Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Atgimimo banga

Vieną sykį, žingsniuodamas Gedimino prospektu, deputatas DT-92 pamato savo jaunystės dienų draugą Pilypą ir pereina į kitą gatvės pusę. Tačiau Pilypas jį pastebi ir ima vytis.
„Kad tik spėčiau įsmukti pro duris, – viliasi deputatas. – Į Seimą Pilypo neįleis.”
Ir pasileidžia ristele. Tačiau ir Pilypas skuta kiek įkabindamas.
„Ne! Automobilis deputatui ne prabangos dalykas, – mąsto deputatas ir, atsargiai dirstelėjęs per petį, pastebi, jog Pilypui iš paskos tursena apykreivė moterėlė su ryšuliais. – Žmona, – dingteli. – Tąsyk vargu ar pavys…” 
Degant raudonai, jis perkerta sankryžą. Bet skaudžiai nudiegia širdį, ir žingsnį tenka sulėtinti.
„Mankštos nedarau, – nervinasi. – Mūsų sferose stiprios kojos ne itin vertinamos, o va! Pasitaiko situacijų…”
Sunkus lapsėjimas už nugaros artėja, ir deputatą pagauna panika. „Ak, ir kam išėjau į Lietuvą! Galėjau vairuotoją išsikviesti… Galėjau kampais… per komitetus… per Suomiją… Bet ne! Geras oras! Lietus! Ir dar su perkūnija!.. Kvailys! – plūsta save. – Ne mums tie lietūs ir perkūnijos, ne mums.”
Jam vaidenasi, kad tuoj stvers už apykaklės, ir tada… „Bet štai jau Trispalvė matyti… Dar šimtas metrų… Dar…”
Deputatas grįžteli atgalios ir, paslydęs ant rinkėjo snarglio, išsitiesia aukštielninkas. „Viskas, – užsimerkia. – Dabar muš.”
Bet prabėga minutė, prabėga dvi – nieko! Tik ant įkaitusio veido tyška vėsūs lietaus lašai. Kai atsargiai praveria vokus, mato: Pilypas stovi priešais ir šluostosi prakaitą.
– Tai jis, – rodo moteriškei. – Tas pats.
„Už ką?!” – nori sušukti deputatas, bet supranta, koks kvailas būtų šitas klausimas, ir tik susiriečia į kamuoliuką.
– O čiuplutis! – stebisi moteriškė. – Televizoriuj visai kitoks… Daug platesnis…
– Ten yra tokie prietaisai, – aiškina Pilypas. – Kiek reikia, tiek Praplatina.
– Ir koks paprastas, – graudinasi moterėlė. – Guli, ir nė krust. O per plenarinius kaip šokinėja! Reglamentas! Reglamentas!
– O mūsų kaime! – atrėžia Pilypas. – Blėberio žentas arpą nusipirko. Kai prijungia prie elektros, – ne taip dar šokinėja.
Moteriškė net pritupia.
– Bet negi ir deputatas?..
– O ką tu manai! – sako vyras. – Niekas taip sau nešokinės. Nuo mažumės jį pažįstu. Tykiausias žmogus buvo. Prijungia, o paskui reguliuoja. Yra specialūs svertai.
– O kas reguliuoja?
Vyras apsidairo, ištempia lūpas triūbele ir sukužda į ausį.
– Vargšelis, – moteriškei pabyra ašaros. – Ir šitaip net ketverius metus! Už ką?
– Nežinau, – gūžčioja vyras. – Daug vandens nutekėjo, kai paskutinįsyk mudu šitą… – spragteli per gerklę. – Gal ką pavogė…
– Piliau! – subara moteriškė. – Negražu!
– Juk nieko negirdi! – numoja vyras. – Jiems įsuka į ausis specialius vožtuvus… Ką pats šneka – girdi, o ką rinkėjai – nyyy…
„Nemuš, – krūpteli deputatas. – Apmyš ir padegs.”
– Ar galima pačiupinėti? – klausia moteriškė. Vyras purto galvą.
– Jų negalima liesti! Net specialus įstatymas yra. Pradės rūkti – ir kvit.
– O dėl ko jis nekruta?
– Kvaiša, – juokiasi Pilypas. – Ežys irgi nekruta, pajutęs žmogų. Ogi pavojui praėjus bematant šmurkšteli į krūmus.
„O jei pasiūlyčiau pinigų? – mąsto deputatas. – Tik ar nebus blogiau?”
Bet aniedu ima kuždėtis, mirkčiotis ir pirštų galiukais nucimpina už kampo.
„Taip ir maniau, – sudreba deputatas. – Įsibėgės irr…” Bet prabėga minutė, prabėga dvi – ramu.
Paskui jis atsikelia ir nukiūtina į Rūmus.
„Kažin ko jie norėjo? – kraipo galvą. – Ar tik nebūsiu atitrūkęs nuo tautos? – Mato, kaip vyras ir žmona smalsiai dirsčioja pro plyšį, bet žingsnio nebespartina. – Kas bus, tas…”
Bet nieko!
Tačiau sunkios mintys kvaršina galvą jam visą dieną. „Gal tikrai esu prijungtas?” – dūsauja, nes akyse blykčioja kibirkštys, o ausyse kažin kas įkyriai zvimbia ir traška. Paskui supranta, jog vyksta diskusijos, ir nusiramina. Bet svarstant įstatymų projektus jis kikena ir ploja, o sykį net garsiai sušvilpia. Galų gale paprašo žodžio ir pribėgęs prie mikrofono baisiu balsu suklinka: „Reglamentas! Reglamentas!” Dėl to jam pasidaro gėda ir grįžęs į vietą susimąsto: „Kodėl aš taip elgiuosi? Juk tikrai anuomet buvau kitoks…”
Baigiantis posėdžiui, deputatas DT-92 pasijunta visai blogai ir paprašo, kad atneštų Daukanto raštus. „Nereikėjo, nereikėjo išeiti į Lietuvą… – sukasi mintys. – Koks svetimas, koks nepažįstamas kraštas”, – ir jis nulenkia galvą ant stalo.
Kai atnešė raštus, deputatas jau buvo miręs. Burnoje styrojo prakąstas lietuviškas žodis, o atmerktose akyse buvo sustingęs klausimas, kurio niekas negalėjo suprasti.

Patiko? Pasidalink su draugais!

•