Kelias į viršūnes (1)
rugsėjis 11, 2008 3:44 pm KnygaBalandžio 1-osios partijos pirmininko pasakojimas
Rytas ar vakaras, lyja ar sninga – patogiai įsitaisęs fotelyje, žiūriu į sieną. Tai mano mėgstamiausias užsiėmimas: čia niekada nepamatyi nieko naujo.
Nemėgstu naujienų.
Kas naujo? Pakilo… Kas dar? Nusmuko… Dar? Pavogė, papjovė, sudegino, iššžagino. Tiek tiesos. Visa kita – melas.
Ak, tasai melas, tas iš prigimties linksmas, žvitrus ir nerūpestingas paukštis, kuriam, atrodytų, skirta vien sukti ratus padangėje ir lietuvio širdį linksminti, – tas paukštis nūnai panašus į milžinišką pasibjaurėtiną šliužą, netikėtai užrėpliojusį ant mano vargšės šalies ir vis liaužiantį, šliaužiantį… Kurlink – į Rytus? Į Vakarus? – šito niekas nežino. Nei galvos, nei uodegos nematyti. Vien ašaros ir aimanos: dūstam, Viešpatie…
Iš tiesų net paprastu pieštuku nesunku apskaičiuoti, kad melo šiandien kiekvienam piliečiui (įskaitant ką tik gimusius kūdikius) tenka bemaž dvigubai daugiau, negu sveria jis pats. Pasiekia kritinė soties riba. Melas – tas išdidus aukštųjų dievų numylėtinis – nūnai tapo preinamas kiekvienam žemažiūriui: deputatui, ministrui, viršaičiui…
O kadaise… Kadaise gražiai pameluoti buvo laikoma didele Dievo dovana ir garbe. Gręžiuosi aš praeitin, ir mano akyse – Balandžio 1-oji, nelyginant balta obelėlė iš pavasario to…
Kokios tai būdavo šventės, kokios iškilmės!.. O! Seni žmonės dar atmena… Vyrai ir moterys, vaikai ir seneliai ištisus metus rengdavosi tai vienai vienintelei dienai, svarstydavo ir planuodavo: ką apgaus? kaip apgaus? Vykdavo net išradingiausių melagių turnyrai.
Ir kokios mielos tos apgavystės! „Ėgi tavo užpakalis kreida išteptas!” – sušuksi bičiuliui. Tas dairysis, purtysis, o tujen kvatosies net įsiriesdamas.
Linksma būdavo.
Bet bėgo dienos, slinko metai… Ko, ašarėle, ko tu kaip perlas per skruostą riedi? Ir ko gi tujen, žmogau, vis dažniau gręžiesi atgalios ir nustebęs pats savęs klausi: tai vien tik sapnai?
Ne! Niekados aš su tuom nesusitaikysiu. Šiandien aš itin gražiai ką nors apgausiu, itin išradingai pameluosiu. Saugokim ir puoselėkim tradicijas! Negesk, žiburėli…
Šventiškai pasipuošęs išeinu gatvėn. Skrybėlė, skylė kelnėse, kaliošai… Atlape – žydinti lazdyno šakelė…
Štai kiūtina pro šalį tautietis.
– Žmogau! – šūkteliu. – Ėgi tavo rankos krauju išteptos!
– Je, – atsako. – Papjoviau čia keletą…
Nudūlinu it musę kandęs. Betgi štai atžygiuoja mano jaunystės dienų bičiulis, nūnai valstybės veikėjas, patarėjas… Na, šitą tai jau tikrai apgausiu: naivus, doras žmogelis. Ketvirtame kurse dar į lovą darydavo…
– Girdėjau, kyšį paėmei, – juokiuosi. – Sako, dvidešimt tūkstančių.
– Ką? – parausta bičiulis. – Kas šitaip drįsta sakyti? Imsiu aš mat po dvidešimt! Du šimtus paėmiau!
Nusiimu skrybėlę, stoviu pagarbiai nuleidęs galvą, o bičiulis vis dar negali nurimti, vis dar putoja:
– Dvidešimt… Pamanykit! Šitiek ir asilas paims. Į teismą paduosiu! Už garbės ir orumo išniekinimą.
Aš dar žemiau lenkiuos.
– Atleisk, Viešpatie, man, nusidėjėliui…
– Po Velykų planuoju keturis paimti, – jau kiek apsiraminęs šneka bičiulis. – Va čia tai nebe juokai… Vadinamoji didmeistrio norma. Kas šitiek paima, to jau niekas nebepaimsi. Ir aš, brolau, bemaž pasirengęs žygiui.
Išdidžiai pakelia galvą. Liepsnojantis žvilgsnis skrodžia erdves. Ryžtingai sučiauptos lūpos, griežtas profilis, rūpesčių raukšlelės kaktoje. Koks jis dabar gražus! Koks panašus į Vytautą Didįjį…
O jis – toks nepaprastas – paprasčiausiai paima mane už alkūnės ir, trupučiuką sumišęs, bet kaip tik dėl to dar patrauklesnis, dar žmogiškesnis, tyliai sako:
– Svajoju ir apie Everestą.
Man ausyse užkaukia lediniai vėjai, pašiurpsta kūnas.
– Milijonas! Nedaugelis yra jį paėmę. Bet aš įstengsiu… Įveiksiu… Pirmasis iš lyrikų tautos… Agrarinio mentaliteto nešiotojas… Įsivaizduoji?
– Y-y-y… – inkščiu vos girdimai, tarsi baimindamasis, kad jis nenudardėtų nuo viršūnės. – Tautos mandatas įpareigoja…
Jo akyse sublizga ašaros, virpteli balsas:
– Ar daug žmogui reikia? – klausė kitados poetas, mūzų augintinis. Aš, Vytautas Ramanauskas, kalvio sūnus, pareiškiu: nedaug. Vieno kito milijono visiškai pakanka. Pasakysiu netgi tiksliau: padoriam žmogui skurdo riba yra pusantro. Žemiau mes nenusileisim.
Mintimis perbėgu jo nueitą kelią. Jis toks pat kaip ir daugelio dainuojančios revoliucijos pagimdytų: AT-UAB-Seimas-UAB-Ministerija-UAB…
Spiralinis vystymasis…
– Sunku vienam, – dūsauju.
Jis purto galvą. Spindintis sniegas byra iš plaukų.
– Aš ne vienas! Šniūrais vyniojasi… Aišku, rėmėjų reik. Bet parems… Privalo paremti. Kam gi yr Premjeras?.. O Prezidentas?..
– Lauksime… Tikėsimės… Melsimės…
Nueina prieš vėją. Žingsnis tvirtas, ir mano širdis sudreba iš pasididžiavimo. Ne kalbos gražumu, ne laukų derlumu, o kyšio didumu garsės Lietuva Tėvynė…
Ir vis tiek man knieti ką nors apgauti, vis prisimenu, kad šventė… Anava, tipena senelis Mykolaitis Putinas, trupučiuką skersuodamas pavėjui…
– Seni! – šaukiu. – Ar žinai, kad nuo rytdienos?..
Senelis išblykšta, kojelės sudreba. Nuslysta palei sieną į dulkes.
– Pensijas nuėmė?
– Dar ne.
– Kainas pakėlė?
– Kas be ko. Bet aš kitką…
– Na, kas dar? Kas? – skystu balseliu šaukia senelis, o iš akių jam jau srūva pirmalaikės ašaros. – Sakyk, erode, nebekankink.
– Iš pensininkų muilą virs. Yra jau nutarimas. Per tris mėnesius atpenės kaip bekonus, o tada… Aišku, tik savanoriai…
Senelis pašoka neįtikėtinu mitrumu, nosikė parausta, akutės žiburiuoja.
– Kur kreiptis? Kur užsirašyti? Kada prisistatyti?
– Šit ir apgavau! – juokiuos.
Senelis sustingsta, blykšta. Jo akyse tiek sielvarto ir neapykantos, kad sumišęs traukiuos atatupstas.
– Išgama!..
– Pajuokavau… Nenorėjau… Atleiskit…
Bet senelio kūnas jau stingsta, o plačiai atmerktos mėlynos akys riekaištingai žiūri į dar mėlynesnį dangų.
„Gal taip ir geriau”, – dūsauju nueidamas. Bet slegia man širdį, slegia… Kas gi čia dabar? Arba visai neįmanoma pameluoti, arba – mirtinai. Gana!
Mintyse pasklaidęs bičiulių sąrašą, išsirenku teisėją Zabielą. Paltį su tokiais žmonėmis visuomet verta palaikyti. Aš, regis, ne plėšikas, o vis dėlto… Vos tik išgirstu žodžius „teismas eina!”, sudrebu siaubo pagautas, ir man verkia iš skausmo širdis, tarsi būčiau Maironis ir važiuočiau keliu pro Trakus. Bematant įsivaizduoju, kaip skersai Lietuvą eina teismas: šonkaulius traiškydamas, raudonus burbulus taškydamas… Kur jis eina – šito iš anksto niekas negali pasakyti. Teismas – kaip ir traukinys – gali eiti į abu galus. Viskas priklauso to, kiek ir kuom yra užpildytos mašinistų pakuros. Ogi ieškantis teisybės panašus į zuikį, pakliuvusį traukinio prožektorių švieson ir suodžiantį bėgiais. Kuo vargšas labiau užvaikytas vilkų, tuo sunkiau im pasprukti… Patsai nusikaltimas teismui, kiek žinau, reikšmės neturi. …Teisėjas guli ant sofos, skrebena plunksna.
– Sykį vienas plėšikas gūrino per Lietuvą ir labai ištroško. Prieina jis trobelę, išsitraukia peilį ir jau šoks vidun – tik staiga kažin kas kad čiups jį už barzdos. Atsigręžia plėšikas: ogi stovi jam už nugaros teisėjas… Pasakas rašau, – parausta mane išvydęs Zabiela. – Hobi…
– Čia taikliai pastebėta, – lenkiuos iki žemės. – „Stovi jam už nugaros teisėjas…”
– Patirties yra, plunksną valdau, – patenkintas šypsosi Zabiela. – Norėčiau knygelę…
Bet tuo metu iš priimamojo šūkteli žmona:
– Kelkis, Rapolai! Kyšį atnešė.
– Šeštadieniais nepriimu.
– Bijok tu Dievo! – grūmoja moteriškė. – Juk yra pasakyta: pamatęs kito žmogaus klaidžiojantį jautį ar asilą, nepraeik pro šalį…
– Paimtum pati, – burba vyras. – Juk rodžiau…
– Kad neduoda. Manding, pradedantis…
Teisėjas nepatenkintas numeta plunksną, keliasi pūkšdamas.
– Nusibodo tie kyšiai. Dar trūkį gausiu.
– Daryk kaip visados, Rapolai, ir nekvaršink galvos! – rėkauja žmona. – Kas gi bus, jei neimsi? Sąžinę pragėręs, įstatymus pamiršęs -bene žinosi, katrą nuteisti? Ar atsimeni, ko mokiau?
– Atsi… – nepatenkintas murma teisėjas. – Katro mažesnis… Įeina menkas vyriokas plačiomis kelnėmis, nedrąsiai trypinėja
prie durų.
– Už ką esi teisiamas, žmogau? – rūsčiai sušunka teisėjas.
– Už kyšio davim…
– Kvailys! – rikteli Zabiela. – Paduoti nemoki?
– Kad nieks neišmokino, – dūsauja žmogelis. – Tėveliai amžinatilsį – mokytojai, bet…
– Pasileidimas, – skėsčioja rankom teisėjas. – Kur, jeigu ne mokykloje, turi būti supažindinama su elementariausiais dalykais, mokslų pagrindais?
– Paskui šiek tiek mokinaus… Privačiai… Kad nelenda tie mokslai į galvą…
– Nagi, parodyk.
Žmogelis drebančiom rankom ima kraustyti kišenes. Smulkios kupiūros pažyra ant grindų.
– Avine! – šaukia teisėjas. – Ar šitaip yra daroma? Supūsi kalėjime! Vos tik spėja plačiakelnis išeiti, vėl ima rėkti žmona.
– Ne-e-eša! Ky-y-y!
– Nebeturiu jėgų šitaip gyventi, – vaitoja teisėjas. Įeina daili moterėlė siauru sijonuku.
– Policininkas iš… prie…
– Komisaras?
– Autoinspektorius… Sustabdė. Liepė pakelti kapotą…
– Tokius mes dar nuteisiam, – sako Zabiela. – Tamstai nėra ko baimintis.
– Visi sužinos, tada jau ant kiekvieno kampo stabdys, – dūsauja moterėlė. – Norėčiau būti įslaptinta.
– Nepagrįsti įtarimai! – krato barzdą Zabiela. – Teismas vyks už uždarų durų.
Moterėlė baugiai dirsteli į teisėją.
– Jeigu durys bus uždarytos, tada ir teisėjas iš… prie… Paprastą žmogų šiais laikais visi, kas netingi, gali iš…
– Brangioji! – ramina Zabiela. – Juk dalyvaus ir advokatas, ir prokuroras.
– Tada visi trys, – kūkčioja moterėlė. – Nebegaliu. Organizmas pasilpęs.
– Patikrinsim, – atsidusta teisėjas. – Prašom į laboratoriją. – Pakabina viršum durų lentelę: „Tylos. Vyksta operacija”.
Aš tuomet užsuku virtuvėn, šnekteliu su teisėjo žmona. Girdžiu, kaip Zabiela, išlydėdamas klientę, perspėja:
– Teks atvykti dar du kartus. Po vakarinių pamaldų. Atsisveikinu. Prie teisėjo namų jau išsirikiavusi eilutė. Vieni su gurgždančiais diplomatais, kiti su paprasčiausiais maišais, treti – be nieko. Matyt, galima ir pervedimu…
„Taigi mat, žmonės ir per šventes pluša, tik aš vienas valkiojuos. Užtat ir kišenės tuščios. Taip ir pakratysiu kojas ant asfalto kaip amžinatilsį Mykolaitis Putinas…”
Užlipu ant stogo ir skelbiu:
– O kyšį duoti, ponai, draudžiama! Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės.
Tie juokiasi.
Tada aš pašaukiu policininkus ir įsakau:
– Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt. Juokiasi ir policininkai.
Atsigręžiu į numirėlį.
– Vardan tos ir Pensijų įstatymo. Sakau tau: kelkis, Lozoriau. Tėvynė pavojuje!
Juokiasi ir numirėlis, net kojelės tirta. Visi dabar juokiasi.
Tada aš ir puoliau nuo stogo žemyn galva…
…Išėjęs iš ligoninės, įkūriau partiją, netrukus buvau išrinktas pirmininku, deputatu ir nūnai aktyviai dalyvauju politiniame gyvenime. Laisvalaikiu šneku per televiziją, rašau programas arba skaičiuoju pinigus… Galvoj, kas be ko, negerai, bet visa kita susitvarkė.
Niekados nebežiūriu į sieną. Tiesą sakant, sienų ir nebepastebiu. Kai ištiesiu ranką – sienos prasiskiria, ir aš einu kur tinkamas…
Loading ...