Žiūri ilgai pro langą…
Vakar – lietus, ryt – sniegas…
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.
Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos…
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos. Skaityti tęsinį…
Parašysiu Eilėraštį kreivą
Ketvirtadienio naktį, kai lis,
Tartum grįžęs iš fronto kareivis
Eis pavargęs per Lietuvą jis.
Ak! Ne jam ten lakštingalos gieda,
Ir ne jam skamba ten pianinas,
Ir prie stalo nelieka jam vietos,
Kai frakuotus svečius susodina. Skaityti tęsinį…
Tarkim, kad nuo seno
Taip jau surėdyta:
Žemėje gyvena
Šitas, na ir Kitas.
Štai žingsniuoja taikiai
Šitas per pasaulį.
Kitas, prisitaikęs –
Kaukšt jam per makaulę. Skaityti tęsinį…
Suvokti niekaip negaliu
Žemėje aš daug ko:
Kaip gali būt ji apvali?
Už ką jinai mus traukia?
Galbūt esu nenormalus –
Nesugebu suprast aš,
Dėl ko jai reikia sukti mus
Aplinkui savo ašį? Skaityti tęsinį…
Kai aš sapnuoju – kur esu?
Kas ten, ant kalno, pučia ugnį?
Kas lekia viršum debesų?
Ir kas ten puola į bedugnę?
Kas saugoja rudens ugnelę,
Laukuos – lyg seną atviruką?
Kas ten matuoja žingsniais kelią
Ir kas tenai iš kelio suka? Skaityti tęsinį…
Loading ...