Gyvasis klasikas Juozas Erlickas

Erlickas papirkinėja publiką įmantriais triukais

gruodis 15, 2008 3:58 pm Juozas Interviu

Už Mažojo teatro sienų visada rimto veido klasikas Juozas Erlickas, pristatydamas savo naują albumą „Rytoj būsiu geras“, demonstravo „Baltų marškinėlių“ ir „Krintančių lapų“ sceninius efektus. Tarp dainų solistas siūlė „durnai nevartant puslapių“ įsigyti dvi jo autorines knygas – mokslinę ir grožinę, kurias praėjusią naktį tikino pakrovęs ypatinga energija.

„Kodėl kartais iškeičiu lengvą plunksnakotį į sunkesnį mikrofoną? Todėl, kad tai turi daug privalumų. Gali tavo snukis būti kaip žiurkės, pagal protą tinkamas darbuotis tik „pampersų“ fabrike, bet tik užlipk ant scenos – ir mergos „šniūrais“ eina. Dėl ko taip yra? Atsakyti galėtų tik jos…“ – dainininkų gyvenimo privalumus vardijo Erlickas.

Kūrėjas publikai atviravo apie greitą savo kopimą karjeros laiptais.

„Na, čia aš jau labai daug pasiekiau – per neilgą laiką iš smulkaus gatvės dainininko tapau operos solistu, ne taip seniai atlikau kunigaikščio partiją operoje „Meilė ir viltis Veronoje“… Nieks neplos turbūt?.. – nustebintus intonacija žiūrovus juokui pažadino vakaro šeimininkas. – Matote, ką reiškia būti solistu? Kaip greitai „sudurnėji”… Imi klausinėti „O kur jūsų rankos?“

Buvo nepamiršti ypatingi atlikėjo pranašumai prieš likusią scenos brolių minią.

„Šiaip solistai sako: „Man prieš dainuojant reikia prasidainuoti“. O man – nereikia. Nei aš prieš valgydamas prasivalgau, nei aš prieš šikdamas prasišiku…“

Todėl tylos minute kartu su sale Erlickas pagerbė savo pirmuosius vokalinio meistriškumo mokytojus.

„Prisimenu, buvau dar vaikas – išeinu, kieme gaidys gieda, už tvarto veršis baubia… Tada aš ir pamylėjau tas paprastas varguolių melodijas, iš jų mokiaus. Šiandien nė vieno jų nebėra, visi krito nuo peilio, nors laikai nebuvo tokie žiaurūs kaip dabar“, – liūdesio gaida skambėjo jo balse.

Įpusėjus koncertui, didysis klasikas paskelbė reklaminę pauzę, „kuri skirta tam, kad jūs per pertrauką nueitumėte ir įsigytumėte mano veikalų – dviejų rūšių knygų ir vienos rūšies kompaktinę plokštelę“.

„Tokių knygų kaip čia jūs negausite jokiame knygyne, nes jos pakrautos energijos. Kroviau pats. Šiąnakt. Atsivertę pamatysite, kad popierius – daug geresnis už tualetinį. Štai knyga „Aš moku augti“. Tai – mokslinė knyga. Ją skaitydamas aš pats vis augu ir jums patariu ją skaityti kasdien po vieną puslapį po valgio. Ši knyga gausiai iliustruota, visus piešinius piešiau aš. Žinovai sako, kad labai primena Leonardą da Vinčį, bet tik pirmuose darbuose, toliau aš jau visai savarankiškas“, – rinkodaros įgūdžius demonstravo žodžio ir minties virtuozas.

„O „Prisiminimai“ jau yra ne mokslinė, o grožinė knyga. Taip pat tai yra paskutinė tradicinė knyga, nes kitos jau bus skaitmeninės, – nesiliovė stebinti auditorijos Erlickas. – Šypsotis tą išgirdus tikrai nereikia, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, jūs tikrai jau niekada šito nesuprasite. O skirtumas yra labai didelis. Pavyzdžiui, šioje knygoje jūs skaitote tokią prašmatnią frazę „gal norėtumėte, madam, su manim išgerti litrą šampano?“, o skaitmeninėje knygoje ta pati frazė užrašyta „01 02 03”…

Apsimetinėjimų ir kaukių nemėgstantis kūrėjas be skrupulų įspėjo savo būsimuosius pirkėjus.

„Tiktai priėję prie knygos nesielkite taip „durnai”: varto, varto ir padeda į šalį. Juk gėrimų parduotuvėje taip nesielgiate – šmakšt į kišenę ir pro duris. O ką jau tokio pamatysite išgėręs tą butelį? Akyse bus tamsa. O užvertus paskutinį mano knygos puslapį prieš jūsų akis iškils šviesus mūsų amžininko snukis…“ – žadėjo J. Erlickas.

Vėliau šmaikštusis gyvenimo realijų publicistas, galbūt sušildytas gausių plojimų ir juoko garsų, nusprendė viešai atsiverti.

„Aš asmeniškai turiu labai slaptą ir didelę svajonę, bet ko čia slėpti – aš noriu būti gėjus. Įsivaizduoju, jei būčiau gėjus – visi vyrai man būtų gražūs. Tai reiškia, kad pasaulyje matyčiau daugiau grožio nei dabar, nes dabar būtent vyrai ir gadina visą vaizdą…“

Tikriausiai nenorėdamas susireikšminti ir kalbėti vien apie save, J. Erlickas su gausiai susirinkusiais gerbėjais pasidalijo savo įžvalgomis apie tautiečius.

„Dabar apie tai, ko mes visi norėtume: mes norėtume, kad mus nuolat ištiktų kas nors įdomaus. Atsimenu, kokie visi buvom linksmi, susijaudinę 2000-ųjų pabaigoje – visi laukėme pasaulio pabaigos. Dabar vėl surūgę veidai, vėl nebėr ko laukt… Čia dar buvo ištikusi didelė laimė, pavasarį laukėme, kad susirgsime paukščių gripu. Ir vėl laimė praėjo pro šalį… Kodėl nesusirgome? Aš manau todėl, kad mes – ne paukščiai. Čia toks mažos šalies gyventojo kompleksas, palyginti su tuo, kas aukščiau…“

Bandydamas užbėgti smalsuoliams ir įkyruoliams už akių, J. Erlickas paaiškino savo rimto veido priežastis.

„Kad jums nekiltų klausimų, dėl ko aš esu scenoje toks rimtas, susirūpinęs, be šypsenos veide… Todėl, kad mąstau, kaip čia padaryti, kad Europos Sąjungos šalys keistųsi teritorijomis kas penkeri metai. Labai neteisinga, kad kokiam nors italui ar ispanui nereikia nei žieminių batų, nei mokėti už šildymą – tai ko jiems nebūti linksmiems?.. Galėtų čia išeiti į sceną ir rodyti dantis… – kandumo neslėpė menininkas. – Beje, pastebėjau, kas ilgai šypsosi – trumpiau gyvena. Visokiose spindinčiose įstaigose jau su žiburiu neberasi vyresnio amžiaus žmonių, tai, reiškia, tie vargšeliai šypsojosi…“

Maestro beveik visą vakarą skatino greičiau numirti publiką būdamas savimi – vilkėdamas juodais nuskalbtais marškinėliais trumpomis rankovėmis, juodais nutrintais džinsais ir juodais batais. Tačiau vakarui nenoriai artėjant prie pabaigos, scenoje pasirodė visai kitoks Erlickas – balti marškiniai su atvartais, juodas švarkas. Kas neišsižiojo, tas bent instinktyviai ėmė ploti.

„Matote? Tai yra „baltų marškinėlių“ efektas“, – su vienu savo scenos triukų supažindino dainuojantis literatas.

O kitą triuką Erlickas parodė atlikdamas priešpaskutinę koncerto dainą. Atėmęs iš smuikininko du popieriaus lapus, prisėdo ant kėdės ir, užtraukęs dainą, iš viršaus paleido juos kristi žemyn.

„O čia – „krintančių lapų“ efektas“, – didžiuodamasis paskelbė Erlickas.

Apstulbusi publika taip pat didžiavosi, kad galėjo išvysti genialiuosius efektus, išgirsti melancholiškų ir kovingų dainų, o gal tiesiog praleisti vakarą su žmogumi, kuris visada sugeba nustebinti…

Erlickas papirkinėja publiką įmantriais triukais, 9.1 out of 10 based on 47 ratings