročiu. Tau sako: „Tu durnas!“ O tu grieži, trepsi ir šypsais.

3.

- Papasakokit apie save, – žiovauju.

- Na, aš…

- Trumpiau.

- Dabar aš…

- Gana.

Tikrai nesuprantu, kodėl mane atleido iš televizijos vedėjo pareigų.

Patys pabandykit

Man sako, kad aš maišu trenktas.

Taip nėra. Niekas specialiai manęs maišu netranko.

Tiesa, kartą paprašiau, kad žmona trenktų. Bet kas iš to…

Vis tiek aš kas rytą užsidarau savo kambary, o namiškius perspėju:

- Netrukdykite man, aš dirbu!

O iš tikrųjų įlipu į maišą, užsirišu ir sėdžiu.

Kodėl aš taip darau?

O ką man daryt?

Negi turėčiau sėdėti prie stalo ir vis rašyti… rašyti…

Ar tikrai viskas turi būti taip, kaip turi būti?, 9.1 out of 10 based on 29 ratings