Šeimos daktaras
rugpjūtis 31, 2008 12:29 pm KnygaNepažįstamo žmogaus pasakojimas
Metų metais trainiojomės apie Darbo biržą, bet kiekvieną rytą laukdavo ta pati ceremonija: lygiai šeštą valandą atsiverdavo durys, pasirodydavo Prezidentas ir du patarėjai. Vienas iškeldavo vėliavą, kitas ištempdavo dumples. Prezidentas užtraukdavo:
– Lietuvatėvy!..
Giedodavo plonai, bet laisvai, nukąsdamas šaknis, tačiau palikdamas galūnes. Mūsiškiai – keli tūkstančiai vargetų iš aplinkinių parapijų – stovėdavo nudūrę galvas.
Paskui trijulė nusilenkdavo ir dingdavo už durų, kurios, žinojome, vėl atsivers tik po dvidešimt keturių valandų…
Tačiau tą rytą buvo kitaip. Kai patarėjas suskliaudė dumples, Prezidentas pakėlė ranką it laiminantis Kristus.
– Ponai! Noriu pranešti jums džiugią naujieną.
Mūsiškiai krūptelėjo. „Išveš j Panerius ir sušaudys”, – šnibštelėjo kažkuris, ir ta žinia žaibo greitumu apskriejo minią.
– Broliai! – sukliko liesas inteligentiškas vyras. – Gelbėkitės! Bėgti? Kur ten! Kai kurie vos kojas pavilkdavo…
Puolėme ant kelių. Ir bemaž vienu metu, lyg atodūsis, lyg aimana iš tūkstančių įdubusių krūtinių išsiveržė „Marija…” Dievaži, niekada nebuvau girdėjęs taip galingai, taip šiurpiai skambančios giesmės. Neturiu nei klausos, nei balso, bet neištvėriau: rėkiau kaip skerdžiamas, kaip Virgilijus, kaip išprotėjęs.
– Mes, vargstantys žmonės, maldaujam malo-o…
Prezidentas kantriai klausėsi, sukryžiavęs ant krūtinės rankas.
Paskui sušuko:
– Darbo yra!
Širdininkai krito į dulkes. Likę gyvi susižvalgė. Visi, matyt, pagalvojome tą patį: žodis yra ginklas. Tas niekšas nori mus pribaigti. O jis šypsojosi.
– Eidami civilizuotu keliu, toli nenueisime. Jūs neturite darbo, o tūkstančiai vargšų nesulaukia pagalbos. Ištikus nelaimei, policininko šeimos daktaro neprisišauksi. Laimei, Vyriausybė rado išmintingą ir veik nieko nekašluojantį sprendimą. Eikite ir dirbkite. Guminę lazdą ir pirmosios pagalbos vaistinėlę gausite nemokamai. Nežinau kodėl, tačiau daugelis mūsiškių pasirinko policininko rjerą. O man atrodė, kad pakelti žmogų – garbingesnis užsiėmimas nei spardyti gulintį. Paėmiau vaistinėlę.
– Ar bus kokie nors kursai?
– Jokių kursų nebus. Jums pakanka žinoti, kad liga yra tarpinė “sena tarp sveikatos ir mirties.
– Koks uždarbis?
– Medicinos paslaugos pas mus nemokamos. Tai reiškia, kad iš iudžeto gydytojas negaus nieko. Tačiau Vyriausybė daro ir toliau darys viską, kad žmonės sirgtų kuo dažniau. Argi šito nepakanka? Turėkim, ponai, sąžinės!
Toliau jis kalbėjo bendromis frazėmis: „Šiandien jūs išeinate į gynimą…” „Šiandien, kai viskas privatizuota, vienintelis lietuvio turtas – sveikata…” Bet aš jau nesiklausiau. Apgrabaliojęs kišenes, neradau nė cento, todėl beveik iš karto pasijutau, anot Kudirkos, daktaras esąs…
…Ir vis dėlto pirmą sykį eidamas pas pacientą jaudinaus. Ką aš žinojau apie ligas ir jų profilaktiką, o tuo labiau – pirmąją pagalbą? Beveik nieko. Kažkada mačiau filmą „Niekas nenorėjo mirti”, bet jo turinys seniai buvo išgaravęs iš galvos. Žinojau, kad geriausias vaistas – žodis, bet giliai širdy slypėjo įtarimas, kad lazda – dar geresnis, paties paciento vargu ar sulauksi pagalbos – daugelis puikiai išmano, kas dedasi Vidurinėj Azijoj, o kas jo nuosavuose viduriuose – nieko.
Vos įžengiau į tuos namus, kažkokia moteris stvėrė už rankos.
– Daktare! Jis miršta!
Žengiau atatupstas. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad mane, kaipo jaunąjį specialistą, kvies – bent jau pirmus tris sykius – tik pas nesunkų ligonį: širdies reikalai, moteriškos ligos (nežinau, ar tai tas pats). Ir tik po to, kai jau turėsiu daugiau įgūdžių, bus galima imtis mirtininkų ir bepročių.
Būčiau apsisukęs ir išbėgęs, bet moteris nepaleido rankos. Tempte nutempė į kambarį, nosin trenkė šlykštus vaistų dvokas. Laimė, “uodžiau ir kitą: keptos – su česnaku ir mairūnais – vištienos. Supratau, kad pasiliksiu, ir atsisėdau už stalo.
Moteris man kažką rodė. Įsižiūrėjęs pamačiau sofą ir ten išsidrėbusį numirėlį. Man pasivaideno, kad jis krustelėjo. Nejučiom surikau ir pašokęs įsikibau į moters sijoną.
– Daktare, – klausė ta, – ar jis gyvens?
Tie žodžiai galėjo reikšti tik viena: numirėlis dar gyvas. Linkstančiom kojom žengiau artyn ir patikrinau pulsą. Jo nebuvo. Tačiau, galimas daiktas, ieškojau ne ten, kur reikia: juk niekada šito nebuvau daręs.
– Ką jis valgė?
– Vištienos.
– Ar dar liko?
Ji linktelėjo. Paprašiau, kad atneštų. Moteris išėjo, o aš atsargiai stebeilijau kūną, pasitraukęs keletą žingsnių atgal, mat buvau girdėjęs, kad numirėlis turi papratimą stverti gyvąjį už kojos. O gal jis ir gyvas? Pulso nėra, bet gal plaka širdis? Ar tie dalykai susiję? Nežinojau. Tačiau net jei širdis sustojus, smegenys kurį laiką dar sukasi, tad velniai žino, kas tokiam gali šauti į galvą.
Grįžo moteris, nešdama lėkštę su geru gabalu kulšies, kuri iš vieno galo buvo apkandžiota, bet kvepėjo neapsakomai gardžiai.
– Zenonas atsikando… Paskui pakėlė šaukštą ir – aukštielninkas…
„Dievaži, keistas, – pamaniau. – Į šaukštą įsikibęs, aš niekados nepargriūčiau.” Pasakiau, kad privalau paimti mėginį, ir kibau dantimis į kulšį. Kurį laiką sąmonė tartum išsijungė: nieko nebemačiau, nieko nebegirdėjau.
Matyt, atrodžiau liguistai, nes kai išgraibęs lėkštę pakėliau akis, moteris spoksojo į mane išsigandusi.
– Viskas gerai, – burbtelėjau. – Maistas nėra užnuodytas.
– Ar jis gyvens, daktare?
Ko gero, šį klausimą ji uždavė nebe pirmą sykį. Dabar aš atidžiau pasižiūrėjau į tą moterį. Viešpatie, kokia ji buvo graži! Akys mėlynos, veidas išblyškęs, o rankos… Rankos drebėjo. „Ko ji taip nervinasi?” – nustebau. Jaučiausi sotus ir man norėjosi rūkyti, klausytis geros muzikos ar net pačiam padainuoti.
Ir staiga toptelėjo: bene pati ir bus savo vyreliui ką pakišusi? Buvau girdėjęs, jog dabar dažnai šitaip pasitaiko. Įsivaizdavau, kaip jai neramu, ypač jeigu tai pirmas vyras. Pasakęs, kad gyvens, galėjau tą nelaimingąją visai sugniuždyti.
– Pulso šiuo metu nėra…
Kaip tyčia po tų žodžių Zenonas atmerkė akis ir priekaištingai pažvelgė į mane. Sumišęs ėmiau krapštytis vaistinėlėje, plūsdamas save, kad iš anksto neperžvelgiau, ko ten prikrauta. Buteliukas, žirklės, druska, pipirai, plaktukas… Kam visa tai? Žinojau, kad druska dezinfekuoja žaizdas, o pipirai padeda nuo visų ligų. Vis dėlto buvo aišku, kad vaistų mažai. Susinervinau, net rankos sudrebėjo. Regis, buvau apgalvojęs, kaip elgsiuos pas ligonį, kad įgyčiau pasitikėjimą ir klientūrą: kyštelsiu termometrą, paplepėsim apie orą ir sportą, apie moteris ir Lietuvos viziją. Paskui paprašysiu, kad parodytų liežuvį ir piginę (nebuvau apsisprendęs, katrą pirmiau). O štai stypsau kaip stuobrys ir nežinau, ką daryti.
Laimė, vyriškis netrukus vėl užsimerkė. Iš tiesų sakau: jis man patiko. Lieso, inteligentiško veido, lyg mėnesį būtų marintas badu, o svarbiausia – niekuom nesiskundė. Dievas mato, kad aš norėjau jam padėti. Moteris palietė man alkūnę – tarsi elektros srovė nupurtė. Pažvelgiau jai į akis ir bematant pamiršau ligonį: tokios buvo tos akys!.. Įžvelgiau jose ir švelnumą, ir kažin kokį pažadą. Ir, be abejo, ta moteris pasitikėjo manimi. Švelniai suėmiau ją už rankų.
– Tai ką darysim?
Tuo metu staiga atsivėrė durys, įlindo kažkokia senė, švapsėjo nei šį, nei tą.
– Vaikas šįryt buvo toks linksmas…
Nejučiom šyptelėjau: prieš mirtį kiekvienas pralinksmėja. Bet senei šito nederėjo sakyti. Todėl tik pažvelgiau į jaunąją ponią ir nežymiai linktelėjau galva.
– Tai nėra apsinuodijimas, – tariau stengdamasis, kad balsas skambėtų kuo įtaigiau.
Sėdėti susidėjus rankas buvo nepadoru. Sena ragana kažin ką pamanys. Išsitraukiau iš vaistinėlės buteliuką ir suvarvinau vyriškiui į abi šnerves kažin kokio skystimo. Tai buvo vienintelis veiksmas, kurį galėjau atlikti pakankamai kvalifikuotai.
Paskui pakraigaliojau ant laikraščio skiautės nežinia ką, specialiai neįskaitomai, kaip buvau matęs darant gydytojus.
– Šitie labai padeda. Triskart po valgio, – stūmiau senę pro duris. -Dar paprašykite EBSV grupės vitaminų, – pridūriau trokšdamas, kad ji kuo ilgiau negrįžtų. Tikėjaus, kad tokių vitaminų vaistinėj – bent jau artimiausioj – nebus.
Pagaliau mes vėl likom dviese, neskaitant ligonio. Pasvirau artyn, bemaž liesdamas lūpomis jos žavingą ausį.
– Šitas paveikslas vadinasi „Šventojo Antano gundymai”. Nežinau, kodėl taip pasakiau, bet kažkoks paveikslas viršum mirštančiojo galvos iš tiesų kabojo.
Deja, tuo metu vėl atsivėrė durys. Šįsyk įėjo vyras: plačiausių pečių, per didumą net sulinkęs. Man pasirodė, kad moteris pralinksmėjo, išvydusi tą drimbą.
– Pašaliniams draudžiama!
– Rapolas šeimos draugas!
Man taip ir nudiegė širdį. „Mat kaip! O aš, kvailys, pamaniau… -Dabar jau bemaž su neapykanta dėbtelėjau į jaunąją ponią. – Tai šit kas tu per paukštė… Ką gi, dabar aš darysiu viską, kad tavo vyrelis gyventų.” Atsistojau ir ėmiau energingai minkyti jo krūtinę.
– Ką čia da-ar…? – kriuktelėjo nelaimingasis.
– Dirbtinį kvėpavimą.
– Aš kvė-ė…
– Daktaras geriau žino, – atrėžiau. – Gal kiek ir kvėpuojate, bet širdis – stovi!
– Stovi! – sukliko moteris. – Širdis?
– O kas, jūsų manymu, jam turėtų stovėti? – šaltai paklausiau. -Juk jis ligonis!
Ir dar smarkiau kočiojau Zenoną. Tas ėmė muistytis ir silpnu balsu rėkti.
– Girdite? – šyptelėjau. – Tarp kitko, tuoj bus dar geriau.
– Vadinasi, pavojus praėjo?
– Žiūrint kam, – atsakiau. – Skrodimas parodys, kas jam iš tikrųjų…
– Skro… – moteris užsidengė veidą, Zenonas žagtelėjo, o Rapolas žengė artyn.
Šeimos draugas, kaip minėjau, buvo tikrai neeilinių pečių asmenybė, ir man staiga tapo aišku, kam vaistinėlėj plaktukas.
– Ko gero, teks persodinti inkstą. Ar jūs pasiryžęs, gerbiamasai? Rapolas vėpsojo pastėrusiom akim.
– Žmogus turi du inkstus, – aiškinau, nes tą bemaž tikrai žinojau. – O pakanka vieno. Jūs, aišku, norite skeryčiotis su abiem? Šitas nelaimingas žmogus tegu sau… Bet juk esate draugas? O gal aš klystu? Gal jūs ne jo, – pabrėžiau paskutinį žodį, – draugas?
– Sakėt, širdis…
Su panieka nužvelgiau tą poną.
– Nesijaudinkite. Jūsiškė netiks, mat kraują ne į tuos organus varinėja.
– Gal klystate, daktare? – vebleno moteris.
– Deja, suklydote jūs, ponia. Be kita ko, ligonis neteko daug kraujo. Tiedu susižvalgė.
– Vidinis nukraujavimas nerviniu pagrindu, – paaiškinau. – Jis daug kentėjo. Tačiau kas jį kankino? Tą turės išaiškinti teismas.
– Niekas jo nekankino, – ne visai tvirtai pareiškė Rapolas, dirstelėjęs į laikrodį. – Turiu eit, Izabele.
Sugniaužęs plaktuką, pastojau kelią.
– Tikriausiai suprantate, kad judu esate pagrindiniai įtariamieji, neleisiu manipuliuoti žmogaus gyvybe… Hipokrato priesaika… Demokrato priesakai… Prisipažinkite!
Ligonis ėmė blaškytis, grabalioti rankom. Moteris bruko jam stiklinę.
– Nesityčiokite nors paskutinę valandą! – sušukau. – Jis ieško šilumos. Bet jos čia nėra. Ir galbūt niekados nebuvo. Kodėl jis toks liesas? Zenonai! Ką jie su tavim padarė?
Zenonas tylėjo. Kad ir kaip buvo nemalonu, pražiodinau ir ėmiau tempti liežuvį. Tuo metu grįžo senė.
– Klausykis, motin! Dabar tavo sūnus viską pasakys.
O tas tylėjo. Toks pašoko apmaudas, kad nedaug trūko, – būčiau suskaldęs plaktuku jo makaulę. Senė griebė už rankos.
– Ar jis gyvens, daktare?
– Ar jis turi pinigų? – riktelėjau netekęs kantrybės.
– Nieko neturi…
– Vadinasi, jam silpnaprotystė. Liga nepagydoma ir progresuojanti. Visi nusilenkė.
– Ar jis gyvens? – sušukau retoriškai, nesikreipdamas į nieką. – Ar gali žmogus gyventi po viso to, kas įvyko?
Ir išėjau. Laukė dar keletas pacientų. Darbas sunkus, o atlygis… Bet argi mes, medikai, dėl pinigų? Padėti žmogui! Kas gali būti gražesnio? Ne visuomet tai įmanoma, bet mes tikime, kad vienąsyk mirtis bus nugalėta. Ir sužaliuos lazda. Ir Seime baltos obelys žydės.
Loading ...