RSS

Degtinę geriam iš reikalo, o pieną – iš pasileidimo

4:10 pm Interviu

 Rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Juozas Erlickas išleido naują knygą trumpu, bet skambiu pavadinimu: „Bajorų“. Gyvajam literatūros klasikui „Valstiečių laikraštis“ uždavė kelis klausimus apie bajorystę ir kaimo reikalus, taip pat – apie šalies gyvenimo aktualijas, karą keliuose, „trigalvio slibino“ kūrimą ir kt.

Kodėl savo naująją knygą pavadinote „Bajorų“? Ar pats esate kilęs ne iš valstiečių, o iš bajorų?

Esu kilęs iš kolūkiečių, o visi kolūkiečiai – bajorai. Buvo net mūsų šūkis: kur pailsėsi, jei ne į kolchozą dirbt išėjęs… Linksmo kolūkiečio gyvenimėlio nė nepalyginsi su dabarties ūkininko, lenkiančio nugarą nuo aušros ligi sutemų, vargais. Tai – ne bajorų stilius.

Gyvenate Vilniuje. Ar gerai jaučiatės tokiame greitai augančiame didmiestyje? O gal labiau norėtumėte gyventi kaime?

Jei kaime visur būtų šaligatviai, stūksotų dangoraižiai, šviestų barai ir „maximos“ – tada aš labai norėčiau kaime gyventi. Kol to nėra, tenka Vilniuje lindėti.

Kur jūsų giminės šaknys? Ar tarp Erlickų būta daugiau klasikų?

Kam tos šaknys? Kas be šaknų, tas toliau nueina. Aišku, teko girdėti, kaip vienas ar kitas tipelis giriasi: aš turiu šaknis! Bet kai prieini arčiau, tai pamatai: turi jis ne šaknis, o tik šikną ir nuolat gadina gyvenimą savo artimui.

Ar domitės kaimo gyvenimu? Koks Lietuvos kaimas, jūsų akimis, yra dabar?

Kaimo gyvenimu domiuosi ir žinau, kad kaimiečiai gyvena gerai. Dažnai girdžiu, kaip prie Nemuno, kaime, dainas apie laimę dainuoja ūkininkai ir jų vadybininkai…

Regiu, kaip visur sodžiuose dygsta nauji kultūros centrai, bibliotekos…

Dažnai sutinku jauną ir net pagyvenusį kaimietį su nešiojamu kompiuteriu (0,5 gigabaito), kuriuo lengvai galima prisijungti ne tik prie kaimyno, bet ir prie kosmoso.

Ne vienuose (net mažažemio!) namuose rasi dar talpesnį, daugiau galimybių teikiantį modernų bambalį. Taip pat kaimuose sparčiai daugėja kaimo erelių. O anuomet vien avinai ir vištos ten veisėsi.

Kaimas labai išgražėjęs. Ką ir šnekėt…

Kai tarėmės dėl interviu, jūs nuogąstavote, jog kaimo žmonės neskaito jūsų knygų, neklauso jūsų dainų. Ar manote, kad esate mielas tik miestiečiams?

Tikrai labai nerimauju dėl to, kad kaimo žmonės gal neturi galimybės mane paskaityti, paklausyti… Labai bijau, kad tik dėl to jiems kas bloga nenutiktų.

Miestiečiui tai vis kitaip – ir policija, ir poliklinika čia pat. O kur kaimiečiui smukti, jeigu jo žmona vidury nakties staiga pareiškia: noriu Erlicko, ir kvit! Iš širdies gerumo tas mano rūpestis.

Kokie kūriniai dabar guli ant jūsų stalo? Kokios kitos knygos galime tikėtis? Ar jos pavadinimas bus tradiciškai trumpas?

Seniai pastebėjau: daugelis skaitytojų domisi tik tuo, ką rašau, o tuo, ką jau esu parašęs, – nė kiek. Man atrodo, kad tai klaidingas požiūris. Todėl ateityje rašysiu tik tam skaitytojui, kuris ateis pas mane ir smulkiai atpasakos visų mano knygų turinius. Įrodys, kad jam dar trūksta, ir nurodys – ko būtent…

Esate ne tik rašytojas, bet ir dainininkas. Kodėl jūsų dainos tokios liūdnos?

Todėl, kad raštai yra iš galvos, o dainos – iš širdies.

Kaip vertinate politinę situaciją šalyje? Ką galvojate apie „trigalvio slibino“ kūrimą?

Situacija gera. O prisimenu, kiek andai visokių fobijų būta. Vieni gąsdino: gyvensim kaip švedai, kiti – kaip albanai…

Mes pasirinkom teisingą trečiojo brolio kryptį. Kai kas abejojo, bet štai už posūkio trigalvis slibinas pasirodė… Vadinasi, jau esam pasakų šaly, tuoj gyvensim kaip pasakoj. Ko daugiau reikia?

Kaip sustabdyti karą keliuose? Ar pats dalyvaujate šiame kare?

Karą keliuose galėtų sustabdyti tik antras frontas, invazija, sąjungininkų išsilaipinimas Palangoje. Metų pradžioje buvo žadama, kad tai įvyks po Velykų. Dabar – po Kalėdų… Girdėtos Vašingtono kalbelės…

Be abejo, tame kare dalyvauju ir aš, turiu majoro laipsnį, vadovauju vieno Vilniaus mikrorajono savanorių pulkui. Mes laimėjome daug mūšių kryžkelėj ties Fabijoniškėm ir visame ruože Vilnius–Panevėžys, nors turime tik apysenę japonišką ginkluotę: mazdas, hondas, subaru… Priešas gi kerta itin moderniais vokiškais opeliais ir bemvais. Bet viską lemia mūsiškių narsa ir pasiaukojimas.

Ar pajutote kainų augimą? Kaip manote, kodėl pabrango pienas, o degtinės kaina liko tokia pat?

Degtinę geriam iš reikalo, o pieną – iš pasileidimo. Todėl degtinė yra įtraukta į kompensuojamo maisto gavėjų sąrašus.

Koks Lietuvos politikas jums atrodo padoriausias? Ar pats nenorėtumėte tapti Seimo nariu? Manau, jus tikrai išrinktų…

Negaliu atsakyti, nes padorų nuo podurnio sunku atskirti. Į Seimą eisiu tada, kai nebepajėgsiu dirbti savo darbo. Visi taip elgiasi.

Ar mėgstate keliauti? Kokia užsienio šalis jums labiausiai patinka?

Kai buvau jaunas tarybinis žmogus, labai troškau nuvažiuoti į užsienį, nusipirkti džinsus, kramtomosios gumos ir specialų žurnalą vyrams su antitarybinėm moterų pozom. Nesuprantu, dėl ko dabar turėčiau ten keliauti.

Kaip švenčiate Kalėdas ir Naujuosius metus?

Nėr kada švęsti. Reikia dirbti. Juk jau gruodžio pradžioje pasigirsta šaukinys: įžiebk Kalėdų žvaigždę! Ir man tuoj rūpestis: ką padegt? Šiemet noriu itin gerai pasiruošti, nes nebegaliu pasikliauti kitais. Pernai Vilniuje vos kelios menkos bakūžės tesuliepsnojo.

O kiek yra prašmatnių objektų, kuriuos įžiebus žmonių širdyse šventiška nuotaika įsižiebtų! Naujųjų naktį visas valdžios įstaigas padegus – koks būtų gražus fa–ajerverkas…

Ar jus dar aplanko Kalėdų Senelis? Jei taip, ko iš jo tikitės šiemet?

Norėčiau, kad Kalėdų Senelis atneštų man bambalį.

VN:F [1.9.1_1087]
Rating: 9.9/10 (15 votes cast)
Degtinę geriam iš reikalo, o pieną – iš pasileidimo, 9.9 out of 10 based on 15 ratings


Palik komentarą

Komentaras

Įraše galima naudoti šias žymes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>

Perspėjimas: Visi komentarai paskelbiami tik po moderatoriaus patvirtinimo.