Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Šitaip išeina žmonės

Rudens vakaras. Ponas E. grįžta namo. „Kažin kur aš buvau?” – galvoja. Stabteli prie paminklo ir susimąsto.
Iš kitos pusės ateina durininkas Motiejus Fiodorovičius su durimis ant pečių. Kas vakarą, baigęs darbą ir užrakinęs kontorą, duris jis išsineša su savimi, bijodamas, kad kas nepavogtų. Mat yra be galo doras ir sąžiningas lietuvis.
– Motiejau Fiodorovičiau! – šūkteli ponas E. – Kaip gyveni?
– Anežinau, – atsako Motiejus Fiodorovičius. Jis turi keistą įprotį prie kiekvieno žodžio pridėti papildomą raidę, mat kitados yra tarnavęs poručiku Abchazijoj. 
– O kaip laikosi tamstos žmona?
– Aneprisimenu.
– O Petras?
– Akoks Petras?
Jie stovi kurį laiką tylėdami ir žiūri vienas į kitą.
– Štai paminklas, – rodo ponas E.
– Ataip, – linkteli Motiejus Fiodorovičius.
– O kas iš tų paminklų? – klausia ponas E.
– Anieko, – atsako Motiejus Fiodorovičius.
Ponas E. išsitraukia vamzdį ir papučia prieš vėją. Motiejus Fiodorovičius klausosi ir pritariamai linguoja galvą.
– Norėčiau išeiti pro šitas duris, – sako ponas E.
– Akur? – klausia Motiejus Fiodorovičius.
-A, nesvarbu.
– Aprašom.
Motiejus Fiodorovičius pastato duris, atrakina, ir ponas E. išeina. Rudenį pasitaiko tokių susitikimų, kai negali neišeiti.

Patiko? Pasidalink su draugais!

•