Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Gerą įvaizdį sukurti sunku

Ėjo lemiamieji tarybų valdžios metai. Kolektyvų soduose gražiai, nelyginant dainoj, žydėjo obelys ir kriaušės, o kaimo Jurgiai ir mergės per Spalio atlaidus kūliais versdavosi nuo šiaudų. Paprasti žmoneliai gyveno sunkiai, kadangi iš gamyklų, fabrikų ir fermų nešdavo ne tik naktimis, bet ir šviesiuoju paros metu. Šiaip taip laikėsi net ir mažai panešantys: pardavus tuščią butelį, būdavo įmanoma nusipirkti kepalėlį duonos, taigi su ištiesta ranka stovėjo tik vienas Iljičius. Be abejo, tokia padėtis negalėjo ilgai tęstis. Žmonės kažko laukė, būgštavo. Ir bemaž niekas dar nežinojo, kad tautai gelbėti Viešpats jau buvo paskyręs Vytautą…
Tais laikais šalip kelio, netoli karčemos, gyveno toks žmogelis, vardu Mykolas Lietuvis. Jis irgi nešė: iš daržinės, iš klėties – iš kur papuldavo. Kada paršelį, kada siloso maišelį… (Anuomet dar ne prie kiekvieno paršo budėdavo apsauginiai!) Tačiau nešti jam nepatiko.
Nešdavo susirietęs, paraudonavęs iš gėdos ir – tiktai iki pirmųjų gaidžių. Suvalgęs kas parnešta, ilgai dūsaudavo, o nesyk ir pasvajodavo: „Ot, jeigu ji patekėtų…”
Tą atmintiną rylą Mykolas tašė sklindžius, kuriuos pati buvo pa-čirškinusi iš šiąnakt parneštų aukščiausiosios rūšies kombinuotų pašarų (tiesą sakant, viskas, ką tas vargeta turėjo, buvo kombinuota), ir taip pat dūsavo: „Sulinkau, suvargau benešdamas… O, kad taip patekėtų neprik… (toliau svajoti, būdamas baikštaus būdo, jis nedrįsdavo), tai argi aš taip gyvenčiau? Išsitiesčiau! Išsižergčiau! Išsižiočiau!..”
Ir tuo metu staiga įskrido pati, sviedė kertėn pusmaišį viščiukų (vargšė darbavosi inkubatoriuj) ir linksmai sušuko:
– Atgimymas, Mykol!
– Ką tai reiškia?
– O pamatysi!
Po tų žodžių gyvenimas nulėkė šuoliais nelyginant išprotėjęs šachmatų žirgas, netyčia įkritęs į keptuvę. Keisčiausi įvykiai sekė vienas po kilo…
Pirmiausia Mykolui iškrito iš rankų stiklinė.
Aišku, nieko blogo jis tuomet nepagalvojo. Net apsidžiaugė. „Kam ta stiklinė? Išmokino ruskis per penkiasdešimt metų! O juk lietuviai esame mes gimę! Taigi galėsim ir iš ąsočių…”
Po metų, bene per Adventą, iškrito ir samtis.
Bet ir tada jis neišsigando. „Ganėtinai ilgai kabinau pilnu samčiu kombinuotą maistą, sugadinau skrandį, figūrą ir sąžinę, metas kiek ir atsipūsti. Kabindamas šaukštu, bc abejo, galėsiu kur kas geriau pasitarnauti Lietuvai! Galų gale yra juk žmogystų, kabinančių visai be šaukšto, su pagaliukais, – ir ką? Pageltę, sudžiūvę, užtat kaip dauginasi. Mūsų, lietuvaičių, mažai, iš visų pusių priešas, taigi tikrai derėtų pasekti anų pavyzdžiu. Be to, juk sklinda kalbos, neva nūnai madinga susiveržti diržus. O argi šiandien aš susiveržčiau? – dirstelėjo į veidrodį ir apsiverkė. – Gėda, Mykolai!”
Bet lygiai dvyliktą, kuri tais metais buvo dviem valandom pirma laiko, jam iškrito plaukai.
Tačiau nė tuomet Mykolas nepagalvojo, kad tai gali būti bloga lemiantis ženklas. „Kuo mažiau ant galvos plaukų, tuo mažiau esmi panašus į beždžionę.” Kiek prisimena, jis net vaikystėje vengė karstytis medžiais, o brandos amžiuje, užuot želdinęs ūsus, želdino gyvatvores. Ir vis dėlto, nors į Darvino mokslą žiūrėjo skeptiškai, rinkimų kampanijos metu širdin įsismelkė abejonė: „Gali būti, kad kai kurie kandidatai yra išsivystę, o ne sutverti…”
Keturi šimtai septintąją dieną po rinkimų staiga ėmė kristi dantys.
Tada jis jau susimąstė. Juk ką tik buvo praūžusi Kovo vienuoliktosios audra, pavasario vėjai dar skraidino laukais aktų skiautes, o iš rytų šalelės ugnimi spjaudė slibinas. Taigi dantys atrodė reikalingi. („Dantimis ir nagais ginsimės!” – šaukė tautos tėvas ir sūnūs, o šventoji valdžios dvasia narsiai pleveno viršum jų platėjančių figūrų.) Kita vertus, kaip ir daugelis menkesnio intelekto žmonių, Mykolas buvo šventai įsitikinęs, jog dabar, atėjus laisvei, valgys kur kas daugiau nei prie ruso. Antraip – kam tie visi lozungai, landsbergiai, ozolai? Nemigo naktys ir nerimo dienos? Beauštanti aušrelė? Kam visa tai?
Bet netrukus jis nusiramino. Slibinas pabrukęs uodegą pasitraukė į atsargą, taigi Tėvynės gynėjai, turėdami daugiau laisvo laiko, kibo kits kitam į gerklę. „Po teisybei, doram žmogui dantys nė nereikalingi, – dūsavo Mykolas. – Ir argi tatai rimtas užsiėmimas: ėsti!” Aišku, jis matė, kad kai kurie lietuviai (laisvieji) buvo atsikandę po gerą gabalą, bet nė kiek nepavyduliavo ir tik retkarčiais, atsigręžęs sosta-pilio pusėn, puldavo veidu į samanas ir giedodavo anksti išprotėjusio (bendras postsąjūdinis išsekimas) klasiko žodžius: „Priešas kirto kumštim geležinėm, o mūsiškiai kirto pilna burna!”
Tačiau reikėjo būti atsargiam. Kaip reikiant prisikirsti tais laikais turėjo teisę tik valdančioji klasė, ogi norintis sočiau užkrimsti varguolis lengvai galėjo būti apkaltintas Tėvynės išdavimu.
Taigi jis neskubėdamas žlevernojo laikraščius (kai kurie buvo itin riebiomis antraštėmis) ir džiaugėsi bent jau tuom, kad nereikia skiepytis nuo korupcijos (baisi, nežinia iš kur užgriuvusi epidemija, dėkui Dievui, mažai valgantiems visiškai nepavojinga).
Bet spalio 14-ąją, praėjus vos pusmečiui po šv. Velykų, jam nukrito kairioji koja.
Nenusiminė žmogus ir tada. „Kam man dvi kojos? Į pačias būtiniausias vietas ir su viena galima puikiausiai nušokuoti. Kita vertus, galvijai turi net po keturias, o kas iš to? Ar pažengė į priekį toliau nei lietuvis? Ir kur galų gale man eiti? Kur skubėti? Gal į Europą? Betgi Europoje pilna europiečių! Kuriam galui ten mes reikalingi?”
Nervindavo tik žmona, nuolat paistydama visokius niekus.
– Valgytum daugiau česnakų, Mykol, – ko gero, ir ataugtų ta koja.
– O kad man nereik! – piktai atšaudavo Mykolas. – Aš netgi didžiuojuos, kad man nukrito kairioji, o pasiliko teisingesnė, dešinė.
– Kaip tujen pasikeitei, kaip sukriošai, – dūsavo moteris. – Kažin ar beprisimeni, apie ką svajodavom aštuntaisiais? Ar kas galėjo tada pamanyti, kad lietuvis sirgs net ir nepriklausomoj valstybėj? Juk tai chamizmas!
– O pasitaiko… – Mykolas baugiai apsidairė. – Pasitaiko, kad ir numiršta!
– Šmeižtas! – suriko žmona. – Dėdėpistų išmislas!..
Mykolas ketino atšauti žmonai kažin ką prakilnaus, tačiau dirstelėjo į megztą savo moters beretę, į keptuvę jos rankoj… Pats nesuprato, koks galėtų būti ryšys tarp beretės ir keptuvės, tiktai visas kūnas ūmai nuėjo pagaugais. Drebėdamas smuko į būdelę ir mažiausiai tris valandas budėjo Tėvynės sargyboj.
(Čia, matyt, būtina paaiškinti, jog Vytautas, nors ir išlaisvino savo tautą iš maskolių vergijos, žuvo taip ir neįžengęs į Pažadėtąją žemę. Po teisybei, Viešpats dar prieš Atgimimą jam buvo pasakęs: „Aš tau parodysiu tą kraštą, tačiau nejžengsi į jį”. Trisdešimt dienų raudojo lietuviai, netekę Vytauto.
Betgi nieko nepadarysi. Nūnai tautai buvo keliami daug didesni uždaviniai: ji turėjo keturiasdešimt metų keliauti per dykumas į Europą. Atsižvelgdamas j būsimuosius sunkumus bei į daugkartinius pačių Lietuvos gyventojų prašymus, tautai vesti Viešpats buvo paskyręs Algirdą. Tai buvo išmintingas vadovas. Jis suvokė, kas teisinga ir kas ne. Jis sudarė sutartis su kitomis tautomis, užmezgė prekybą, o savo mokintiniams liepė pasistatyti daugel galingų tvirtovių. Visam krašte įsigalėjo dėdėpizmas (darbas + demokratija).
Bet vieną sykį, grįžusi iš kapinių, – tąkart ten vyko agitacinis mitingas, – žmona pasakė:
– Gali būti, kad kai kas ir numiršta. Iš dalies. Tačiau tiktai tie, kuriems laisvėj gyvent nepatinka. Mano supratimu, tokius reiktų pa-kavoti be Bažnyčios palaiminimo. O užvis geriausia: nušauti, kol jie dar nepradėjo mirti.
Mykolas nesiginčijo: ne tas dabar buvo galvoj. Šį šventišką Vasario 16-osios rytą jam buvo nukritę lyties organai, ir nūnai vargšas atrodė šiek tiek susijaudinęs, netgi suglumęs. Pats nesuprato: juoktis ar verkti? Vienaip žiūrint – aišku, gerai. Juk būtent dėl šitų organų veiklos žmogų ir ištinka pačios baisiausios nelaimės. „Koks tatai yr man džiaugsmas! – šūkavo pirmo įspūdžio pagautas. – Kokia galybė rūpesčių atpuola! Kiek daug aš sutaupysiu laiko, kurį galėsiu skirti įstatymų bei poįstatyminių aktų studijoms. Juk – gėda prisipažinti! -iki šiol net Konstitucijos nesu perskaitęs. Plepėti su kokia šaukštap-rote man būdavo šimtąsyk smagiau nei klausytis Vyriausybės narių ar net… – jis vėlek užsidarė būdelėje ir tupėjo ten tris valandas, paraudonavęs iš gėdos, – net Jo Ekscelencijos šventųjų samprotavimų!..”
Bet po kurio laiko apniko abejonės: „Juk, anot klasiko, žmoguje viskas yra svarbu. Ar be šitų organų aš pajėgsiu suvokti, ką jie daro su Lietuva? Ar galėsiu suprasti privatizaciją, stabilizaciją bei kitus naujausius išradimus? Mūsų būtovės ir jų gerovės slėpinius? Ar neiškreiptas bus laisvės pojūtis? Ar neimsiu šmeižti Tėvynės?”
Užtat, kai grįžo pati, jis ir norėjo pasiteirauti jos nuomonės, bet kažkodėl tik sukosi aplinkui ir niekaip nesiryžo pasakyti, kas nukrito. Pats didžiai tokiu drovumu stebėjosi, mat su savo moterim jau buvo pragyvenęs kupetą metų, taigi nesigėdydavo net skardžiai driokstelti po skystesnės vakarienės.
Vis dėlto vakare, kai atsigulė į lovą ir užgesino šviesą, jis įsidrąsino ir viską išklojo. Pati ilgai vartėsi nuo šono ant šono, pagaliau pasakė:
– Ar tas gerai, ar negerai, aš viena neturiu teisės spręsti. Šitą klausimą apsvarstysime artimiausiame Moterų partijos suvažiavime. Mykolui atlėgo širdis, ir jis bematant užmigo. Tačiau kitą rytą jam nukrito nosis.
Dabar žmogus jau truputį susinervino. Kaip beįmanydamas stengėsi vyti niūrias mintis, staipėsi priešais stiklą. „Nosis veido tikrai nepuošia. Pagaliau ji reikalinga tik tiems, kuriems svarbu sužinoti, iš kur vėjas… O aš ne toks! Ir vis dėlto… Prie tarybų valdžios tokių fokusų nebūdavo…”
Bet šitos minties vargšas taip susigėdo, kad tučtuojau sėdo prie stalo, parašė Prezidentui laišką ir už viską padėkojo. Paskui ilgai gulėjo lovoje, spoksodamas į lubas, kur ypač kvailu būdu – kuprele žemyn – rėpliojo musė ir dūsavo. Dar prieš nosies traumą buvo kuo atidžiausiai peržvelgęs spaudos pundus, tad nūnai nebeturėjo jokių iliuzijų: sveikata pablogėja kiekvieną sykį, kai tik valdžia imasi priemonių padėčiai pagerinti. „Ir kodėl taip yra, kad Lietuva eina vis gražyn, o lietuvis – priešingai? Valstybė tunka, o atskiro jos piliečio kūnas – irsta. Ar nederėtų šitą klausimą apsvarstyti Seime ir bandyti kaip nors?.. Aišku, sakys, lėšų stinga…”
Susigraudinęs pravirko, ir ašaros pamažu numaldė sielą. „Dabar, kai visos nereikalingos dalys nukritusios, gal net geriau bus. Valdžia žino, ką daro…”
Iš tiesų, net keletą mėnesių jis smagiai šokavo dešine koja ir džiaugėsi, klausydamasis per radiją, kaip nesuvaldomai auga gyvenimo lygis.
„Ar aš nesakiau, kad taip bus?” – šaukdavo iššokęs kieman, o nu-sigandusios varnos pakildavo nuo slogų, šiurpiai krankdamos sukdavo ratus ir negailestingai dergdavo jo Tėvynę.
Bet prieš Naujuosius metus jam nukrito ir ausys.
Dabar Mykolas jau įsižeidė: „Kas čia darosi? Ką tai reiškia? Kaip aš dabartės besuprasiu, kad viskas į gera, jeigu akys regi atbulai? Štai stoviu prie kūdros, žiūriu į kokį karosą ir man vaidenasi, kad anas yra socialistinis savo turiniu, o nacionalinis – forma. Savaime suprantama, to negali būti! Deja, akys mus dažnai apgauna, užtat ausys – niekada”.
– Už ką? – suvaitojo. – Juk aš anuomet irgi… Ir nešiau… Ir gėriau… Taigi grioviau tą prakeikląįį monstrą kaip mokėjau… Kiek jėgos leido… Tad už ką esmi baudžiamas? Už tai, kad paliegęs? Kad nūnai nebepajėgiu nešti sykiu su tamstomis? – jis pravirko. – Ir nėr kam pasiskųsti šitoj valstybėj! [ Maskvą rašysiu! Kas kad nepriklausomi. Vis vien partija krūptelės.
– A pašėlai, Mykol? – net pabalo žmona. – Ar pagalvojai, kas bus? Antai pats Jo Ekscelencija skundėsi: reikia sukurti Lietuvos įvaizdį, o nėra kam. Užuot bambėjęs, sėskis ir kurk. Jei pavyks, gal ir premiją gausi.
Susimąstė Mykolas.
– Bet jeigu man iškris ir liežuvis! – sušuko nusiminęs. – Kaipgi aš tada sukursiu?
Vis dėlto nulindo į kertę, dūmojo tris dienas ir naktis. Ketvirtosios rytą pakilo, pažvelgė į veidrodį. Klišas beausis vėpsojo iš anapus…
– Taigi va jis! – atsiduso su palengvėjimu.. – Ak ne, dar kažko trūksta… O gal per daug…
Bet kaip tik tuo metu ėmė kristi vidaus organai. Tai buvo vieninteliai organai, kuriuos Mykolas gerbė ir niekuomet nesikišo j jų reikalus. Užtat buvo itin maloniai nustebintas. Skrandis, jeknos ir kepenys… (tarp kitko, visai naujos!). Kiti, dar puikesni, kurių jis nė vardų nežinojo, vertėsi laukan vienas po kito. „Pluša mat Vyriausybė! Darbuojasi Seimas!” – džiūgavo žmogus. Galų gale liko tik širdis. Mykolas įsiklausė. Taip. Ji plakė už Tėvynę.
Jis pašaukė žmoną ir silpnu, bet puikybės sklidinu balsu pasakė:
– Skambink, brangioji, į Briuselį…

Patiko? Pasidalink su draugais!

•