Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Valstybės studija

Tas gruodžio rytmetys išaušta toks pat gražus kaip ir visi kiti po Geležinių Įvykių. Nuo Parlamento dvelkia lengvas pietryčių brizas ir girdėti, kaip praeivių kišenėse šlama doleriai bei kelialapiai.
Tačiau deputatas DT-90 nubunda apimtas nemalonaus, slegiančio jausmo. Širdis daužosi krūtinėje tartum tankas, neapdairiai palindęs po kaustytu krašto apsaugos pareigūno batu. „Kažkas atsitiko, -dingteli deputatui. – Tiktai kas?” 
– Aštuonios valandos! – rikteli Tranzistorius. – Skaitome žinias! Klausy!..
Deputatas krūpteli, klausydamasis naujausių pranešimų, junta, kaip jį vis labiau ir labiau kausto siaubas, ir pagaliau viską supratęs susmunka ant sofos.
– Izabele! – šūkteli. – Ar nepaėmei mano pažiūrų?
– Vakar išnešiau šiukšles, – atbėga iš virtuvės nusigandusi žmona. -Bet pažiūrų… Ne, aš nemačiau. Bet argi tamsta turėjai, deputate? Kaip jos atrodė?
– Aišku, turėjau! – suurzgia DT-90. – Gerai atrodė. Jeigu nebūčiau turėjęs, iš kur tada šitas? Ir anas! Ir visa tai!
Izabelė persižegnoja ir palenda po lova.
– Ar ne šitos?
– Kvaiša! – rikteli deputatas. – Ar nematai, kad akumuliatorius?
– Ak, Viešpatie, – aimanuoja Izabelė. – Bet gal pats kur nukišai? Gal nepašventintos buvo, ir nelabasis prieš Kalėdas?..
Deputatas nustėręs pasižiūri į žmoną. „Kada ir kur aš ją pirmąsyk sutikau? – bando prisiminti. – Kas mus supažindino?”
– Slaptažodis! – rikteli.
– Ponas deputate, – išblykšta žmona. – Aš tuoj… Valerijooo!..
– Tik pirma pati išgerk, – įsako deputatas, liūdnai žvelgdamas pro langą į tolumas. „Nejaugi jų tinklas… Bet iš kur galėjo žinoti, kad aš tapsiu…”
Atsigręžęs staiga čiumpa žmoną už prijuostės.
– Koks tavo antrasis vardas?
– Izabelė Juozapota, – atšlyja žmona. – Kaip pakrikštyta…
– Kur tave pakrikštijo? – pagiežingai nusišiepia deputatas. – Tenai?
„Kažin kur mano dujinis”, – dingteli deputatui. Jis žengia į Mandatų ir Etikos kambarį, tačiau tarpduryje sustoja kaip įbestas. – Juk prieš rinkimus mes turėjom mergaitę!”
– Kas tas toks? – baksteli pirštu į kaladėlėm žaidžiantį mažylį.
– Juozukas, deputate, – sumišusi atsako žmona. „Priešiškos jėgos nesnaudžia”, – topteli deputatui.
– Iš kur jis atsirado? Kas jį iškėlė?
– Argi nežinai, deputate? – parausta žmona. – Juk mudu kartu… Pagal Reprodukcijos Įstatymą… Yra popieriai… Antspaudas… Tamsta toks užsiėmęs…
– Prašom viską čionai, – sako deputatas, užsidėjęs akinius atidžiai išstudijuoja dokumentaciją ir šiek tiek nusiramina.
– Gerai, – linkteli. – Tik ateity pageidaučiau būti informuojamas iš anksto. Beje, kodėl jis kambario viduryje?
– Mažiukas, – paaiškina žmona. – Dar nesupranta. O į kurią…
– Lenk medį, kol jaunas, – burbteli deputatas ir išeina į Ryšių kabinetą. „Per daug įtarus pasidariau… Nervai. Tačiau – į kurią? – susimąsto. – Nieko nebus. Reikia skambinti policijai!”
– Ponas komisare. Pamestos pažiūros, – skundžiasi į ragelį. – Gal radote?
– Kokios buvo jūsų pažiūros? – teiraujasi komisaras.
– Teisingos! – atšauna deputatas. – Prašyčiau neįžeidinėti.
– Ieškosim, – pažada komisaras.
Padėjęs ragelį, deputatas DT-90 išvažiuoja į plenarinį posėdį. „Gal niekas ir nepastebės? – mąsto. – Kiti niekados neturėjo, o žiūrėk…”
Prie Parlamento rūmų įsitvirtinęs ginkluotas piketas. Lozungas šįsyk tik vienas: „Šalin rankas!”
„Šalin, – stabteli DT-90. – Tačiau nuo ko?”
– Tamsta už? – kreipiasi pagyvenusi ponia su kalašnikovu. – Esu šio piketo atsakingoji sekretorė. Mes atstovaujame Žiemkenčių partijai.
„Koks buvo mano požiūris į šitą partiją? – nusigandęs svarsto deputatas. – Pavadinimas sakytum padorus. Antra vertus, slypi ir kažkokia užuomina. Kas jiems nepatinka?”
– Reikia visokių partijų, – sako neryžtingai.
– Vadinasi, manote, kad reikalinga ir Kraujo perpylimo stotis? -nepasiduoda ponia. – O mes kitados balsavom už jus!
„Matyt, ką nors ne taip pasakiau, – nervinasi deputatas. – Viešpatie, kaip blogai be pažiūrų. Kad bent atsirastų iki vakaro. Bet ar gali šito tikėtis iš mūsų policijos?.. O jei pašokčiau į turgų? Sako, ten visko gali nusipirkti. Bet ir kaštuoja tikriausiai…”
– Kraujo perpylimo stotis išplatino pareiškimą, kad po Naujųjų metų prapuls žmogaus teisės ir muilas. Argi į tai niekaip nebus reaguojama?
Deputatas DT-90 kaista ir krūpčioja.
– Reaguojame, kaipgi, – sako. – Negerai, kai kas nors prapuola. „Kad tu pati prapultum, ragana”, – palinki mintyse.
– Mes renkame parašus, – sako ponia. – Gal norėtumėte pasirašyti štai šitą dokumentą?
Deputatas paima popieriaus lapą ir perskaito: „Reikalaujame, kad nuo sausio 1 dienos Lietuvos Respublikoje būtų įvesta ypatingoji padėtis”.
Deputatui pakerta kojas, ir jis atsiremia į patrankos vamzdį.
„Kokia ypatingoji? – mąsto. – Buvo Maskvos ypatingoji. Bet čia, matyt, ne apie tai. O koks buvo mano požiūris į ypatingąją? Kuom jinai ypatinga? Jeigu pasirašysiu, o paskui atšauks mano įgaliojimus? Ką pasakys giminės ir Europa? O jeigu nepasirašysiu?”
– Mūsų padėtis jau seniai ypatinga. Che che, – bando pajuokauti. -Argi ne taip?
– Vadinasi, pritariat? Gerai.
„Kas gerai? – su didžiausia pagieža galvoja deputatas. – Čia, matyt, provokacija?”
– Dovanokite, man metas balsuoti, – traukiasi. Ponia pastoja kelią.
– Balsuosite už? – klausia, kiaurai verdama skaisčiai mėlynų akių žvilgsniu.
– Aš balsuosiu, kaip lieps mano sąžinė, – bando išsisukti deputatas, tačiau jo balsas išdavikiškai suvirpa.
– Mes tikimės, kad kainos pagaliau bus pakeltos tiek, kiek reikia, -sako ponia. – Rinkėjai – ne makaronų sriuba, o kainos – ne puodo dangtis, kurį reiktų kilnoti kas penkios minutės. Lietuvos pilietis privalo kainuoti tiek, kiek sveria pats.
Deputatui pakerta kojas. Jis susverdėja, tačiau už alkūnės sugriebia kažkieno tvirta ranka.
– Ponas komisaras prašė perduoti, – sako augalotas policininkas.
„Išgelbėtas!” – tvyksteli mintis. Pagautas jėgų antplūdžio, deputatas stveria paketą, prasibrauna pro spygliuotų vielų užtvaras, per-šliaužia minų lauką ir galų gale įsmunka pro duris.
…Tačiau po pietų jį apima gili melancholija.
„Pažiūros aiškiai ne mano, – kremtasi. – Juk vos tik ateina metas balsuoti, man tučtuojau norisi…”
Jis nervingai patraukia rankenėlę, ir paslaptingas vandenų griaudėjimas primena tolimą rinkimų kampaniją, kai taip keistai vaidenosi, jog aplinkui vien broliai ir seserys…

Patiko? Pasidalink su draugais!

•