Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Iš naminių gyvūnų gyvenimo

lapkritis 13, 2008 6:14 pm Juozas „Bajorų“ ištraukos

Jaukumas

Grįžęs namo, rūbų spintoj randu kažkokį poną…
Tyliai užveriu duris ir ilgai stoviu kitoj pusėj. Širdin smelkiasi tylus džiaugsmas.
Kitur taigi blakės, tarakonai įsimeta…
Vadinas, čia geri namai.

Jaukinimas

Kitąsyk grįžtu namo, atidarau spintos duris – pono nėr… Tampa liūdna.
Gal kitur jam geriau? Bet gal išėjo tik maisto pasiieškot? Padedu spintoj duonos ir lašinių, pastatau degtinės butelį. Gal sugrįš…

Moksliniai tyrimai

Apžiūrėjęs spintą, neradau durų į lauką. Todėl man mįslė, kaip ten atsiranda žmonės.

Bet ar man tokias mįsles spręst? Spintų pasaulis… Pėdkelnių pasaulis… Tai vadinamieji paraleliniai pasauliai. Ten kitokie dėsniai.
Todėl kitąsyk jau nebesistebiu spintoj radęs poną su žmonos pėdkelnėm rankoj.

Švelnumas

Vėl grįžtu iš kelionės… Ilgai stoviu miegamojo tarpdury, žiūrėdamas, kaip jie kruta po antklode. Norisi kilstelt ir pasižiūrėt, kas ten vyksta. Bet nedrįstu.
Žmona – mano. Bet vyras tai – svetimas! Nežinia, ką pagalvos.
Panašu, lyg būtų kokią brangenybę radę ir negalėtų pasidalint. Tik kad nieko tokio pas mus nėr…
Atsargiai įlipu į spintą ir užsidarau. Jei norės, vėliau patys papasakos.

Viršenybė

Atrodo, jau švinta. Pabeldžiu iš vidaus.
– Kas ten? – niurna ponas. Maniškė numoja ranka.
– Kas ten bus spintoj…
Ponas ropščiasi iš lovos, žiovaudamas dūlina į tualetą. Aš išlipu iš spintos ir, demonstratyviai pakėlęs užpakalinę koją, lieju ant fikuso.
Tepajunta, kas čia šeimininkas.

Neatidumas

Parsigabenau erdvesnę spintą. Pastačiau ten staliuką ir kėdę, čiužinį padėjau…
Bet kai kitądien grįžtu namo, ponas vėl mano lovoj! Maniškė jį visai išlepino.
Tyčia atsigulu šalia. Nejauku tylėt, bet ir kalbėt nežinia apie ką. Nei aš tą poną pažįstu. Keliskart matytas…
Palinkiu labos nakties ir bandau užmigt. O anie dūsauja, lovą girgždina… Matyt, irgi nesimiega.
– Kaip sekasi? – bandau megzt pokalbį. Jokio dėmesio. Gal prancūziškai kreiptis?
Bet ko man taip stengtis? Ar aš privalau juos linksmint? Vis tiek nesmagu.

Procedūros

Rytą išvedu poną pasivaikščiot. Jis pribėga prie kiosko, dėbteli į ten išrikiuotus alaus butelius, įmanė…
Apsimetu nesupratęs ir nuperku jam laikraštį.
Jis dūlina į krūmus ir grįžta be laikraščio.
Vedžioju aplinkui namą, rodau želdinius: pats sodinau!
Jis nudumia į šalį ir užkabinėja svetimas moteris.
– Maniškei tai nepatiktų! – įspėju. Anas tik suurzgia.
Laukinis. Bus dar su juo vargo.

Susitaikymas

Grįžęs namo, nerandu pono nei spintoj, nei lovoj. Neramu. Skambinu į policiją.
Kas anas toks? Augintinis… Sugyventinis… Bene aš žinau!
Staiga žiū – iš po lovos kojos kyšo! Kas per manieros… Manding, prastos veislės, o gal net be kilmės dokumentų.
Bet negi išmesi į gatvę? Jau pripratau. Ir kur garantija, kad kitas bus geresnis?
Nepasitikiu vyrais. Visados maniau, kad juos netinka namie laikyt.

Dresavimai

Šeštadienį mokomės.
– Į vietą! – rikteliu.
Ponas lipa į spintą. Aš pripilu taurelę.
– Tarnauk!
Jis sukasi ratu, lenda po lova… Taurelė tuščia. Ir vis dėlto vakare jau moka iš parduotuvės butelį pamest. Tiesa, nugertą.
Bet ko norėt! Ne jauniklis. Tokio jau kažin ko nebeišmokysi.

Patirtys

Sėdžiu spintoj. Girdžiu rėkiant – tai žmona auklėja poną diržiuku. Turbūt vėl girtas! O gal bėgiojo kur… Man ir šiurpas, ir malonumas.

Gerumas

Beldžiuos į kažkokias duris. Atidaro ponia. Šmurkšteliu vidun ir įlendu į spintą.
Grįš ponios vyras, atidarys spintos duris, o viduj – aš.
Smulkmena. Bet smagu!

Iš naminių gyvūnų gyvenimo, 9.5 out of 10 based on 102 ratings