Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Linksmasis Emanuelis

Petro Kurmelio žentas Zebediejus buvo didžiai pamaldus vyras, kas rytą giedojo himną, skaitė laikraštį ir pasitikėjo valdžia. Tveriantis Lietuvos Respublikai, Zebediejui buvo septyniasdešimt septyneri metai, jis turėjo apsčiai valgyti, namie laikė žmoną Teresę, o Taupomajam banke – septynis šimtus rublių. Viskuom patenkintas gyveno vieno cilindro bute, kurį jam kitados buvo patikėjusi tarybų valdžia, žiūrėjo pro langą ir gerbė įstatymus. 
Tačiau Lietuvos valdžia Zebediejaus negerbė, nepasitikėjo ir nutarė jį išbandyti. Zebediejus greitai pajuto valdžios galią. Ištuštėjo kišenės ir išdžiūvo gerklė. Namus užplūdo blusos ir tarakonai. Bet valdžiai to buvo negana ir valdžia paskyrė Zebediejui pensiją: penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Tačiau Zebediejus nesileido suklaidinamas: liovėsi valgyti ir skaityti, bet ir toliau giedojo, šnekėjo lietuviškai, pasitikėjo Seimu bei Vyriausybe. Tada Lietuvos valdžia nutarė jį išbandyti trečią kartą. Vieną rytą, kai Zebediejus sėdėjo šiukšlyne ir šuke gramdė pūlius, pakilo baisiausias viesulas ir išnešė iš Taupomojo banko visus septynis šimtus rublių, kuriuos vargšas buvo pasidėjęs karstui, kastuvui ir įkapėms. Išgirdęs apie nelaimę, Zebediejus sušuko:
– Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Tegyvuoja Lietuvos Respublika!
Tada Lietuvos valdžia patikėjo Zebediejum ir paliko jį ramybėje.Bėgo dienos ir viskas buvo gerai.
Bet vieną rytą žmona Teresė padovanojo Zebediejui sūnų Emanuelį. Nustebęs tėvas čiaudėjo septynias dienas ir septynias naktis, o aštuntosios rytą parpuolęs į dulkes tarė:
– Tatai man yra didelė garbė ir džiaugsmas, nes aš nebesitikėjau sulaukti sūnaus. Mat jau dvylika metų esu invalidas ir moterų nebepažįstu. Dėkui tau, Terese.
– Tai ne mano nuopelnas, – paraudonavusi atsakė žmona. – Tai Lietuvos valdžia rūpinasi likimo nuskriaustaisiais.
– Valdžiai nėra negalimų dalykų, – pagarbiai tarė Zebediejus. -Bet iš ko dabartės gyvensim? Juk iš mūsų viskas atimta.
Bet laiminga motina atsakė:
– Nesirūpinkim ir nesakykim: ką valgysime ir gersime, kuo rengsimės. Valdžia žino, kad mums viso to reikia.
Zebediejus akylai apžvelgė savo buitį, paskui dėbtelėjo pro langą, kuris, kaip kasdien, transliavo Lietuvos ir 140 plėšikų nuotykius, ir Teresės žodžiais nepatikėjo. Dėl to atsigręžė j sūnų ir su didele pagarba, tačiau griežtu tonu tarė:
– Emanueli! Sūnau! Gana tėvams ant sprando sėdėti, žmones juokinti ir valdžią erzinti. Būk sportininkas.
– Dėl ko taip sakai, tėveli? – paklausė vaikas.
– Kiekvienas sportininkas greitai tampa reketorium, – paaiškino tėvas. – O nuo reketoriaus tik vienas žingsnis iki deputato ar ministerio. Ogi tapęs valdžios vyru, gyvensi visko pertekęs ir savo gimdytojų nepamirši.
– O dėl ko patsai, tėveli, niekuom netapai? – pasiteiravo sūnus.
– Aš tapau elgeta, – įsižeidęs atkirto Zebediejus. – Nemanyk, kad tai lengva, sulaukus tokio garbingo amžiaus.
– Ir aš noriu, – ištiesė ranką Emanuelis. – Geras sūnus privalo pasirinkti tėvo profesiją.
– Dabar kiti laikai, – prieštaravo Zebediejus. – Dabar mūsiškiai nebereikalingi. Imperiją sugriovėm, ir misija baigta.
Čia įsiterpė motina Teresė:
– Klausyk, sūnau, tėvo. Teisybę šneka. Šiandien sportininkų valdžia.
– Na, jeigu ir mamytė šitaip, reikia klausyti, – atsakė sūnelis ir, pašokęs iš lovos, ėmė labai smarkiai treniruotis. Kitą rytą jau buvo toks stiprus, kad lengvai išmušė tėvui keturis dantis, o išėjęs gatvėn apvertė telefono būdelę ir nusuko žibintui sprandą.
– Geru keliu vaikis eina, – džiaugėsi tėvas, pūsdamas raudoną burbulą. – Didelis vyras bus.
Motina Teresė lingavo galvą ir sakė:
– Kas galėjo pamanyti! Juk visai netyčia gimė.
Vakare Emanuelis vėl pasižymėjo: paguldė kaimyną, šunį ir katiną, atėmė kaulus ir dokumentus, o kad aukos nepaspruktų į užsienį, kojas išsukinėjo.
– Esu nevertas tau batų raištelio atrišti, – gyrė tėvas. – Bet kumštis mosuoti gana. Tausok jėgas didesniems žygiams.
– Krumplius, vaikeli, nusidaužysi, – rūpinosi motina. – Skaudės. Sūnus atidžiai klausėsi ir viską dėjosi galvon. Kitą dieną, žiūrėdamas pro langą, Zebediejus pamatė, kaip nuskrido padangėmis dvylika lietuviškų sielų.
– Tavo darbas, vaikel? – paklausė grįžusio sūnaus.
– Toks ten ir darbas, – paraudo Emanuelis. – Pykšt pokšt – ir ant lentos.
– Daugiau nebešaudyk, – mokino tėvas. – Vaikščiosi paraku pasmirdęs, šunis lodydamas.
– Lietuvai patinka vyrai su paraku, – prieštaravo sūnus.
– Būsi ministeris – dar labiau patiks, – vėl įsiterpė motina Teresė. -Aš žinau, ką šneku, nors man pačiai ir nepasisekė gyvenime.
– Jūs, tėveliai, esate atitrūkę nuo valstybės, – bučiuodamas rankas kalbėjo Emanuelis. – Norit, kad iš karto – žybt! – ir jau ministeris. Gal taip ir buvo jūsų jaunystės metais, Atgimimo sferoj. Ogi šiandien reikia įveikti visas pakopas.
– Gal ir tikrai pasenom, – dūsavo Zebediejus. – Daryk, vaikeli, kaip išmanai. Ir tepadeda tau Viešpats.
Sūnus persižegnojo ir įsibėgėjo, o kitą rytą, dirstelėjęs pro langą, Zebediejus pamatė, kad nebėra šalimais stūksojusio devynaukščio. Toje vietoje styrojo tik guminė lazda, visa apkibusi žaliais lapeliais, mat buvo pavasaris.
– Pagaliau atėjai į protą, – pagyrė vaiką. – Švarus darbelis. Gali balotiruotis.
Emanuelis susigėdęs numojo ranka ir pasakė tokius atmintin stringančius žodžius:
– Į Žarėnus miškais nuo Šiaulių, jei pro Luokę kada bekeliausi, nepamiršk dirstelt į viršų, tėveli. Treneris Šatrijos kalną išnešė. Va čia tai darbas.
Tėvas stebėjosi ir karpė ausimis, o motina Teresė verkdama tarė:
– Šiąnakt sapnavau prokurorą. Būk atsargus, vaikeli, žiūrėk ir į dešinę, ir į kairę
Sūnus tik nusijuokė:
– Prokuroras išnešė septynis kambarius, teisėjas – penkis, o policininkai po du ar po vieną. Nelygu koks kieno laipsnis.
– Vis tiek balotiruokis, – prašė motina. – Juk tada galėsi imti dar daugiau, o mano širdis bus rami.
– Tik dėl tavęs, matušėle, – nusileido sūnus.
Kaip tyčia kitą rytą užklupo rinkimai, ir vakare Emanuelis jau buvo narys. Sportininkų partija didele balsų persvara įveikė elgetas bei alkoholikus ir užsitikrino Seime daugumą. Užtat kaip Zebediejus nustebo, kai sūnus, artėjant vidurnakčiui, užsitraukė ant galvos juodą kojinę ir žengė pro duris.
– Ar pašėlai! – subarė. – Kam tau šaškes stumdyti, jei gali čirvais kirsti!
– Galva susisuko, – išraudo sūnus. – Valdžia būsiu apsinuodijęs. Nusviedęs kojinę, sėdo prie aparato ir per vieną naktį suprivatizavo keturis malūnus, teatrą, telegrafą, paštą, geležinkelio stotį ir Žagarės miestelį su vyšniomis bei likeriu. Užgiedojus pirmiesiems gaidžiams, pakilo visas išpiltas prakaito, jau pražilęs ir nutautėjęs.
– Atlikta.
Po šitų žodžių griuvo į lovą ir bematant užmigo. Bet septintą ryto tėvas kumščiojo į pašonę.
– Dar ne metas ilsėtis, sūnau. Stok į ministerius, kol kitas neužtūpė.
– Ką imti? Ką tvarkyti? – klausinėjo sūnus.
– Teisingumą, – atsakė tėvas. – Žmonės dabar trokšta teisybės. Galėsi brangiai pardavinėti.
– Vidaus reikalus, – prieštaravo motina. – Man juk seniai širdį skauda. O ir tėvą būtų gerai nuo silpnaprotystės pagydyti. Apie teisybę šneka! Jos reikia tiems, kas neturi už ką nusipirkti, o kurie turi – tiems nieko, sūnau, neparduosi.
– Tada žemės ūkį, – tarė Zebediejus. – Prieš karą šnekėjo vienas lenkelis: Lietuva brangesnė už sveikatą. O tie gyvatės žino, ką sako.
– Bet tvarkydamas vidaus reikalus, jis galėtų sutvarkyti ir menininkus bei pensininkus, – nesutiko motina. – Juk šitie dabar labiausiai kenkia Lietuvos galybei. Už tokį darbą gal net šventuoju paskelbtų. Mums tai būtų didelė garbė ir paguoda Šiame bei paspirtis Aname pasaulyje.
– Visiems projektams stinga vieno dalyko, – tarė Zebediejus. -Imk, sūnau, finansus.
Ilgai dar jie ginčijosi, ir Emanuelis išėjo visas raudonas, o grįžo baltas, sudaužė Respublikos herbą ir lempą, tada suriko:
– Jūsų besiklausydamas pavėlavau ir – še tau! Kultūra beliko.
– Kas tatai yr? – verkdama grąžė rankas motina.
– Kad aš žinočiau! – spjaudėsi sūnus.
– Išsiaiškinsim, – tarė tėvas. – Juk aš parsinešiau silkę, kuri buvo suvyniota į laikraštį.
– Ką sako treneris? – klausinėjo motina.
– Įsitikinęs, kad šiemet įveiksim Lietuvą. Komanda gera.
– Duok Dieve, – tarė motina. – Vyrai jauni, energingi. Ką tokiems reiškia kelios mėšlo kupetos…
Tuo tarpu Zebediejus išvyniojo laikraštį ir juokdamasis perskaitė:
– Romos imperija žlugo ne nuo barbarų smūgių, o todėl, kad sumenko Antikos kultūra. Supratai?
– Aš skaityti nemoku, – atkirto sūnus. – Pats žinai, kad nebuvo kada…
– Tavo rankose valstybės likimas, – tarė Zebediejus. – Norėsi -sužlugdysi, nenorėsi – paliksi. Čia dideliais pinigais kvepia.
Emanuelis pauostė laikraštį.
– Jeigu taip, tada kitas reikalas. Bet aš vis tiek nenoriu. Zebediejus susimąstė.
– Kada Prezidento rinkimai?
– Rytoj po pietų.
– Septynias valandas iki rinkimų nieko nevok, nežudyk ir minėk Lietuvos vardą be reikalo, – pamokė Zebediejus. – Tada laimėsi.
Visi pasibučiavo, pasimeldė ir atsigulė beveik ramūs. Motina dar pusvalandį nemiegojo ir klausėsi širdies, kuri dirbo kiaurą parą, bet blogų žinių tą naktį nebuvo.

Patiko? Pasidalink su draugais!

•