RSS

Pijus nebuvo protingas

9:42 pm Knyga

Tai prasidėjo po pusryčių, kai Radijo Taškas pranešė, jog išvogta jau pusė Lietuvos. „Vadinasi, kita pusė dar liko!..” – toptelėjo.
Visą rytą jį pylė prakaitas, kaito ausys ir raudonavo žandai, – net žmona pirmą sykį per paskutinį dešimtmetį pažvelgė su kažkokia išraiška. Drebėjo rankos ir bildėjo širdis, triskart per dieną norėjosi būdelėn. Deja, pakili būsena truko neilgai.
„Ką gali pavogti, dirbdamas korektorium? – apniko niūrios mintys. – Saują raidžių?”
– Pijau, – pašaukė žmona. – Būk viršaitis.
– Bet kaip? – paklausė jis. – Kaip juo tapti?
– O kaip kiti! – riktelėjo moteriškė ir dūrė kaulu į Lietuvą. – Kelkis ir eik.
Pijus šoko į kelnes, basnirčia įsispyrė į sandalus, ant nuogo kūno užsimetė chalatą ir išlėkė. Švilpė vėjas ir šaukė vaikai, puodynė atsitrenkė į pakaušį, bet aiškiau nepasidarė. Užsiropštė į Bekešo kalną ir sunkiai alsuodamas įsitvėrė pušelės.
Tą dieną tarsi naujom akim pamatė gimtąjį kraštą. Vienoj pusėj riedėjo traukiniai, kitoj – dygo balti mūrai. Viršum galvos kaukė lėktuvai, o po kojomis tylėjo žemė. Pašlaitėj mažas berniukas rentė smėlio pilį, pasirėmęs lazdele į jį spoksojo žilas senelis varvančia nosimi, o iš kišenės seneliui byrėjo smėlis. Pijus dairėsi į visas šalis, baksnojo Lietuvą pagaliu ir daužė sandalo kulnimi.
Bet greitai rankos nusviro. Lietuva jam pasirodė didelė ir sunki, ir jis nesuprato, už kurio galo griebti.
– Ką čia darai, dėde? – rūsčiai paklausė berniukas. – Bene jau taikais ką pavogti?
O senelis pagrūmojo lazda.
Pijus nusigando ir pametęs sandalą parbėgo namo.
Vakarienė buvo užsirakinusi šaldytuve, ir iš Pijaus šaipėsi visi šaukštai ir šakutės. Apimtas sielvarto jis nudūlino į kertę, ilgai klausėsi skrandžio muzikos ir griežė dantimis, o tamsūs šešėliai šoko ant sienos.
– Kas buvo nieks, tas bus viskuom! – staiga suriko Radijo Taškas.
„Tai apie mane!” – stryktelėjo iš lovos Pijus, bet Taškas nutilo ėmė šniurkščioti ir netrukus atsiprašė: įvykusi klaida. Trumpas sujungimas.
– Meldžiame klausytis biznieriaus abėcėles, – tarė jau visai nuolankiu tonu.
Pijus išsižiojo, bet ne kažką tesuprato. Akcinis inovacinis jo galvoje greit susimaišė su natūraliu raudonuoju ir teko pakišti kaktą po kranu. „Ot suka! – niršo Pijus. – Tu paaiškink man, ką vogti ir kas atsiranda pirmiau: protas ar pinigai?” Pasiteiravo kiemsargio Vasiliausko.
– Tie dalykai neatskiriami, – paaiškino senulis. – Bus pinigų — atsiras ir proto.
Pijus išvertė kišenes ir suskaičiavo. „Jei senolis teisus, proto aš turiu nedaug.”
– Ką dabar vagia? – pasiteiravo komisaro.
– Viską, – atšovė tas.
– O nuo ko man pradėti? – domėjosi Pijus
– Pradedantys šiandien ima žemę ir žemdirbius, fabrikus ir pusfabrikačius, – aiškino komisaras. – Bet galima ir dviratį.
– O kaip? – klausė Pijus. – Už ko griebti?
– Už ragų! – riktelėjo komisaras ir sudavė gumine lazda per pasturgalį.
Pijus padėkojo ir nuėjęs pas teisėją Zabiela pasiteiravo, kiek anas jam duotų už dviratį.
– Kvaily! – subarė teisėjas. – Kas nuo dviračio pradeda, iš to žmogaus jau nebus. Imk traukinį.
– Je, – tarė Pijus. – Kad nežinau, kaip užvesti.
– Proto reikia, – atšovė teisėjas.
„Vėl tas pats, – raukėsi Pijus. – Užburtas ratas. Gal kokią knygą perskaityti?”
– Per vėlu, – atkirto Kultūros ministras. – Dabar jau nebepadės. „Ką daryti? Ką daryti?” – šaukė jis, bet indai ir baldai, apkurtę nuo senatvės, tylėjo.
– Protas ir pinigai ne viskas, – tarė monsinjoras. – Yra dar siela-„Še tau, – sutriko Pijus. – Kas tatai galėtų ūti?”
Apie sielą ir anksčiau buvo girdėjęs, tik niekad nemanė galįs ją ir pats turėti. Nė kiek dėl to nesigraužė, nes neišmanė, kur ją būtų galima panaudoti. Prisiminė, kaip ilgai ir be reialo vaikystėje mokėsi traukti kvadratinę šaknį. „O kur tujen tokią užaugęs traukei? – karčiai šyptelėjo. – Daiktas anei kiek ne reikalingesnis nei kitam inkstai akmenyse.”
Bet vieną sykį, prasilenkdamas su kažkokiais dvariškiais, išgirdo žodžius, kurie jį sukrėtė: pardavė sielą. Stabtelėjo ir išsižiojo. Net karštis išmušė. Kas pardavė? Kam? Už kiek?”
– Ko stovi kaip apsimyžęs! – riktelėjo žmona, mat buvo algų diena, ir moterys žengė sykiu su vyrais.
Jis įdėmiai nužvelgė saviškę, tarsi pirmąsyk regėdamas. „O juk protingam neišdrįstų šitaip pasakyti, – pamanė su kartėliu. – Kaip vis dėlto nesmagu, kai trūksta…”
– Kaip manai, ar aš turiu sielą? – paklausė tada žmonos.
– Nieko tu neturi, – tarsi mėšlu apdrėbė ta. – Jeigu turėtum, tai… Ir kažkodėl pravirko.
„O anas, aišku, turėjo, kad pardavė, – sumetė Pijus. – Vadinasi, jei susitaupyčiau… jei susiveržčiau…”
Bet smulkios kupiūros slydo pro pirštus tartum smėlis. Pijus darėsi vis nervingesnis ir, kai vieną rytą žmona ištiesė ranką, piktai suriko:
– Parduok sielą ir turėsi!
Pati tratėdama išlėkė pro duris, o antrieji ir tretieji patiekalai tą dieną per pietus taip ir nebepasirodė.
O jeigu diena prasideda blogai, gero nelauk ir vakare. Devintą valandą Pijų ištiko dar vienas smūgis. Radijo Taškas, visą dieną plepėjęs niekus, staiga prabilo apie kažkokį žmogėną, kuris sukaupęs didelius sielos lobius ir neva „dosniai išdalinęs kitiems”. Pijus net pabalo. „Sekasi rupūžėms”, – ir atsivedėjęs pylė kumščiu per garsiakalbį. Taškas ūmai nutilo, ir jis nebeišgirdo nei to žmogaus pavardės, ir adreso. Bematant suprato pasikarščiavęs, visą vakarą atsiprašinėjo ir net pastatė ant viršaus vazą su pinavijom, tačiau anas įsižeidęs tylėjo.
Tą pačią naktį Pijus sapnavo sielą. Ant aukšto, stataus kalno stūkso didžiulis mūras, iš lauko panašus į Seimo rūmus, o iš vidaus – į indėlį, iki pat viršaus prikimštą išsipūtusių maišų, ryšulių bei rakandų, kurių jis net pavadinimų nežinojo. Viduje, plačiausiai išsižergęs, tovėjo storas barzdyla, o prie durų driekėsi ilgiausia virtinė nusmurgusių žmogeliukų, tarp kurių Pijus matė ir nemažai savo kaimynų, vieną jie lindo vidun, o storulis graibė iš kerčių maišus bei ryšulius ir mėtė jiems. Žmogeliai, linkčiodami ir svirduliuodami, apsikabine lobius, turseno pakalnėn. Storulis pūkštė, braukė prakaitą ir tarškino raktais.
Bet kai priėjo Pijaus eilė, staiga liovėsi dalijęs.
– Ko? – riktelėjo, rūsčiai blykčiodamas akimis.
– Kaip visiems, – sumurmėjo Pijus.
– O kur dėsi? – nusišiepė storulis. – Sielos taigi neturi.
– Bent pusmaišį, – kūkčiojo vargšas. – Žmonai…
– Lįsk į skylę, – riktelėjo storulis.
Visiems kikenant, įgrūdo Pijų maišan, užrišo ir pastatė kertėj. Pijus ėmė dusti, grabalioti rankomis ir užčiuopė kažką slidų ir šiltą. Apimtas siaubo, klaikiai suriko. Bet slidusis riktelėjo dar baisiau:
– Baik! Baik!
Ir spyrė į paslėpsnius. Tada Pijus ir pabudo, visas drebėdamas, išpiltas prakaito. Buvo susivyniojęs į antklodę, o išbudinta žmona plūdo paskutiniais žodžiais.
Susigraudinęs atsikėlė ir pasiskundė kiemsargiui Vasiliauskui.
– Kiekvienas turi sielą, – nuramino tas. Ir dar pripylė stiklinę.
– Ir aš taip manau, – sakė Pijus. – Bet pats va kažkodėl neturiu.
– Ar vagi? -Ne.
– O kyšius?..
Pijus tik ranka numojo.
– Vadinasi, turi, – įsitikinęs tarė kiemsargis.
– Bet aš neimu tik dėl to, kad negaliu prieiti, – teisinosi Pijus. -Taip jau susiklostė gyvenimas. Esu korektorius… O jei būčiau Prezidentas ar policininkas – tai man tik paduok!..
– Dėl to ir susiklostė, – aiškino gerasis žmogus. – Neturėtum – gal net reketorius būtum…
Bet Pijus vis tiek dvejojo.
– O jeigu man proto trūksta? Senolis ilgai galvojo, raukė kaktą.
– Dviračiu važiuoti moki?
– Moku.
– Tada netrūksta.
Pijus padėkojo ir pabučiavo ranką. O anas mokino:
– Laimingas ne tas, kurio kišenės prikimštos, o tas, kieno siela plati. „Geras žmogus, – dūsavo Pijus, užsikąsdamas aliejuj mirkytais aikraščiais. – Bet kai ko nesupranta. Jei vien lapais minti, – iš ko gi sielai platėti?..”
Ir jis papasakojo baisųjį sapną. Vasiliauskas pūtė dūdą, kraipė ūsus, o paskui išlenkė bemaž pilną stiklinę.
– Aš manau, sielos lobiai ne taip atrodo, – pasakė nelabai tvirtu balsu. – Čia propaganda.
– O kaip? – teiravosi Pijus.
Kiemsargis galvojo gerą valandą ir galų gale atsakė nežinąs.
– Anksti likau našlaitis, – pridūrė susigraudinęs.
– Bet! – nustebęs sušuko Pijus. – Juk tamsta turi!
– Turiu! – pakratė barzdelę kiemsargis. – Skauda! Bet užpilu kir-įiną, – čia jis maktelėjo stiklinę, – ir praeina.
Ir, nuvirtęs ant suolo, graudžiai užknarkė.
Pijus papūtė į tuščią butelį ir išėjo. Krantine sliūkinantys žibintai ašaipiai spoksojo į jį, o vienas, pamušta akim, keistai it suokalbinin-as mirkčiojo.
„Še tau, – krimtosi Pijus. – Jinai dar ir skauda. O be pinigų neužpilsi… Ne, kad ir kaip žiūrėtum, verčiau turėti kišenėj…”
Siela jau nebeatrodė panaši į sandėlį, greičiau į soliterį, susirangiusį viduriuose.
„Tačiau tokios man visai nereikia”, – niršo Pijus. Jį stačiai dusino mintis, kad turi išlaikyti ne tiktai šeimą, bet ir kažkokią sielą, kuri jokios naudos neatneša ir apskritai nežinia ką veikia.
„O jeigu pasikarčiau? – dingtelėjo. Užsirišo virvę, nusižiūrėjo šaką. Bet kažko lūkuriavo. – O jeigu sielos nėra? Tada visi kvailiu vadins.”
„O jeigu yra? – tarė kitas balsas. – Kas pagaliau išvogė pusę Lietuvos? Niekas atsakomybėn nepatrauktas, niekas nesuimtas…”
Verkdamas slankiojo gatvėmis, o praeiviai keistai dėbčiojo į jį. Juto, kaip kažkas veržte veržia gerklę. „Tai jinai mane smaugia, – dūsavo. – Jinai neduoda gyventi.”
Įsivaizdavęs, kaip siela jo viduje viską ryja ir dar kikena patenkinta, pajuto nuožmią neapykantą.
– Bene kartis žadi? – paklausė vieną rytą žmona. – Tik jau ne na-muose.
– Kodėl taip manai? – sumišo Pijus.
– Į veidrodį pasižiūrėk.
Ant kaklo kadarojo virvagalis. „Še tau, – pakraipė galvą Pijus. -Kaip užsirišau prieš dvi savaites, taip ir nešiojuos. Negražu.”
Nurėžė virvagalį, nusviedė į kertę ir atsigulė. Nutarė, jog šiąnakt mirs.
Bet kai ryte nubudo, pastebėjo, kad yra dar gyvas. „Ne, šitaip nieko nebus. Reikia vogti, – nusprendė. – Jei senolis teisus, – o Pijui atrodė, kad jis visada teisus, – siela turėtų lėkti laukan net pašvilpdama.”
Pajutęs neregėtą jėgų antplūdį, nulėkė j stotį, įšoko į pirmą pasitaikiusį traukinį, o po pusvalandžio jau sėdėjo mašinisto vietoj.
„Kiek daug reiškia pasitikėjimas savimi, – kraipė galvą. – Ir kraujo ne marios…”
Netrukus prisistatė keleivių delegacijos. Vieni geidė sukti į rytus, kiti į vakarus, o kažin kokių nusmurgėlių kompanija reikalavo nedelsiant sustabdyti traukinį ir parodyti įgaliojimus. Pijus tik nusikvatojo.
– Važiuosim, kol sustosim, – atrėžė.
Po pietų abipus geležinkelio išdygo pirmieji piketai. Kairėj kėlė plakatus: „Pritariam!” „Teisingai!” Dešinėj plūdosi ir apmėtė agurkais. Pijus nekreipė dėmesio ir tik džiaugėsi, kad nesunku vairuoti.
Vakarėjant pasirodė pirmieji badautojų vagonėliai. „Kur važiuojam?” – klausė užrašas ant sienos.
– Ne jūsų reikalas! – paaiškino Pijus, o vėjas pagavo balsą, apsuko badautojui aplink kaklą ir sykiu su dūmais pakabino ant pušies.
O pro šalį lėkė ir lėkė… Laukas… Rugiai išplaukę… Plaukiantys drugiai… O Lietuva!
– Ėhė hėi! – šaukė Pijus iškišęs galvą. – Važiuojam!
– …am… am… – atsišaukdavo pagelžkele sliūkinantys lietuviai, o jų vaikai mojavo rankutėm ir bėgo iš paskos.
Pijus net susigraudino pagalvojęs: o kažin kas ten, už horizonto?

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 8.4/10 (15 votes cast)
Pijus nebuvo protingas, 8.4 out of 10 based on 15 ratings
Patiko? Pasidalink su draugais!
    Pastebėjimai bei nusistebėjimai...

    Atsiliepimai bei nuomonės

    Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po administratoriau patvirtinimo.