Ak, nežinau, ką man daryt, kad būčiau šiuolaikinis? –
„Kada gi baigsis šie laikai?!” – šaukiu aš nusiminęs.
Tai bėdos!
Bet vienąsyk, pavasarį, paspaudęs Enter drąsiai
Aš įėjau kiton erdvėn slapčiom it paparaciai –
Ak, dyvai! Skaityti tęsinį…
Ritasi kaip keturi laikai,
Ritasi kaip riksmas – niekados
O pakalnėj juodos avys – tai,
Ką ganei tiek metų be naudos.
Ak, ir kam statai tu kelio ženklus?
– Ritasi be kelio – nepastvert…
Kas gi pasakys – sunkus ar lengvas? –
Aš gyvenimo nemoku svert. Skaityti tęsinį…
Seniai tu teisybę kalbi,
Kad metas į didelį kelią…
Gyvenimas stovi kaip by
dermejerio stiliaus spintelė.
Ne mano čia naktys ir dienos –
Išneša laikas tėvynę…
Mečiau aš rūkyt Atėnuos –
Mesiu ir gert Pekyne. Skaityti tęsinį…
(I variantas)
I dalis
Vinceli, meistreli, mokyk savo vaikus… (2 k.)
II dalis
O jūs, vaikai, tiktai neikit tais takais dorybių! (8 k.)
Viskas praeina, praeina ruduo, net ir tas
Nelauktas. Paskui bus žiema. O paskui gal ir nieko…
Kiti muzikantai melodijas groja kitas
Ir mano mergaitės jau šokių aikštelę palieka.
Ir snaigės – tos baltosios žvaigždės – ištirpsta man saujoj –
Žengia per žemę balandžio balti eskadronai…
Gros muzikantai… Viskas kartosis iš naujo,
Tik sprogs pumpurai jau ne mano žaliuos poligonuos. Skaityti tęsinį…
Sėdžiu vienas tarp agrastų,
Laukiu brolių pederastų –
Tuščias sodnas… Neatėjo…
Užkerojo žemę gėjai –
Man baisu!
Ak, tu plikas, piktas gėjau,
Aš tave grabe regėjau –
Baltas veidas, juodas rūbas
Ir džiaugsmingos vario triūbos
Ant Rasų…
Rudens valanda. Nemalonūs
Vėjai drasko lapus. Vargas spaudžia krūtinę…
Aimaironijanonibrazdžioni! –
Man skaudu. Aš siekiu degtinės.
Šitaip siekėte jūs… Daugel metų
Jau praėjo… Praeis antra tiek.
Taburetė… Spintelė… Ir metas
Jau pasiekt! Skaityti tęsinį…
Prikrito lapų mano kambarys –
Kas lapkritį dabar beišvarys?
Įsėlino kaip katės, kaip liga,
Aš vienas kambary su juo likau.
Prikrito lapų sielon ir į širdį,
Ir į akis… Ir vėjas neišpūs…
Nelyg ant mylimosios rankų mirčiau,
Taip lengva… Taip sunku žinot, kas bus…
Kai ilgu man – eilėraštį rašau
Neilgą. Betgi valgyt neprašau.
Ką parašau – suvalgau. Toks meniu!
Tai šitaip, ponai, aš ir gyvenu.
Bėga dienos tolyn, aš vejuosi, pavyt negaliu
Ir sustoju… Ten vėjas… Ir vėjo malūnas toli ant kalvos…
Nebelaukiu jau nieko ir iš milijono kelių
Renkuosi tą vieną, kurs veda mane iš galvos.
Loading ...